Нора Робертс - Visada šalia

Įėjusi pro galines duris, per pokšėjimus ir pjūklų džeržgimą ji išgirdo kažką šaukiant: „Užsikrušk, Maikai!“ Netrukus jos ausis pasiekė ramus atsakymas: „Tai kad nenoriu, nes tavo sesuo šiąnakt mane puikiai aptarnavo...“

Visi prapliupo juoktis. Klerė sustojo kaip įbesta, o ją pastebėjęs Beketas kiek sumišo.

— Namuose yra dama, — paskelbė jis. — Atsiprašau, Klere.

— Nieko tokio. Maniau, namuose yra ir kitų damų?

— Mama su Kerole dairosi ketvirtame aukšte. Be to, jos pripratusios. Na, gerai...

— Jei dabar netinkamas metas, tai galėčiau... — jau žiojosi sakyti Klerė, pastebėjusi, koks išsiblaškęs ir įsitempęs Beketas.

— Ne, viskas gerai, Klere. Mes tik keičiame įrangą. Galime čia ir pradėti.

— Kur? — apsidairė Klerė.

— Dabar stovime vestibiulyje. Dvigubos stiklinės durys, pro kurias atėjai, išeina į kiemą. Dailus grindų plytelių raštas subėga į kambario vidurį, kur stambesnis raštas paryškina didelį apvalų stalą tiesiai po sietynu. Šiuolaikiškos, madingos baltos lempos lydyto stiklo gaubtais. Ant stalo mama nori pastatyti didelę vazą su įspūdingomis gėlėmis. Čia — pora foteliukų.

— Tikiuosi, akmenines sienas paliksite atviras?

— Taip. Grindų plytelės ir žalsvai apmuštos kėdės su bronzinėmis kniedėmis — tai rustikos ir prancūziško stiliaus derinys. Mama vis dar nerado stalo, kuris tiktų prie kėdžių. Manau, šiame kampe reiktų dar vienos kėdės ir ką nors pakabinti ant priekinės sienos.

Klerė apžiūrinėjo, mintyse stengdamasi įsivaizduoti galutinį vaizdą.

— Kabinsite meno dirbinius?

— Taip. Dar svarstome, kokius pasirinkti, bet kuriuo atveju, visi bus vietinių menininkų kūriniai. Taip pat planuojame pakabinti sąrašą su kūrėjų pavardėmis ir jų darbų kainininku.

— Puiki mintis, — pritarė Klerė.

Beketas tarškėjo greitakalbe, tad ji nusprendė, kad vyrukas kažkur skuba. Klerė stengėsi neatsilikti ir užsirašyti kuo trumpesnes pastabas.

— O čia bus galima atsisėsti su kavos, arbatos puodeliu arba taure vyno? Dar neminėjai registratūros ar priimamojo stalo...

— Registratūra čia, į ją bus galima patekti perėjus trumpą koridorių. Aš tau parodysiu, sukam į kairę, į poilsio kambarį. — Beketas mostelėjo holo pusėn. — Deja, negalime jo apžiūrėti, nes dabar jis grūste prigrūstas visokiausios įrangos ir medžiagų.

— O poilsio kambarys kam?

— Susitikimams. Manau, jis bus panašus į šiuolaikinį barą; čia stovės kėdės ir odinė sofa, o greta foteliukų — didelės, patogios atlenkiamos otomanės. Mama ieško geltonos odos. Kai apie tai išgirdo Raideris, visai pasiuto, — pagaliau atsipalaidavęs pirmą kartą nusišypsojo Beketas.

— Geltonos odos sofa... — Klerė pabandė tokią įsivaizduoti savo namuose, bet nepavyko. — Statau milijoną, kad atrodys fantastiškai.

— Mama su Kerole dievagojasi, kad ji padės sukurti reikiamą baro atmosferą. Pastatysim pokerio ar biliardo stalą, žalios citrinos spalvos odines baro kėdes, — tęsė jis. — Trisdešimt dviejų colių įstrižainės plokščiaekranis televizorius, lubose — trys liuminescencinės lemputės.

— Negaliu patikėti, kaip toli pažengėte, ir kad turite aiškią viziją, kaip išdėstyti baldus, nors čia vis dar vyksta statybų darbai, — pagyrė Klerė, toliau žymėdamasi smulkmenas užrašų knygelėje. — Turėjau susiprotėti, kad Džastina tikrai nepageidaus kartūno ar languotų medvilninių audinių.

— Ji pageidauja brangakmenių, kurių kiekvieno briauna aštri ir spindinti. Mes jai tai ir suteiksime.

— Gražu. Tai atspindi tave... tai yra jus visus, — susižavėjusi Klerė apsižvalgė. — Visa tai gimsta iš jus vienijančios aistros, supratingumo ir komandinio darbo. Labai norėčiau, kad šitai užsimegztų ir tarp manęs su vaikais.

— Mačiau tave su berniukais. Sakyčiau, jau turi tai, ko trokšti.

— Kartais jaučiuosi kaip teisėja, uždaryta narve su trim demonais. Galiu įsivaizduoti, kad tavo mama jautėsi panašiai.

— Manau, jei paklaustum, ji pasakytų, kad vis dar jaučiasi.

— Raminamai ir baugiai tuo pat metu.

Taip, Beketas atrodė kiek sutrikęs, bet be galo seksualus. Tačiau ji klydo, kad jis išsiblaškęs. Tas vyras tiksliai žino viską apie kiekvieną jų kuriamo aštraus ir spindinčio brangakmenio kampą.

Klerė prisiminė, kad kadaise vieną karštą naktį sapnavo Beketą, ir susigėdusi nusisuko.

— O kas ten?

— Neįgaliesiems pritaikytas kambarys ir priekinis įėjimas į valgomąjį.

— Kaip vadinasi neįgaliesiems pritaikytas kambarys?

— “Margarita ir Persis“.

— Aa, iš „Skarlet Pimpernel“.

Klerė ėmė greitai vartyti savo užrašų knygelę, ir palenkęs galvą Beketas pastebėjo, kad suskirstytus skyrius ji pavadino kambarių vardais.

— Galiu užeiti pažiūrėti?

— Nebent pabandyti, nes dabar ir jis užgriozdintas visokiausiomis medžiagomis. Čia mažiausias kambarys, — parodė Beketas, vesdamas Klerę trumpu koridoriumi. — Teko kaip reikiant padirbėti prie neįgaliųjų rampos ir ženklo ant pastato. Čia stovės dvi dvigulės lovos, o tarp jų — naktinis staliukas, ant kurio pastatysime puošnią senovišką mano močiutės lempą.

— Atiduosite viešbučiui savo šeimos relikvijas?

— Jeigu veiks. Taip nori mama.

— Kaip miela ir ypatinga. Lovos stovės priešais langą?

— Taip. Stilingai papuošime nendrines galvūgalio lentas, bus parinktos prabangios apačioje rauktos lovatiesės. Šalia stovės nendriniai suoliukai. Ant kreminių sienų — gipso ornamentai ir didelis puošnus veidrodis. Švelniai melsvos lubos.

— Melsvos lubos... — pakartojo Klerė ir tai ją kažin kodėl nuteikė romantiškai. Niekada nebuvo pagalvojusi, kad lubas galima nudažyti ir kitokia spalva nei įprasta balta. Tikriausiai ji jau apskritai užmiršo, ką reiškia romantika. — Labai prancūziška. O kaip klosite lovas?

— Po karštų debatų nusprendėme, kad prabangiomis baltomis ar nebalintos drobės paklodėmis, atsižvelgdami į kambarį. Taip pat bus pūkinė antklodė ir užvalkalas. Bus daugybė neutralios spalvos lino imitacijos pagalvių, turbūt dar miegmaišis ir kašmyro užtiesalai.

— Kašmyro užtiesalai? Mielai užsisakyčiau tokį kambarį. Ar papuošite jį povo plunksnomis?

— Lyg ir yra kažkoks su jomis susijęs prietaras?

— Girdėjau, neva povo plunksnos neša nesėkmę, bet jos tokios prancūziškos ir prabangios, manau, šiame kambaryje puikiai tiktų.

— Gerai, įtrauk povo plunksnas. Nors šiame kambaryje vietos nedaug, bet, manau, pavyks jas priderinti.

— Man jau dabar patinka šis numeris. Kur vonios kambarys? — pasmalsavo Klerė, peržengdama kibirus ir kitokius gremėzdus.

— Atsargiai, — perspėjo Beketas, paimdamas Klerės ranką. — Vonios nėra, užtat bus didelė ir prabangi dušo kabina. Parūpinsime lietaus dušo galvą ir sendintos bronzos purkštuką. Šį akcentą turės visi viešieji vonios kambariai. Didelė apvali skaidri kriauklė, pritvirtinta puošniais geležiniais laikikliais. Kreminės ir blyškaus aukso plytelės, fleur-de-lis 4 akcentai.

— Mas oui, — sušnibždėdama Klerė privertė Beketą nusišypsoti.

— Radau pirkti geležines sienų lentynas, papuoštas užraitais. Gausi pasirinkimo galimybė atperka trūkumus.

— Nekaip skamba. Geriau jau taip: fantastiškas komfortas — specialiesiems poreikiams. Praeities didybė su visais patogumais... Ne, — pasitaisė Klerė, — geriau pomėgiais. Taip. Šiuolaikiniais pomėgiais, — ji vėl puolė užsirašinėti ir nejučia žingtelėjusi atgal užkliuvo už dažų skardinės.