Нора Робертс - Visada šalia

— Gerai, — sumurmėjo Klerė. — Įpilk dar vyno. Dar patikrinsiu, kaip jaučiasi Liamas, o tada... Hari?

Blizgančiomis akimis berniukas stovėjo tarpduryje, susisupęs į baltą paklodę.

— Aš sergu, — sušnirpštė jis.

— O, vaikeli, — Klerė greitai pribėgo prie jo ir patikrino kaktą. — Taip, truputį karščiuoji. Tuoj tavimi pasirūpinsiu. Atleisk, Beketai...

— Viskas gerai. Tau reikės pagalbos?

— Ne, susitvarkysiu.

— Gerai, daryk, ką privalai. Aš pats išeisiu. Sveik, dički.

— Ačiū, Beketai. Eime, vaikuti.

— Ar galiu atsigulti į tavo lovą? Liamas tai galėjo.

— Žinoma.

Metusi Beketui atsiprašymo kupiną žvilgsnį, Klerė nusivedė sūnų į antrą aukštą.

10 skyrius

Šeštadienis ištirpo ligonių lovų, sriubos virimo ir omleto kepimo prisiminimų rūke. Sekmadienio rytą Liamas su Hariu jautėsi ganėtinai sveiki, kad pradėtų nuobodžiauti ir niurzgėti. Klerė pakišo mintį svetainėje įrengti stovyklą, bet naujovė neprigijo, nes Merfis ėmė šalintis nors ir nekarščiuojančių, bet irzlių brolių. Ir Klerė puikiai suprato jaunėlį, nes ir jai pačiai jie gerokai įkyrėjo.

Iškilus dar vienam ginčui, kurį filmą žiūrėti, Klerė čiupo nuotolinio valdymo pultelį ir išjungė televizorių.

— Mamyte, — tą pačią sekundę iš trijų burnų išskriejo tas pats žodis.

— Kadangi jūs tik ginčijatės ir pešatės dėl filmų, tai išvis nuo jų pailsėsime.

— Haris pirmas pradėjo! — sušuko Liamas.

— Ne aš, o tu! — suriko Haris.

— Man nerūpi, kas pirmas pradėjo, — Klerė pakėlė balsą. — Bet aš baigsiu. Galite likti čia — skaityti, piešti ar tyliai žaisti su žaisliukais. Arba galite grįžti į savo kambarį ir ten raukytis. Tačiau jei ir toliau su manimi ginčysitės, tai visi filmai dings iki kito savaitgalio.

— Čia tu kaltas, — iškošė Liamas.

— Liamai Edvardai Brusteri, esi perspėtas. Daugiau nė žodžio.

Berniuko akys pritvinko ašarų. Klerei suspaudė širdį, bet ji nusprendė laikytis savo. — Kad man dešimt minučių būtų tylu.

— Mamyte...

— Hari, — perspėjo Klerė.

— Aš alkanas. Noriu savo sriubos.

Apetitas — geras ženklas.

— Hari, jau sakiau, kad neliko nė vienos skardinės. Senelis su močiute atneš naujų.

— Bet aš dabar noriu valgyti.

— Išvirsiu tau kokios nors kitos. Sultinio su makaronais arba makaronų „raidelių“.

— Nenoriu. Aš noriu vištienos sriubos!

— Tuomet šiek tiek palauk. Seneliai netrukus ateis.

— Kodėl jie negali ateiti dabar? — suzyzė berniukas.

Jausdama, kad kantrybė senka, Klerė prisivertė prisiminti, koks išblyškęs ir apgailėtinas Haris atrodė vakar.

— Jie greitai ateis. Vaikai, aš kaip galėdama stengiuosi. Prašau, patylėkite bent dešimt minučių. Dar turiu galybę darbo.

Klerė suprato, kad jai labai pasiseks, jei vaikai patylės nors penkias minutes, bet nenuspėjo, kad Merfis nutipens paskui ją į virtuvę.

— Aš irgi alkanas. Noriu riešutinio sviesto ir sumuštinio su džemu.

— Mielasis, neturim duonos. Bus vėliau.

— Kodėl nėra nieko, ko aš noriu?

— Nes tavo broliai susirgo, suvalgė visus kiaušinius, duoną ir sriubą, o vakar aš negalėjau nueiti į parduotuvę.

— Kodėl?

— Nes Liamas ir Haris sirgo, — toliau aiškino Klerė, dėdama šlapius skalbinius į džiovyklę, ir pajuto tvinkčiojimą galvoje.

— Jei rytoj jie neis į mokyklą, aš irgi liksiu namuose.

— Pirma, čia sprendi ne tu, o aš. O antra, ne, nepasiliksi namuose, lygiai kaip ir Haris su Liamu, jeigu neturės temperatūros.

Prašau, Dieve, pasigailėk manęs, mintyse ėmė maldauti Klerė.

— Niekas su manim nežaidžia.

— Merfi, aš su tavim žaidžiau pusę ryto.

— Tu žaidei su mumis visais. Kodėl negali pažaisti tik su manim?

Klerė užsimerkė ir sukando dantis, kad nepradėtų rėkti. Juk ji žaidė su visais ir iš visų jėgų stengėsi skirti dėmesio kiekvienam.

— Kol paklosiu lovas, pažaisk viršuje su turboreindžeriais.

— Turi su manim pažaisti.

— Ne, neturiu. Ir net jei norėčiau, neturiu laiko. Reikia pabaigti skalbti — nepadariau to vakar, nes privalėjau rūpintis Liamu su Hariu, — pradėjo vardyti Klerė, nujausdama, kad Merfis vis tiek zys. — Paskui dar reikės pervilkti lovas švariais užvalkalais, ko vakar taip pat nepadariau dėl tavo brolių ligos. Ar man tęsti sąrašą darbų, kuriuos privalau šiandien atlikti?

— Aha, — tarė Merfis.

— Merfi, tu mane žudai.

Klerė pasitrynė rankomis veidą ir nusijuokė.

— Bet juk tu gyva?

— Tai tik posakis.

Moteris pritūpė ir apsikabino berniuką, nes labai troško prie ko nors prisiglausti.

— Mamyte, gal galim laikyti šuniuką?

Na va, prasideda...

— Oi, Merfi... — atsiduso Klerė, padėjusi galvą ant jo mažo patuko.

— Haris ir Liamas tikrai pasijustų geriau, jei turėtume šuniuką. Mano naujasis geriausias klasės draugas Džeremis turi šuniuką, vardu Spaikas. Mes irgi galėtume laikyti šuniuką ir pavadinti jį Spaiku.

— Vaikeli, dabar netinkamas metas prašyti šuniuko. Prašau, neklausk kodėl. Leisk man atsigauti ir grįžti į save. Lipk viršun. Su turboreindžeriais galėtumėte padėti man kloti lovas.

— Turboreindžeriai kovoja su piktadariais.

— Tačiau kartais jiems reikia ir pamiegoti, ar ne?

Klerė atsistojo ir peržvelgė skalbinių dėžę, mintyse skaičiuodama, kiek laiko jai dar teks skalbti, tada paėmė Merfį už rankos ir abu nužingsniavo į svetainę.

Oho, tikras stebuklas, nustebo ji pamačiusi, kad abu berniukai snaudžia.

— Ššš, tyliau. Jie miega, tai pasistenkime prasmukti be garso.

Pastarąsias dvi naktis jie visi mažai miegojo, bet didžiaburnio Merfio tai nė kiek nepaveikė. Tačiau jis paklausė mamos ir lipdamas laiptais tik šnibždėjo.

Nespėjus jiems pasiekti laiptų viršaus, kažkas pabeldė į duris.

— Eik, atsinešk savo turboreindžerius, — liepė Klerė sūnui ir nubėgo žemyn, prisiekinėdama, kad nudės visus, kas prižadino jos miegančius vaikučius. Pasmaugs plikomis rankomis...

Klerė atplėšė duris, pasiruošusi tūžmingą tiradą visų tų netinkamų žodžių, kurių savo vaikus mokė nevartoti, bet sustingo išvydusi Semą Frimontą.

— Semai?

— Labas, gražuole. Buvau netoliese, tai pagalvojau, kad užsuksiu ir nusivesiu tave vėlyvųjų pusryčių. Susitinku su tėvais klube, rengiame ten vakarėlį.

— Netinkamas metas. Susirgo mano vyresnėliai, o dabar jie miega.

— Mažyte, tau reikia pailsėti. Išsikviesk auklę, — nusišypsojo Semas ir pamerkė akį. — Nusivesiu tave ten, kur užmirši visus rūpesčius.

— Tai mano gyvenimas ir nenoriu niekur eiti, kai mano vaikai prastai jaučiasi.

— Mamyte!..

— Tyliau, Merfi, pažadinsi brolius, — sudrausmino Klerė ir pamačiusi, kad Semas jau ketina žengti vidun, uždėjo ant staktos ranką.

— Atsinešiau savo turboreindžerius, sakei, kad...

— Tuoj ateisiu, Merfi. Atleisk, Semai, bet esu labai užsiėmusi. Turiu eiti.

— Paskambinsiu mamai ir ji tau suras auklę-namų pagalbininkę.

— Nereikia man jokios sumautos auklės, — iškošė po bemiegės nakties išvargusi ir netekusi kantrybės Klerė. — Man nerūpi trainiotis kažkokiuose klubuose. Man rūpi, kaip pakloti lovas ir galybė kitų darbų, todėl labai atsiprašau ir viso gero.

Šiurkštumas Klerei nebuvo būdingas, bet šįkart ji paprasčiausiai užtrenkė duris Semui prieš nosį.

Likęs stypsoti už durų vyras suspaudė kumščius. Man jau gana jos žaidimų! Vieną akimirką ji šypsosi ir flirtuoja, o kitą — jau meta pro duris. Pakaks naudotis tais trimis vaikigaliais kaip pretekstu. Ir daugiau nei pakaks, įsiutęs mąstė Semas, slinkdamas savo automobilio link. Ypač po to, kai vakar vienuoliktą vakaro matė Beketą Montgomery pusnuogį išslenkantį iš Klerės namų.