Нора Робертс - Visada šalia

Ji nori priversti mane pavyduliauti, nusprendė Semas. Na ką gi, užteks būti maloniam. Pats laikas parodyti Klerei Bruster, kas čia šeimininkas.

Pasukęs už kampo, Semas sustabdė automobilį ir kaip vakar ėmė stebėti Klerės namą.

O tuo metu tame name Klerė stengėsi išmušti iš savęs pyktį, kurį jai sukėlė Semas. Nusprendusi, kad protingiausia bus tą padaryti darbu, dezinfekuojamosiomis priemonėmis moteris išpurškė vaikų kambarius ir atvėrė langus įleisti gryno oro.

Kas tam vyrui negerai? — mąstė Klerė. Joks žmogus negali būti bukas, egoistiškas ir neišmanėlis vienu metu. Be to, ir erzinti.

Semas pasiekė tašką, kai ji nebesusivaldė, nes jis išvedė iš kantrybės. Gal tai vyrą galutinai atbaidys ir pagaliau jis nustos ją persekioti?

Dieve, ji vos netrinktelėjo durimis jam į veidą tiesiogine šių žodžių prasme. Tik visiškas kvailys nesuprastų, kad tai reiškia „Palik mane ramybėje“.

Įsijautusi į vonios šveitimą Klerė krūptelėjo, kai priėjęs Merfis palietė jai petį.

— Ar tu jau savyje?

— Ką?

— Sakei, kad nori atsigauti ir sugrįžti į save. Ar tu jau savyje?

Klerė apkabino sūnų. Kurgi, auklė... Išgraužkit!

— Dar ne visai, bet jau greitai būsiu.

— Kodėl dar nepervilkai patalynės?

— Nes pirma norėjau išvalyti vonią. Žudau bakterijas. Ar girdi, kaip jos rėkia iš skausmo?

Berniuko akys suapvalėjo.

— Ir aš noriu žudyti bakterijas.

Iš kibirėlio Klerė paėmė kitą skudurėlį, išgręžė ir padavė Merfiui.

— Tame kampe jų yra daugiau. Sunaikink jas, Merfi.

— Nematau jų.

— Neapsigauk — jos apsivilkusios apsiaustus, kurie bakterijas paverčia nematomomis. Iššveisk jas.

Visai neblogai, pamanė Klerė pamačiusi, su kokiu įniršiu Merfis šveičia grindis.

Vaikas kovojo su priešais, imituodamas atakų ir sprogimo garsus. Pavargusi Klerė atsistojo ir atsirėmė į duris, prie kurių netrukus priėjo Liamas.

— Ar gerai pailsėjai? — paglostė jo galvelę mama.

— Turbūt. Mes jau pabudome. Ar galime pažiūrėti filmą? Norime „Žvaigždžių karų“.

— Nužudžiau bakterijas, — pasigyrė Merfis, mojuodamas skuduru lyg pergalės vėliava. — Ir aš noriu žiūrėti „Žvaigždžių karus“.

— Gerai, eime, įjungsiu.

Klerei nusileidus žemyn, daug sveikiau atrodantis Haris pakėlė maldaujamą žvilgsnį.

— Aš labai alkanas.

— Išvirsiu tau košės, kol... Valio! — šūktelėjo Klerė, išgirdusi veriamas priekines duris ir išvydusi Rožę su Edu. — Atvyko atsargos. Mes išgelbėti!

— Štai kur mano berniukai, — pasisveikino išskėtusi rankas Klerės mama ir nubėgo prie vaikaičių, o jos tėtis pamojo savo dukrai ir padavė didelį krepšį maisto produktų. — O čia — sergantiems berniukams ir jų broliui.

Rožė ištraukė iš atskiro krepšio superherojų figūrėles.

— Ji galutinai juos išlepins, — nusišypsojusi pasakė tėčiui Klerė.

— Juk pažįsti savo mamą.

— Aha. Gerai, nunešiu visą šitą gėrį į virtuvę. Haris tiesiog džiūsta, negaudamas savo mėgstamiausios sriubos.

Aukštas, stiprus, sidabriška šalna pakąstais plaukais Edas padėjo Klerei nunešti krepšius ir pastatė prie bufeto.

— Tuoj atnešiu likusius.

— Likusius? Juk prašiau nupirkti tik...

Tėtis juokaudamas pagrasino jai pirštu ir nusišypsojo:

— Juk pažįsti savo mamą.

Ir rytoj nereikės eiti į parduotuvę, apsidžiaugė Klerė, dėliodama produktus į spinteles. Mylintys seneliai pridėjo net ir ledinukų, guminukų, bulvių traškučių bei ledų.

— Vaje, net guminukai ir ledai? — aiktelėjo Klerė, virtuvėn užėjus Rožei.

— Juk vaikeliai sirgo.

— Tik neprasitark jiems, nes dar nepriešpiečiavo. Šitų skanėstų nebuvo jokiame sąraše.

— Tegul tai bus apdovanojimas tau už besąlyginį rūpinimąsi dviem ligoniukais ir, kaip suprantu, įkyriu jų mažuoju broliuku.

— Panašiai ir buvo, bet nenoriu, kad tu...

— Niekada nesiginčyk su moterimi, kuri tau duoda maisto.

— Merfio įstatymas? — Klerė apkabino mamą ir akimirkai padėjo galvą jai ant peties. — Ačiū.

Visada šalia, kai man jos labiausiai reikia, dėkinga pagalvojo ji.

— Mano vaikelis išvargęs, — sumurmėjo Rožė.

— Truputį, — neprieštaravo Klerė.

Ji paveldėjo iš mamos gelsvus žvilgančius plaukus, nors Rožė juos madingai trumpai pakirpdavo bei truputį pašviesindavo galiukus. Tokia šukuosena labai tiko prie jos apvalaus veido ir švelnios odos.

— Mamyte, kaip puikiai tu atrodai.

— Tai dėl naujo drėkinamojo kremo ir ramaus miego, numanau, kad tu tokio pastaruoju metu nepatyrei. Tiesa, būtinai pastebėk ir pagirk savo tėvą, kad jis numetė svorio.

— O jis numetė?

— Pusantro kilogramo. Aš siekiu numesti penkis kilogramus ir įkalbėjau jį kartu mankštintis. Na, mieloji, tai kuo tau dar galiu pagelbėti?

— Tu jau padėjai ir greičiausiai išgelbėjai mūsų gyvybes, — Klerė paėmė sriubos skardinę. — Haris jau buvo puolęs į neviltį, kad nėra jo mėgstamiausios sriubos.

— Visi vaikai mėgsta keptus sumuštinius su sūriu. Aš jų pagaminsiu, o tu pailsėk. Pasivaikščiok, įkvėpk gryno oro.

Klerė norėjo prieštarauti, bet persigalvojo. Juk jai tikrai nepakenktų pasivaikščioti lauke. — Mamyte, aš tau skolinga.

— Pagimdyk man tris anūkėlius. Oi, palauk, tu jau tai padarei, — nusikvatojo Rožė. — Išeik į lauką ir kokią valandą pasivaikščiok.

— Pusę valandos, o jei kas atsitiks, iškart skambink man į mobilųjį.

— Manau, mes kuo puikiausiai susitvarkysime. Pažiūrėsime „Žvaigždžių karus“. Beje, berniukai nori pas mus nakvoti. Penktadienį tiks?

— Aišku, jei tik tu nori.

— Mes visi norime. Ir galbūt tavo pasimatymas su Beketu Montgomerių šįkart praeis daug sklandžiau.

— Tikėtina. Bet minėjau, kad, nepaisant visų nemalonumų, Beketas elgėsi labai šauniai.

— Man visada patiko Montgomerių vaikinai. — Rožė susidėliojo visus produktus sūrio sumuštiniams. — Labai džiaugiuosi, kad susitikinėji su žmogumi, kurį seniai pažįstu.

— Mes ne visai susitikinėjame. Turiu omeny, būtume, jei ne... Kažkokia keista situacija.

— Tau patinka Beketas.

— Aš visada... Taip, patinka.

— Tuomet atlik bandomąjį važiavimą. Bet vairuok atsargiai.

— Mama, ar tu apsiimi pažiūrėti vaikus tam, kad aš sėsčiau prie vairo?

— Tiesiog suteikiu laisvą kelią, — linksmai tarė Rožė.

Klerė papurtė galvą:

— Geriau eisiu pėsčia.

Nors teko įveikti gausybę kliūčių, trečiadienį Beketas galėjo pasidžiaugti, kad žengtas gan nemenkas žingsnis į priekį. Buvo baigtas įrengti dujinis šildymas, todėl atkrito didžiulis galvos skausmas. Vyras nusprendė savaitgalį praleisti dirbtuvėse — su Raideriu kalti knygų lentynas. Ten pat Ovenas meistravo prekystalį, kurio motina norėjo dovanų parduotuvėlei.

Papildomas projektas neatėmė tiek daug laiko, kaip anksčiau baiminosi Beketas. Ir kai išvydo sienas, perdažytas šilta kremine spalva, vaizdas jį maloniai pakylėjo. Be to, rūpindamasis parduotuvėlės remontu turėjo daugiau galimybių pasimatyti su Klere.

Dabar jis daugiausia dėmesio sutelkė į darbus už brezento, kurį kaip ir daugelis miestelio gyventojų nekantravo kuo greičiau nuplėšti. Beketas prikalė dar vieną lentą ant pagrindinio balkono ir apskaičiavo, kad laukti liko nebeilgai. Jei niekas nesutrukdys, brezentą bus galima nukabinti jau kitą savaitę.

Visą rytą plušėjęs su dviem darbininkais Beketas žvilgtelėjo į laikrodį ir pastebėjo, kad jau greitai priešpiečių metas. Netrukus tarpduryje išdygo Ovenas.