Нора Робертс - Visada šalia

— Kalėdinius užsakymus? Juk dar tik rugsėjo pradžia!

— Matyti, kad niekada neturėjai reikalų su mažmenine prekyba. Kalėdoms pradedama ruoštis jau prieš kelis mėnesius, ir mums dar šią popietę reikia išsiųsti užsakymo blankus.

— Gaila... Atrodo, turėsiu pasitenkinti bent tuo, — Beketas pasilenkė ir pabučiavo Klerę į lūpas. Kitoje sienos pusėje nusijuokė moteris, suskambo telefonas, prabudęs ėmė rėkti kūdikis, o jiedu ištirpo bučinyje.

Kaip ilgu laukti kito penktadienio, kai ji bent kelias valandas priklausys tik man, mąstė Beketas. Jį traukė viskas: Klerės skonis, kvapas, kūno linkiai...

— Ei, Klere, ten... Oi, atsiprašau, — sutriko Lorė ir nusuko žvilgsnį į lubas, kai jiedu atšlijo vienas nuo kito.

— Iškilo problemų? — kuo neutralesniu balsu pasistengė paklausti Klerė.

— Paskambino užsakovas ir primygtinai reikalauja kalbėtis su knygyno savininke. Galiu užsirašyti numerį ir perduoti, kad paskambinsi jam vėliau.

— Ne, nereikia. Atsiliepsiu galiniame kambaryje.

— Gerai. Beketai, gal tau ko nors atnešti? — Lorė pagaliau pakėlė akis ir į jį. — Gal šalto gėrimo?

— Ne, ačiū. Geriau jau eisiu.

— Tada viso, — sumurmėjo Lorė ir pasišalino.

— Atsiprašau, — tarė Klerė Beketui. — Man reikia atsiliepti.

— Išeisiu pro galines duris. Jei pavyks, užeik pas mus.

— Pasistengsiu.

Ji stebėjo nueinantį Beketą, tikėdama, kad iki penktadienio. Vieną ranką uždėjusi ant plazdančio pilvo, kita pakėlė ragelį. Gal Beketui ir viskas gerai, bet jai dabar tikrai praverstų gurkšnis šalto gėrimo.

— Atleiskite, kad priverčiau jus laukti, — atsiprašė Klerė į ragelį. — Aš knygyno savininkė Klerė Bruster. Kuo galėčiau padėti?

Baigusi pokalbį Klerė sugrįžo į pagrindinę knygyno salę. Po viso to triukšmo ir bruzdesio dabar pasitaikiusi ramybės valandėlė buvo nepaprastai maloni.

Kol išvydo žibančias Kesės akis.

— Užsakiau mums priešpiečius, — pranešė Lorė.

— Puiku. O dabar čiupkime katalogą ir aptarkime prekes, nes... Kas yra? — sutriko Klerė, pastebėjusi žaismingas kolegių šypsenėles.

— Nieko negaliu padaryti, — Lorė pašoko nuo kėdės. — Klere, juk nesitiki, kad užtikusi tave, įsisiurbusią Beketui Montgomeriui į lūpas, niekaip nesureaguosiu?

— Gaila, kad ne aš atsiliepiau telefonu ir nuėjau tavęs ieškoti, — mirktelėjo Kesė. — Bet buvo per daug klientų. Žinojau, kad tarp jūsų įsižiebė kibirkštys. Ką ten — visi tai žinojo dar prieš tą neįvykusį pasimatymą, per kurį Haris apvėmė Beketui batus.

— Negi apie tai jau žino visas miestelis? — susiraukė Klerė.

— Sekmadienį parke susitikau ponią Raidenur ir pasmalsavau, kaip praėjo tavo pasimatymas. Ji ir papasakojo. Bet kuriuo atveju, mes seniai pastebėjome, kad Beketas čia užsuka kone kasdien, o pastaruoju metu judu pradėjote flirtuoti.

— Flirtuoti?

— Labai apdairiai flirtuoti. Ar bent jau taip maniau, kol užtikau judu kvailiojančius galiniame kambaryje.

— Mudu nekvailiojome. Tik bučiavomės.

— Velniškai karštai bučiavotės, — Lorė pamojo ranka tiesiai prieš Klerės veidą. — Taigi, tai rimta ar tik susižavėjimas?

— Lore, mes dar net nebuvome pasimatyme.

— Jei mano vaikinas taip bučiuotųsi, aš irgi niekur neičiau — liktume namie. Bet juk tu turi vaikų... Oi, aš tikra ilganosė. Prižadu, niekas nieko iš manęs neišgirs, — kolegė pavaizdavo užtrauktuku užsiseganti burną. — Bet kaip man patinka matyti judu kaip porą! Žavinga.

— Šia pakilia gaida ir baigsime. Einu atsinešti mineralinio, — tarė Klerė ir spruko šalin. Jau galima įsivaizduoti, kad po šito jos reputacija kyla į neįsivaizduojamas aukštumas.

Bet Lorė neklydo. Tai buvo velniškai karštas bučinys.

Ir ji norės jį pakartoti. Jau greitai.

11 skyrius

Antras dublis, pagalvojo Beketas, belsdamas į Klerės namų duris. Šįkart jis atnešė baltų saulučių puokštę. Būtų kvaila įteikti tokių pačių gėlių, kurios praėjusią savaitę atnešė nesėkmę.

Beketą užplūdo keistas jausmas — ne tik deja vu, bet ir virpuliukas, sukilęs dėl ano priverstinio atidėjimo. O dabar po ypač jaudinančio laukimo pagaliau nueis su Klere į pasimatymą.

Čia juk tik pietūs, priminė jis sau. Reiktų liautis pūsti iš to burbulą, nes netrukus bus nuleistas ant žemės. Jis tiek daug galvojo apie šį pasimatymą, lyg tai būtų vakarienė penkių žvaigždučių restorane Paryžiuje.

Reikės Klerės paklausti, ar ji kada buvo Paryžiuje. Ji juk matė kur kas daugiau pasaulio. Gal net moka prancūziškai? Argi ji kartais nesimokė prancūzų mokykloje? Atrodo, taip.

O Dieve brangus, baik tu pagaliau, vėl sudrausmino jis save.

Kai ji atvėrė duris, Beketas nežinojo, ar šypsotis, ar sprukti šalin, kol dar ne per vėlu.

Klerė irgi netroško nesėkmės, nes vilkėjo jau visai kitą suknelę — šįsyk su rausvomis ir baltomis bangelėmis. Ant jos užsimetusi plonytį rausvą megztuką su pusilgėmis rankovėmis. Ir vėl privertė Beketą svajoti, kaip labai jis trokšta išbučiuoti jos alkūnes.

Gal čia — ženklas, kad jam reikėjo nupirkti rausvų rožių?

— Aš išlepsiu, — nusišypsojo Klerė, tiesdama rankas į saulutes. — Kiekvieną penktadienio vakarą pradėsiu tikėtis gėlių.

— Tuomet atnešiu tau jų dažniau.

— Puiki mintis. Ačiū. Užeik. Pamerksiu ir galėsime eiti, — tarė Klerė, bet jos žvilgsnis užkliuvo už krepšio. — Ar dar man kažką duosi?

— Čia ne tau, — erzindamas Beketas perėmė krepšį į kitą ranką. — Tau jau pakanka dovanų. Duosiu berniukams dovanėlę, kad daugiau ant manęs nevemtų, — „PlayStation“ žaidimą. Kai praėjusį kartą su jais žaidžiau, gan atidžiai apžiūrėjau, kokius žaidimus jie turi, ir šio nemačiau. Tai kur vaikai? Užrakinai juos spintoje?

— Ne, bet mano tėvai gal ir užrakino. Berniukai nakvos pas juos.

— Aa...

Beketo galvoje gimė tūkstančiai minčių, ką jiedu galėtų nuveikti likę vieni šiuose namuose.

Nusiramink, bičiuli, tai tik pirmas pasimatymas, vėl priminė sau. Viskas turi vykti palengva, žingsnis po žingsnio.

Beketas nusekė Klerę iki virtuvės ir stebėjo, kaip ji merkia gėles į vazą.

— Kaip čia tyku, — pratarė jis.

— Žinau. Neapsisprendžiu, ar dėl to, kad vaikai išvykę pernakvoti kitur, jaučiu baimę ar palaimą. Tikriausiai baimingą palaimą.

— Juk nebijai pasilikti namuose viena, ar ne?

Beketas pagalvojo, kad galėtų pasisiūlyti į draugiją. Pernakvotų vaikų kambaryje. O gal ir kur kitur...

— Ne, jei neskaitau kokio siaubo romano — jie mano silpnybė. Bet paskui galiu miegoti tik degant šviesai. Nors niekada nesupratau, kaip šviesa gali tave išgelbėti nuo vampyrų, vaiduoklių arba demonų. Kokios gražios, — Klerė pamerkė gėles į vazą. — Na, tai jau eisim?

— Taip, geriau jau eikime, — pritarė Beketas. Taip jis greičiau liausis fantazuoti apie Klerės lovą antrame aukšte, kuriame nėra vaikų.

— Betgi čia ne tavo automobilis, — pastebėjo Klerė, jiems išėjus į lauką.

— Aha. Mama neleido vežti tavęs pikapu, todėl davė man šios mašinos raktelius. Pasijusk kaip vidurinėje.

— Kelintą privalai grįžti namo? — mirktelėjo Klerė.

— Žinau daugybę būdų, kaip įsmukti į namus nepastebėtam.

— O tu tikrai lįsdavai į namus naktį, kai buvai vaikas? — susimąsčiusi paklausė Klerė, kai jis atidarė jai dureles, o pats atsisėdo prie vairo.

— Žinoma. Ne visada pavykdavo sėkmingai įsmukti, nepričiuptam tėvų — nepažįstu nė vieno, kuriam būtų visada pasisekę, bet bent jau stengdavausi. — Beketas išsuko iš kiemo ir žvilgtelėjo į Klerę. — O ką, tu niekada nebuvai išslinkusi naktį?