Нора Робертс - Visada šalia

— Pamatę riedlentininkai užsimanys išbandyti, — vyptelėjo Ovenas.

— Tada išspardysime jiems užpakalius. Sakyčiau, jau pats metas patraukti šitą bjaurybę. — Raideris parodė į mėlynąjį brezentą, dengiantį viešbučio priekį. — Tegul pagaliau visi pasigėri, į ką pavirto Bunsboro svečių namai.

— Traukime jį velniop! — entuziastingai pritarė Beketas. — Tik pirmiau užtverkime įėjimą, kad čia nesuplūstų žmonės.

Kai vėsų rugsėjo rytą jie pagaliau nutraukė tą ilgai kankinusį brezentinį apdangalą, Beketas pagalvojo, kad tai viena maloniausių jo gyvenimo akimirkų.

Broliai, nusprendę paėjėti kitapus gatvės ir pasižiūrėti į pastatą iš toliau, pastebėjo, kad prie netoliese sustojusio mokyklinio autobuso būriuojasi moksleiviai ir kažką rodo pirštais, o pravažiuojantys automobiliai sulėtina greitį. Visi troško pamatyti ką tik atsivėrusius svečių namus.

Ir jie buvo gražūs — na, dar nepasirengę įkurtuvių vakarėliui, bet tikrai gražūs. Sodrios spalvos mediena švytėjo tarp senų akmeninių sienų, tarpais spindėjo auksu ir umbra, pabrėždama šviesius plačius laiptus, turėklus ir jų kuolelius. Balkonas virš jų suteikė pastatui grakštumo ir žavesio.

— Žinot, — prabilo Ovenas, — dirbdamas viduje ar ant stogo, vargiai gali matyti pokyčius. O štai dabar viskas kaip ant delno. Po galais, kaip puikiai mes padirbėjome.

— Tu velniškai teisus. Tai didinga akimirka. — Raideris išsitraukė telefoną ir nufotografavo. — Ir ši akimirka įamžinta. Grįžkime prie darbo.

— Tą nuotrauką nusiųsk mamai.

Ovenas metė žvilgsnį į Beketą.

— O kam? Šįryt su ja jau kalbėjausi. Gali neabejoti, kad netrukus ji čia pasirodys ir įsitikins savomis akimis.

— Teisingai, — sutiko Beketas.

Kai jie grįžo gatve atgal, pusė miesto jau studijavo pastato linijas ir spalvas.

Viduje broliai išsiskirstė: Ovenas nuėjo patikrinti, kaip sekasi kloti plyteles; Raideris nusprendė padirbėti prie kesoninių valgomojo lubų, o Beketas pasuko į ketvirtą aukštą, bet užuodęs magnolijas stabtelėjo ties trečiu.

— Patinka, ar ne? — sumurmėjo jis ir užėjo į „Elizabetos ir Darsio“ kambarį. — Jis jau neatrodo toks liūdnas.

Impulso pagautas Beketas pasuko į balkoną. Iš ten nužvelgė miestą: pagrindinę gatvę su jos parduotuvėmis ir gyvenamaisiais namais, puošnius balkonus, trinkelėmis grįstus šaligatvius. Šalia plytėjo laukai, dunksojo kalvos ir kalnai, susiliejantys su rudeninio dangaus mėlyne.

— Kaip puiku, — pratarė Beketas.

Su kuo čia kalbuosi — savimi, pastatu ar vaiduokliu? paklausė savęs vyras. Nesvarbu. Ši akimirka tobula.

Kadaise kažkas stovėjo jo vietoje ir žvelgė į gatvę, tada tai tebuvo platus purvinas kelias, kuriuo važinėdavo arklių traukiami vežimai, o tuose laukuose, kalnuose ir kalvose kovojo kariai. Kažkas stovėjo, kai laidojo žuvusius karius ir kai žolė užžėlę jų kapus.

— O tu? — grįžtelėjo Beketas, kreipdamasis į vaiduoklį. — Ar stovėjai čia? Kada? Atvykai čia karieta ar automobiliu? Kaip tu mirei? Ir kodėl čia pasilikai?

Tyla. Ji dar nepasirengusi atsiskleisti, pagalvojo jis. Moterys moka saugoti paslaptis.

Beketas metė žvilgsnį knygyno pusėn. Per anksti, kad jame jau būtų Klerė. Tikriausiai šiuo metu ji rengia vaikus į mokyklą, gamina pusryčius ir krauna kuprines.

Ką ji mąsto šios rytinės rutinos metu? Ar atėjusi į savo knygyną Klerė žiūrės pro langą ir spėlios, ką jis veikia? Galvos apie tai, kada jiedu pasimatys? Ar naktimis ji trokšta jo taip pat, kaip jis trokšta jos?

Beketas labai norėjo tikėti, kad taip.

Iš viršaus vyras stebėjo, kaip Serės grožio salono valdytojas atrakino duris, tada pakėlė akis į svečių namus ir prikaustė žvilgsnį. Kūnu nuvilnijus pasididžiavimui, Beketas nusišypsojo.

O mes dar net nebaigėme, džiaugsmingai pagalvojo jis. Dar reikės įrengti apšvietimą, suolus ir gėlių lovelius — kuo daugiau, tuo geriau. Bet kai viešbutis jau bus pasirengęs vakarėliui, jis bus tikrų tikriausia vakaro pažiba.

Kai Beketas uždarė balkoną ir grįžo į kambarį, jo akis pagavo kažkokį judesį kampe. Vos jam priėjus, vaizdas ištirpo ore, o balkono durys, kurias jis buvo uždaręs, prasivėrė.

Beketas staigiai žingtelėjo atgal. Širdis ėmė daužytis. Jis galėjo prisiekti, kad girdėjo efemerišką moters kvatojimą.

— Aha, labai juokinga, — tarstelėjo vyras ir žengęs pirmyn uždarė balkono duris. Tą pat akimirką jos vėl prasivėrė. Beketas vėl uždarė, bet jos ir vėl prasivėrė.

Gal Ližei patinka gaivus oras arba vaizdas pro langą, bet jis juk negali žaisti visą rytą.

— Gerai, klausyk. Negaliu palikti atdarų durų. Juk prisimeni, kiek čia buvo balandžių ir jų mėšlo? Nesuteikime jiems galimybės vėl įsikraustyti.

Tarsi erzindamos durys prasivėrė kelis centimetrus, o tada užsidarė.

— Ačiū, — tarė Beketas, tada luktelėjo kelias akimirkas, norėdamas įsitikinti, kad pokštai baigėsi, ir išėjo iš kambario.

Ką tik laimėjau ginčą su vaiduokliu, nusipurtė Beketas, kopdamas viršun. Istorija, verta knygos.

Iškart po devintos, kai suskambus telefonui ekrane išvydo Klerės numerį, jo diena įgavo tempą. Padėjęs ruletę spurdančia širdimi atsiliepė:

— Alio?

— O, Beketai, koks jis gražus. Ką tik atėjau į knygyną, užlipau į savo kabinetą ir pažiūrėjau pro langą. Prisiekiu, pasitryniau akis, kad įsitinkinčiau tuo, ką matau.

— Nukabinome brezentą prieš kelias valandas.

— Žinau, tu pasakojai, kaip turės atrodyti viešbučio fasadas, ir aš jau gan neblogai įsivaizdavau, bet tai, ką išvydau šiandien, viršijo mano lūkesčius. Pastebėjau, kaip praeiviai gatvėje stabteli, o vairuotojai sulėtina greitį, kad galėtų atidžiau pasižiūrėti.

— Mačiau. Ką tik buvau trečio aukšto balkone, — nusišypsojo Beketas.

— Luktelk truputėlį.

Ragelyje pasigirdo šnarėjimas, paskui — murmėjimas prislopintu balsu. Tada Beketas išgirdo ir pamatė, kaip atsidaro Klerės kabineto langas. Kai pro jį išlindo jos graži kaip saulėgrąžos galvutė, Beketas išsišiepė iki ausų.

— Labas, Beketai, — pasakė Klerė jam į ausį.

— Labas, Klere.

— Turėtum jaustis kaip pasaulio viršūnėje.

— Tik virš pagrindinės gatvės, bet nesvarbu. Klere, ateik čia, iš šios vietos atsiveria pribloškiamas vaizdas. Taip pat pamatysi pirmą aukštą, išklotas plyteles.

— Šįryt negaliu. Ant mano stalo guli tona katalogų, kurių vakar nespėjau pavartyti, nes teko Liamui padėti ruoštis istorijos kontroliniui, klausinėti Harį daugybos lentelės ir ruoštis gamtos mokslų viktorinai.

— Nuo tų viktorinų man irgi sapnuojasi košmarai.

— Jis susapnavo ateivius su aštuonkojo kojomis.

— Ir aš esu sapnavęs.

— Liamas taip išsigando, kad pažadino savo brolius, o Merfis nusprendė, kad tai buvo kvietimas žaisti. Taigi šįryt privalau baigti, ką atidėjusi, vėliau atvyks pilnas autobusas turistų. Deja, kol kas nuostabiaisiais Bunsboro svečių namais galiu pasigėrėti tik pro langą.

Matyti ją, kalbėtis su ja, kai skiria pagrindinė gatvė, tikrai neužtenka, atsiduso Beketas.

— Klere, galiu kai ką pasiūlyti? Po pamokų atsivesk čia vaikus. Aprodysime jiems patalpas, o tada nusivesime picos.

— Jie turi ruošti namų darbus.

— Kokia tu griežta mama. Gerai, tuomet atsivesk po namų darbų.

— Berniukams tai labai patiktų, bet pagal jų mokymosi tempą spėju, kad galėsime užeiti tik kokią pusę penktos.

— Tinka. Lauksiu jūsų čia.

— Po galais, Beketai, kur padėjai matmenis? — laiptinėje pasigirdo Raiderio balsas.