Нора Робертс - Visada šalia

— Buvo, — paprieštaravo Raideris. — Bet dabar bent jau neprivalome klausytis, kaip bliauni jas koridoriuje. Beje, ar pastebėjai, kad Klerė turi tris priedus?

— Žvilgsnis užkliuvo. Tai kas?

— Tik pasitikslinau. Man jie patinka. Jie ne kokie vaikėzai ar robotai.

— Kitą savaitę ją kur nors nusivesiu. Papietausime, nueisim į kiną, — Beketas prisistūmė kėdę ir čiupo alaus.

— Kaip senamadiška ir nuobodu, — nusiviepė Raideris.

— Galbūt, bet, manau, būtent to Klerei ir reikia. Nujaučiu, kad ji nebuvo pasimatyme nuo tada, kai sugrįžo į Bunsborą.

— Paklausk Eiverės. Jos lipte sulipusios.

— Gal taip ir padarysiu, — linktelėjo Beketas.

— Tavim dėtas kino atsisakyčiau ir nusivesčiau ją papietauti į kokią nors vietelę, kur nereikėtų baimintis, kad jūsų stalelį tuoj tuoj apvers vaikai ar dar kas nors. Papietaukite ten, kur galėsite netrukdomai pabendrauti akis į akį.

— Gal tu ir teisus, — sutiko Beketas.

— Dabar, kai padėjome Beketui pradėti seksualinį gyvenimą, gal jau galime aptarti savus reikalus?

— Gerai. — Paragintas Raiderio, Ovenas vėl atsivertė aplanką apie Hopę. — Rytoj susitiksite su ja akis į akį, tad šiek tiek paskaitinėkite. Jei toji Hopė išties tokia, kaip dėl jos aikčiojama, tuomet ji — tikras lobis. Tolesnis klausimas, — jis ištraukė kelias brošiūras, — turime nuspręsti dėl dujinių židinių statymo registratūroje, „D&R“, „V&B“ kambariuose ir bibliotekoje. Susitariau su Tomsonu. Kai apžiūrės, aptarsime, kurioje vietoje įrengsime dujų katilą ir kur išvedžiosime linijas. Tai užduotis pirmadieniui. Antradienio užduotis — kiemas: dizainas, grindėjai, akmuo grindiniui, tvoros tvėrimas, medžių sodinimas, žodžiu, viskas.

— Jau ėmiausi to, — tarė Beketas.

— Todėl tau ir reikia čia būti antradienį ketvirtą. Ir mama su teta Kerole ateis.

— Dar yra daugybė opių klausimų, — pridūrė Raideris. — Vienas jų — kaip spėsime nupirkti ir įrengti visas dujinio šildymo, vėdinimo ir kondicionavimo sistemas bei iškviesti inspekciją patikrinti, ar viskas atitinka saugumo reikalavimus, kol neužklupo šalnos?

— Kaip tik todėl kitą savaitę privalai susitikti su Maiku iš „Care Services“. Būtina kuo skubiau pradėti darbus. Aš ketinu susitikti su Liuteriu dėl turėklų, bet pirmiau turime apsispręsti dėl jų dizaino. O kur dar įėjimo durys... — tęsė Ovenas.

Broliai pasidalino darbų sritis, kai kuriuos sujungė, tada įsitraukė į ilgokai užsitęsusią diskusiją apie techniką, persikėlusią į Beketo kontorą, mat buvo būtina remtis ten iškabintais projektais.

Galų gale išvaręs brolius lauk, Beketas nusprendė, kad kitus projektus galės kurti ir atsigulęs. Bent vieną naktį jis troško galvoti tik apie Klerę.

Jis bučiavosi su Klere. To troško beveik penkiolika metų. O neilgai trukus, beveik po savaitės, ji visą vakarą priklausys tik jam. Reiktų paklausyti Oveno patarimo. Taip, gražūs, ramūs pietūs — truputis vyno, truputis pokalbių.

Bet apie ką kalbasi žmonės, kurie vienas kitą pažįsta daugiau nei pusę savo gyvenimo? Kita vertus, yra tiek daug visko, ko jis apie Klerę nežino...

Beketas priėjo prie lango ir žvelgdamas į sutemose skendinčius svečių namus mąstė, ką jis jau žino ir kas dar nutiks.

Kitą dieną pečius prislėgė su darbu susiję galvos skausmai, prasidėję nuo statybos inspektoriaus vizito, kuris, pasak Raiderio, klaidingai suprato kodus ir pareikalavo pakeisti jau tvirtai įstatytas lauko duris.

Pusę dienos Heigerstaune aiškinęsis dėl nesusipratimo, paskui sugrįžęs į viešbutį Beketas sužinojo, kad plytelių tiekėjas supainiojo užsakymus ir vieno vonios kambario grindims pristatė ne tas plyteles, o kito rašto plyteles tiesiog pamiršo užsakyti. Po viso to dar sužinojo, kad plytelių klojėjas artimiausiu metu bus laisvas ir galės dirbti tik po šešių savaičių.

Beketas nudrožė bėdavotis Ovenui, bet tas suaimanavo, kad po susitikimo su mechanikais dėl pastato priešgaisrinės sistemos jam skauda galvą ne mažiau nei broliui.

Įsiutęs Beketas grįžo į savo biurą ir paskambino pardavėjui, supainiojusiam užsakymus. Suteikęs tiekėjui dar didesnį galvos skausmą nei jo paties, vyras pagaliau pasijuto kiek geriau. Ištuštinęs kokakolos skardinę ir išgėręs aspirino jis grįžo į viešbutį ir automobilių stovėjimo aikštelėje susitiko Oveną.

— Kur važiuoji? — pasmalsavo jis.

— Šiek tiek padirbėsiu dirbtuvėse. Raideris man sakė, kaip tiekėjas sumovė plytelių užsakymą. Ryt kai kam išspardysiu subines.

— Jau išspardytos. Metas skubiai pasitarti. Kur Raideris?

— Kai paskutinį kartą mačiau, buvo ketvirtame aukšte. Nori, papasakosiu, ką sumaniau įrengti erdvėje šalia bibliotekos ir kokios idėjos neseniai šovė mamai?

— Ne dabar. Eime.

Broliai užtiko Raiderį ketvirtame aukšte montuojantį pagal užsakymą pagamintas langų plokštes.

— Idealiai tinka, — konstatavo Raideris. — Ir atrodo fantastiškai.

Kvailiukas vikstelėjo uodega, tikriausiai tikėdamasis kokio skanėsto.

— Bent jau vienas dalykas šiandien pavyko.

— Gali nepasakoti. — Raideris nužvelgė brolius. — Ovenas tau pasakojo?

— Pasakysiu Ovenui ir tau. Pirmiausia nieku gyvu nesivelkite į rietenas su statybos inspektoriumi, net jeigu jis ir tikras žioplys.

— Ei, klausyk...

— Ne. Tu, žinoma, buvai teisus, tačiau sukryžiavai špagas su apygarda, o šitai galėjo įklampinti visą mūsų projektą. Laukujės durys atitinka reikalavimus, visa kita irgi patvirtinta. Bet kitą kartą, kai kils konfliktinė situacija, leisk tvarkytis man arba Ovenui. Antra...

— Duokš man kolos. — Raideris padėjo į šoną vinių šaudyklę ir išplėšė skardinę iš Beketo rankos. — Jei ketini skaityti paskaitą, man reikia pasistiprinti bent šiokiu tokiu maistu.

Išgirdęs žodį maistas , Kvailiukas smarkiau sudavė uodega į grindis.

— Jis mano.

Raideris nužvelgė šunį.

— Taigi, antra, — tęsė Beketas. — Kalbėjau su plytelių tiekėju. Tas subingalvis man bandė aiškinti, kad pagal mūsų užsakymą visą partiją jie turi pristatyti tik po savaitės, o tai absurdas, — nusispjovė Beketas. — Anot jo, visos pas juos užsakytos plytelės gabenamos kelias savaites.

Ovenas stvėrė kokakolą iš Raiderio.

— Šitie tiekėjai prisistatė su rekomendacijomis, išgyrė savo įmonę, save ir prisiekė, kad susidoros su darbu. Pamoka išmokta.

— Nekaltinu tavęs. Prekiautojas susimovė. Taigi pasikalbėjau su firmos savininku, ir jis ne tik pakeis plyteles, kurioms už visus nepatogumus pritaikys dešimties procentų nuolaidą, bet dargi jų sąskaita gausime tas, kurias pamiršo užsakyti.

— Puikiai padirbėjai, — pasveikino Ovenas.

— To irgi išmokau iš tėčio. Pardavėjo šikna išspardyta, kaip ir turi būti, įmonė įspėta, o tu atidžiai stebėsi, kad jie dar kartą nesusimautų.

— Gerai.

— Ir jie neklos plytelių.

— Pala, pala...

— Ne tu praleidai dvi valandas, klausydamasis visų tų atsiprašinėjimų, įsiteikinėjimų ir kitokio šūdo, kuriais savininkas stengėsi išsisukti ir užgesinti konfliktą. Su tokiomis įmonėmis mes nebendradarbiaujame. Pasiliksime su ja, nes dabar imtis ieškoti tokių pačių plytelių kitoje firmoje įvarytų dar didesnį galvos skausmą. Bet tik per mano lavoną iš mūsų jie gaus daugiau užsakymų.

— Sutinku su Beku, — pritarė Raideris.

— Pala. Mes turime nemažai specialių plytelių — stiklinių ir importinių, bus kuriami sudėtingi raštai. Mums reikia patyrusių klojėjų ir darnios komandos, kuri susitvarkytų su šiuo darbu.