Нора Робертс - Visada šalia

Kitas žaibo blyksnis jos neišgąsdino. Ji sukosi kartu su griaustiniu, paskęsdama tame neapsakomai įstabaus malonumo pliūpsnyje.

Liečiama, apkabinta... bučiuojama ir bučiuojanti. Klerė pajuto išsilaisvinančius deginančius pojūčius, kurie iki šiol buvo varžomi aplinkybių ir priedermių.

Ji sugriebė Beketo rankas ir ėmė tai, ką jis jai davė. Ne, ji niekada nebijojo audrų. Net tada, kai Beketas atsilošė, Klerė vis dar jautėsi įtraukta viesulo.

— Laukiau šios akimirkos nuo tada, kai buvai šešiolikos, — sumurmėjo vyras.

— Eik jau? — nepatikėjo Klerė.

— Na, gerai, penkiolikos, bet skamba ne kažin kaip, — šyptelėjo Beketas.

— Nė nežinau, ką pasakyti... — sutriko Klerė ir jos antakiai susiliejo į vieną liniją.

— O jei duočiau tau daugiau laiko apie tai pamąstyti? — mirktelėjo Beketas ir vėl ją pabučiavo, atimdamas kvapą ir sužadindamas naują aistrą, kuri ištirpdė paskutinius ledus.

Mąstyti? Neįmanoma! — mintyse sušuko Klerė.

— Beketai... — sulemeno ji. — Norėčiau pamąstyti, bet čia ir dabar tiesiog nesugebu.

— O kaip dėl kitur ir kitu laiku? — vėl mirktelėjo Beketas.

Klerė nervingai nusijuokė.

— Gal, jei... — pradėjo ji ir užsikirto, kažką užuodusi. — Tai ne tavo kvapas.

— O kieno?

— Galėčiau prisiekti, kad užuodžiu magnolijas.

— Jai patinka magnolijos.

Beketas paglostė šviesius šilkinius Klerės plaukus, beje, apie tai irgi svajojo ilgus metus.

— Kam?

— Elizabetai. Pavadinau ją Elizabeta, nes pirmąkart pajutau ją „Elizabetos ir Darsio“ numeryje.

— Negi tu rimtai kalbi apie vaiduoklius?

— Šis pastatas ar bent jo dalis pastatyta prieš daugiau nei du šimtus metų. Nustebčiau, jei čia nebūtų vaiduoklių. Ne viskas taip paprastai pranyksta.

Šie žodžiai smigo Klerei tiesiai į širdį, bet ji tik papurtė galvą.

— Šiame name viskas stebina. Bet mano vaikai ana ten žaidžia vaizdo žaidimus, o aš čia su tavimi. Jau turiu grįžti. Jei mes ir toliau reikalus tvarkysime tokiais tempais, tai prireiks daugybės metų visam pastatui apžiūrėti.

— Užeik, kada tik panorėsi. O gal rytoj vakare kur nors išeikime?

— Aš... negaliu. Pietų pasikviečiau Eiverę su Hope. Ir kol dar nepaklausei — šeštadienis priklausys vaikams, pažadėjau jiems filmų maratoną. Pirmadienį vyresnieji vėl keliasi į mokyklą, o Merfis pradės lankyti darželį. Tai svarbus įvykis.

— Žinoma. Tuomet kada galėtume artimiausiu laiku susitikti?

— Gal kitą penktadienį. Ir tai, jei pavyks susirasti auklę.

— Gerai, kitą penktadienį, — tarė Beketas ir užtvirtindamas jai lengvai pakštelėjo į lūpas. — Neapsigalvok.

— Atleisk, bet vaikai... — Klerė žengtelėjo atgal, norėdama išeiti. — Net neįsivaizduoju, kiek mes čia užtrukome. Tiesiog sustojo laikas .

— Nelabai ilgai.

Beketas paėmė Klerės ranką ir ėmė vestis koridoriumi.

— Čia tikra idilė, — tarė moteris. — Kai pagalvoju apie šį pastatą, mano galvoje be vargo gimsta vaizdiniai. Keisčiausia, kad iš tavo pasakojimų kuo puikiausiai įsivaizduoju tuos kambarius net nepavarčiusi aplanko. Reikėjo man jį atsinešti, bet palikau knygyne.

— Gal nubėkime jo pasiimti?

— Ne, aš jau jaudinuosi, kaip ten mano berniukai.

— Palauk. — Jiems pasiekus užpakalines duris, Beketas paskambino Raideriui. — Labas, kaip vaikai?

— Puikiai. Du vyresniuosius pardavėm keliaujančiam cirkui už keturiasdešimt dolerių. Už neūžaugą gavom pakuotę alaus. Geras sandoris.

— Ateisim po penkių minučių.

— Gerai. Brolau, jie suvalgė tavo picą. Mažasis šlamštė aitriąsias paprikas kaip saldainius.

— Luktelk, — tarė jis Raideriui ir kreipėsi į Klerę. — Kokia tau patinka pica?

— Ketinau valgyti salotas, — bandė aiškinti Klerė, bet kai jis neatitraukė savo gilių mėlynų akių žvilgsnio, ji atsiduso. — Man patinka tik „Peperoni“.

— Užsakyk penkias „Peperoni“, — paliepė Beketas Raideriui.

— Nupirksiu tau picą — tradicinį pirmojo pasimatymo atributą. — Beketas įsikišo telefoną ir vėl paėmė Klerę už rankos. — Tavo vaikai maniškę suvalgė.

— Apgailestauju.

— O aš — ne. Viskas kaip per pirmąjį pasimatymą. Lietus aprimo. Gal duotum man raktus nuo knygyno? Tu gali grįžti į restoraną.

— Nebijau lietaus. Be to, bus lengviau ir greičiau, jei knygyną atrakinsiu pati, nes žinau, kur viskas padėta.

— Ar žinojai, kad Merfis mėgsta aitriąsias paprikas? — pasiteiravo Beketas, jiems priėjus prie knygynėlio.

— Jis viską mėgsta, — nusijuokė Klerė, kai Beketas čiupo ją į glėbį. Juokėsi ir toliau, nors lietaus lašai sušaldė odą ir permerkė plaukus. — Beketai, tai nuostabus pirmasis pasimatymas.

Beketas abejojo, ar tikrai įprastas pirmasis pasimatymas vyksta su trimis vaikais, kaulijančiais dvidešimt penkių centų monetų, globėjus vaidinančiais broliais ir restorano savininke, vaizdo žaidimais ir žmonėmis, vis prieinančiais ko nors pasmalsauti apie svečių namus. Tačiau dabar jam viskas tiko. Be to, tokios aplinkybės nepakurstys visokių gandų. Beketui nerūpėjo miestelio paskalos; po galais, kaip tik tai ir yra kuras, varantis mašiną. Vis dėlto būtų gerai, kad jo asmeninis gyvenimas būtų narstomas kaip įmanoma vėliau.

Kai Klerė suskubo vestis vaikus, Beketo broliai jau buvo aptarę verslo planus.

— Prašau, dar vieną žaidimą, — apsigimęs derybininkas Liamas nutaisė maldaujantį veiduką. — Mamyte, vieną vienintelį . Mes dar nepavargome...

— Bet aš pavargau, daugiau nebeturiu dvidešimt penkių centų monetų, be to, jūs prižadėjote išsipirkti skolą, tad turite susitvarkyti kambarį. — Klerė prisimerkė pastebėjusi, kad Liamas akimis ieško Montgomerių užtarimo. — Net negalvok, kad vėl iškaulysi iš jų monetų.

— Atleisk, drauguži, — Beketas iškėlė rankas. — Mamai niekas nesispyrioja.

— Oi, kokie jūs... — pradėjo Liamas, bet pritilo pamatęs, kad mama dar labiau prisimerkė.

— Atrodo, Beketui, Raideriui, Ovenui ir Eiverei ketinai pasakyti kažką kita?

Liamas gailiai atsiduso.

— Ačiū už monetas, picą ir panašiai.

— Kitąkart, kai žaisime „Space Crusade“, sutriuškinsiu tave, neūžauga! — šūktelėjo jam Raideris, ir Liamo akyse įsižiebė iššūkis.

— Nieku gyvu! Numušiu tave .

— Pirmyn, kariai, — sukomandavo Klerė berniukams. — Žygiuot kartu su manim.

Choru padėkoję ir atsisveikinę, vaikai su mama iššurmuliavo pro duris.

Nutilus triukšmui, Ovenas griebė segtuvą ir sukišo dokumentus.

— Geriau eime į Beko butą, — pasiūlė Raideris. — Dievai žino, kas dar sugalvos čia užeiti ir privers mus sužaisti vėl kelis „Monster Bash“ raundus.

— Gera mintis. — Ovenas pakilo ir parodė į Beketą. — Eik apmokėti sąskaitą.

— Ei...

— Turi pirmumo teisę. Susitiksime tavo skylėje.

Kol Beketas valgė, jo buto raktus turintys broliai užvertė virtuvę alumi su bulvių traškučiais ir patogiai įsitaisė svetainėje. Kvailiukas drybsojo ant grindų, šlamšdamas picos likučius.

— Tai ką, klijuojiesi prie Klerės? — atėjus Beketui, erzindamas nusišypsojo Raideris.

— Nesiklijuoju. Tiesiog naudojuosi galimybe susitikinėti su ja darbo reikalais.

— Klijuojiesi, — pilna burna traškučių suvebleno Ovenas. — Vis dar kaip vidurinėje esi pametęs dėl jos galvą. O dar kuri tas savo kvailas daineles apie sudaužytą širdį?

— Atsiknisk. O tos dainos nebuvo jau tokios kvailos.