Нора Робертс - Visada šalia

— Laiko visada per maža.

— Taip, tikrai, — linktelėjo Klerė ir palietė Beketo ranką. Jis juk irgi prarado tėtį. — Vieną rytą prie mūsų namų durų pasirodė kapitonas ir kapelionas. Kai juos pamatai, ir be žodžių supranti, kas nutiko. Akyse aptemo, ėmė trūkti oro. Kurį laiką visiškai nieko nejaučiau.

— Užjaučiu, Klere, — Beketas suspaudė jai ranką.

— Jiems pabeldus į duris, ant rankų laikiau Liamą, kuris dėl besikalančio dantuko šiek tiek karščiavo ir verkė. Haris stovėjo apsikabinęs mano koją. Tikriausiai ir jis kažką pajuto, nes pradėjo verkti. Mano pilve suspurdėjo vaikelis. Visi supratom — Klinto nebėra. Atėjo paguosti kitų karininkų žmonos. Sudužau į milijoną dalelių... Mane visą sukaustė baimė, abejonė, nerimas ir milžiniškas, siaubingas sielvartas. Nemaniau, kad galėsiu tai ištverti.

Beketas pagalvojo apie ką tik tapusią našle Klerę su dviem vaikais ir besilaukiančią trečiojo.

— O kas galėtų? Ir kaip tu išvėrei?

— Suvokiau tik vieną dalyką — privalau su vaikais grįžti namo. Tai buvo vienintelis aiškus sprendimas, ir jis buvo teisingas. Supratau, jog grįžusi ir prisimindama čia mūsų užgimusią meilę susitaikysiu su mintimi, kad tai, kas nutiko, buvo lemta. Dabar turiu kitą gyvenimą ir galiu ramiai galvoti bei kalbėti apie Klintą. O ir privalau, nes berniukai nusipelno žinoti, koks puikus buvo jų tėtis.

— Nežinau, ar tai padės, bet kai mes praradome tėtį, visi jautėmės lyg apmirę. Iškentęs visą tą skausmą, imi regėti ir vertinti pasaulį visai kitomis akimis. Ir supranti, kad viso to nebūtum suvokęs, jei nebūtum patyręs netekties.

— Būtent. — Klerė vėl pasijuto dėkinga Beketui už supratingumą. — Kai galvoji ar kalbi apie savo tėvą, visada tai prisimeni. Man tas pat. Tu pažinojai Klintą. Jis buvo milžiniška mano gyvenimo dalis, ir kadangi mes susitikinėjame, nenorėčiau, kad jaustumeisi nepatogiai, kai apie jį kalbu.

— Ar prisimeni poną Šrioderį? — netikėtai paklausė Beketas.

— Jis man dėstė istoriją. Negalėjau jo pakęsti.

— Visi jo nekentė, nes jis buvo tikras mulkis. Aš su Klintu ir dar keliais vaikinais izoliacija apklijavome jo namą.

— Tai ten buvo tavo darbelis? Ir Klintas tame dalyvavo? — atsilošė Klerė ir nusikvatojo. — Dieve mano, prisimenu, lyg viskas vyko vakar. Tikriausiai išnaudojote šimtus ritinėlių.

— Nėra prasmės apskritai ko nors imtis, jei darysi tai pusėtinai.

— Tu tai tikrai nepadarei to pusėtinai. O, taip, Šrioderis buvo tikras mulkis ir to nusipelnė.

— Kaip tikriausiai numanai, ten dar dalyvavo Ovenas ir Raideris, o kitų dviejų bendrininkų prisiekiau neišduoti.

— Klintas man niekada neprisipažino, nors kelias savaites visi tik apie šį įvykį ir šnekėjo.

— Neprisipažino, nes visi prisiekėme tylėti. Sunaudojome apie penkiasdešimt izoliacijos ritinėlių — užtruko visą amžinybę, kol tiek sukaupėme. Jei vienoje parduotuvėje grupelė berniūkščių būtų pirkusi šitiek ritinėlių iš karto — mus iškart būtų pričiupę. Todėl skirtingose vietose nusipirkdavome po kelis ritinėlius, kartais vieną ar du nugvelbdavome iš dirbtuvių. Turėjome žemėlapius, stebėjimo punktą ir pabėgimo planą. Tai buvo milžiniškas ir nuostabus sumanymas.

— Jūs buvote slapti Bunsboro vidurinės didvyriai. Jei būčiau žinojusi, kad tai padarėte jūs, būtume surengę šventę.

— Po kokio mėnesio mes ir patys susiorganizavome. Netoli namų pasistatėme palapines, mėgavomės alumi ir persikų skonio degtine.

— Fuu...

— Aha. Geri laikai, — šyptelėjo Beketas.

— Vienas iš tų vaikinų turėjo būti Čarlis Rideris, — Klerės akys sužibo. — Jis buvo geriausias Klinto draugas.

— Šios informacijos negaliu nei patvirtinti, nei paneigti.

— Turėjo būti Čarlis Rideris, — pakartojo Klerė. — Tada jis nuolat prisidirbdavo, o dabar dirba policininku. Jam patinka nuotykių literatūra ir nestipri juoda ekspreso kava.

— Žmones pažįsti pagal tai, ką jie perka tavo knygyne?

— Aš taip pat turiu paslapčių. Žinau ne tik, kad visiems Montgomeriams patinka skaityti, bet ir ką jie išsirenka. Jūs visi geriate per daug kavos. Judu su Ovenu Mamos dienai ar gimtadieniui ieškote sentimentalių atvirukų, o Raideris — juokingų, — pakėlusi vyno taurę, Klerė nužvelgė žinovės žvilgsniu. — Ir tai tik gėlytės.

— Mažmeninės prekybos papildoma nauda.

— Aha, — nusijuokė Klerė. — Taip pat žinau mažiausiai tuziną žmonių, kurie per savo šventes mielai užsisakys numerį svečių namuose, nors gyvena netoliese. Beketai, juos lydės stulbinama sėkmė.

— Ližei patiks kompanija.

— Kam? A, tavo šmėklai. Tai dabar ji jau Ližė?

— Čia Elizabetos sutrumpinimas. Kaip manai, ar Hopė su ja susitvarkys?

— Hopė su viskuo susitvarko, nes ji tokia jau yra, — atsakė Klerė, pagalvojusi, kad vaiduokliai yra visiška nesąmonė, ir sąmoningai pakeitė temą. — O kaip sekasi įrengti Hopės apartamentus?

— Kitą savaitę jau turėtų būti baigti. Ližė galėtų pasimokyti iš Eiverės. Toji nuolat vaidenosi Ovenui tikindama, kad Hopės kambarius nepakanka vien perdažyti, todėl viskas užtruko.

Jie toliau šnekučiavosi valgydami. Jau žengtas kitas — neskubus, apgalvotas — žingsnis. Galbūt kitąsyk reiktų pasiūlyti nueiti į kiną, o paskui — papietauti. Neskubėk ir laikykis tradicijų, mintyse patarė sau Beketas.

— Kaip buvo gera, — švelniai pratarė Klerė, jiems einant aikštele prie automobilio. — Neprisimenu, kada paskutinį kartą pietavau tik su suaugusiu žmogumi.

— Galėsime tai pakartoti, — mirktelėjo Beketas ir atidarė automobilio dureles, — kada tik tu panorėsi.

Rytoj, pagalvojo Klerė ir pajuto sąžinės graužimą. Juk ji negali du vakarus iš eilės praleisti be vaikų. Tad geriau pasimėgauti tuo vienu, kuris dar liko.

— Pažiūrėsim. Pasistengsiu viską suderinti.

Klerė pasisuko į Beketą, suteikdama jam idealaus bučinio galimybę. Kai vyras ja nepasinaudojo, Klerė įsėdo į automobilį.

Gal po pietų Beketas nusprendė, kad visgi reiktų likti tik draugais? Kartkartėmis jiedu draugiškai papietaus, jis žais su jos vaikais, kai turės laiko ir noro.

Ji negalėtų dėl to Beketo kaltinti. Pasimatymai tam ir skirti, kad žmonės suprastų, ar jie trokšta rimtesnių santykių, o jei taip, tai ko iš jų tikisi. O santykiai su manimi nepaprastai keblūs, pagalvojo Klerė, Beketui sukant jos namų link.

Ir pati juos priminė, ypač kalbėdama apie vaikus. Tikriausiai per daug kalbėjo. Kas norėtų per pasimatymą klausytis istorijų apie vaikus?

Be to, ji viską išklojo apie Klintą. Taigi ji norėjo Beketui paaiškinti, kodėl išvyko iš Bunsboro ir kodėl sugrįžo. Kas ji buvo ir kuo tapo. Ir būti sąžininga, atvirai prisipažindama, kaip stipriai ji mylėjo Klintą Brusterį. Tačiau koks vyras norėtų per pasimatymą klausytis šnekų apie mirusį sutuoktinį?

Kodėl ji negalėjo kalbėti apie knygas? Na, šiek tiek kalbėjome ir apie jas. Bet juk galėjome plepėti tik apie knygas, filmus ar kokiomis kitomis neįpareigojančiomis temomis, kokiomis paprastai kalbama per pasimatymus, papriekaištavo sau Klerė.

Kitam kartui ji iš anksto apmąstys pokalbio temas. Klerė nustebo suvokusi, kad ji vėl trokšta susitikti su Beketu. Ir kad trokšta daugiau iš jo. Daugiau su juo... Beketas vėl pažadino aistrą, privertė pasijusti moterimi.

Geriau kalbėtis neutraliomis temomis. Ir pradėti jau dabar.

— Pamiršau pasakyti, kad perskaičiau naujausią Maiklo Konelio knygą.

— “Haris Bošas“?

— Aha. Manau, ji tau patiks. O kitą mėnesį viena debiutuojanti rašytoja knygyne pristatys savo trilerį. Gal norėtum ateiti? Ji tikrai talentinga, be to, dalyvaus ir keli vietiniai autoriai.