Нора Робертс - Visada šalia

— Turime tai atšvęsti. Nusivesiu tave pietų į savo klubą, — pareiškė jis.

Kadangi Semas dirbo savo tėvo automobilių įmonėje, kurioje pasirodydavo kada panorėjęs, o mama buvo kilusi iš turtingos šeimos, Klerė spėjo, kad jis gana dažnai gaudavo solidžių čekių ir mėgo jais pasipuikuoti.

— Sveikinu ir dėkoju už pasiūlymą. Bet man nepatinka pietauti klubuose.

— Tau patiks. Užsakysiu patį geriausią staliuką.

Visada geriausią, didžiausią, brangiausią... Semas niekada nepasikeis, — jau seniai suprato Klerė.

— O aš sėdėsiu virtuvėje prie stalo, stengdamasi įtikinti savo tris sūnus suvalgyti brokolių.

— Turėtum pasisamdyti auklę. Mano mama galėtų tau pagelbėti susirasti tinkamą.

— Gal ir galėtų, jei tik aš to norėčiau, bet aš nenoriu. O dabar man reikia...

— Dabar turiu laisvo laiko. Eime išgerti šampano.

— Aš ne... — žiojosi prieštarauti Klerė ir nudžiugo suskambus durų varpeliams. — Smagiai praleisk laiką. Atsiprašau.

Norėdama išvengti Semo, į pagrindinę patalpą Klerė pasuko pro kitą išėjimą, pasirengusi išbučiuoti bet ką, kas tik užėjo šią akimirką ir išvadavo ją nuo erzinančios Semo draugijos.

— Džastina, kaip tik šįryt buvau svečių namuose. Kerole, kaip malonu tave matyti.

— Atšliaužėme iš „Basts“ baldų salono. — Džastina nusiėmė savo raudonus saulės akinius ir pamojo ranka tiesiai Klerei prieš akis. — Dieve, koks karštis! O tu su šia suknele atrodai gaivi ir šviežia kaip citrinų šerbetas.

— Dabar man tikrai praverstų citrinų šerbetas. Mielai išgersime tavo nuostabios šaltos kavos.

Kerolė išsidrėbė prie mažo staliuko šalia lango.

— Šią savaitę mūsų specialus pasiūlymas — nepaprastai nuodėminga šalta kava su grietinėle ir biskvitiniais sausainiais.

— Padaryk dvi. Nežinojau, kad šią jau išleido. — Džastina numetė rankinę ant stalo ir mostelėjusi į knygų lentyną pagriebė vieną knygą. — Ar ji tokia pat gera kaip ir ankstesnė?

— Manau, net geresnė.

— Ką gi, tuomet šis apsilankymas man kainuos kur kas brangiau nei puodelis nuodėmingosios kavos, — tarė Džastina ir pakėlė antakius, išgirdusi trinktelint galines duris.

— Tai Semas Frimontas taip išreiškia savo nepasitenkinimą. Kava jums — mano sąskaita. Už tai, kad ateidamos nutraukėte jo primygtinį kvietimą kartu papietauti klube.

— Čia buvo tas subingalvis Semas Frimontas? — gražios rudos Kerolės akys iškart pavirto atšiauriomis. — Džastina, prisimeni, kaip jis paskleidė gandus apie mano Darią? Jis kvietėją į išleistuvių pokylį, bet kai nesuprato žodžio „ne“, Daria tiesiai šviesiai liepė jam atšokti.

— Švelniai tariant, — patikslino Džastina seserį.

— Taigi po to Semas ėmė skleisti gandus, esą ji nėščia ir net nežino nuo ko.

— Ir tada Raideris išspardė jam subinę. Jis to niekada neprisipažino, — tęsė Džastina. — O jo broliai prisiekė laikyti liežuvį už dantų. Bet aš supratau ir nupirkau jam kompaktinių plokštelių grotuvą, apie kurį Raideris svajojo ir taupė pinigus. Taigi jis suprato, kad aš žinau.

— Jie turi Railių kraujo, o Railiai patys sprendžia savo problemas. Kaip ir Montgomeriai, — burbtelėjo Kerolė. — Tas Frimontų vaikis jau vaikystėje buvo išpaikintas niekšelis. Jo motina, kurios negalėjau pakęsti, ir tėvas leisdavo sūnui daryti ką nori ir kada nori. Jis tiesiog priprato visiems įsakinėti.

— Ji gavo tai, ko nusipelnė, ar ne? — gūžtelėjo pečiais Džastina. — Pati užsiaugino bjaurybę ant savo galvos.

Klerė nusišypsojo ir įjungė kavamalę. Džastina Montgomeri — moteris, į kurią ji visada norėjo būti panaši: protinga, stipri, pasitikinti savimi, puiki ir mylinti motina, žavinga, puikios figūros. Šiandien savo tamsius plaukus ji buvo susirišusi į žaismingą uodegą, vilkėjo paprastas, bet stilingas kelnes ir plonus baltus marškinėlius.

Kerolė, kartu su seserimi apžiūrinėjanti knygas lentynose, blyškaus aukso spalvos plaukais, buvo beveik tokio pat ūgio ir grakščios figūros. Klerė žinojo, kad jos artimos kaip dvynės.

— Mieloji, jei tik nori, Raideris ar kuris nors kitas mano berniukas tarstels Semui porą žodelių, — užsiminė Džastina, padėjusi ant prekystalio dvi išsirinktas knygas.

— Dėkui, Džastina, bet galiu ir pati susitvarkyti.

— Gerai, tvarkykis, tik nepamiršk pasiūlymo. Ovenas minėjo, kad judvi su Eivere vietoj Karen, kuri dabar užsiėmusi vaikiškų batukų pirkimu, žinote kažkokią kandidatę į viešbučio šeimininkės vietą?

— Hopė būtų tiesiog ideali. Manau, ši vieta nusipelnė tokio talentingo žmogaus kaip ji. Aš turėjau galimybę pamatyti tik „Titanijos ir Oberono“ numerį, kurį šįryt mums aprodė Beketas, bet jį kone iškart įsimylėjau. Kuo puikiausiai galiu įsivaizduoti, kad ten dirbs Hopė.

— Abi su Eivere turite geras galvas ant pečių, tad į jūsų rekomendacijas būtinai atsižvelgsiu. Ten, — pasirėmusi į stiklines duris, Džastina mostelėjo svečių namų pusėn, — dabar plaka mano širdis. Mūsų širdis, ar ne, Kerole?

— Gyvenime nepatyriau nieko smagesnio, kaip padėti jiems parinkti priedus: nuo baldakimų iki muilinių. Kitą savaitę surengsime kvapų pristatymą.

— Kieno? — suglumo Klerė, pildama grietinėlę į kavą.

— Kvapų, — nusijuokusi paaiškino Džastina. — Susitarėme su Džoana iš „Cedar Ridge Soaps“ kompanijos.

— Puiki idėja, ar ne? Ji kurs muilą, šampūną, losjoną... Viskas — vietinės gamybos.

— Kiekvienas svečių namų numeris turės savo išskirtinį kvapą.

— Tai tikrai puiki mintis. O apie difuzorius pagalvojote?

— Iki šios minutės — ne, — Džastina prisimerkė. — Ar ji gali tokius pagaminti?

— Gali. Kaip tik tokius naudoju namuose.

— Kerole?

— Užsirašau!

— Kava tikrai atrodo nuodėmingai. — Džastina paėmė abu puodelius ir nusinešė prie sesers. — Klere, dar turi minutėlę?

— Žinoma.

— Norėjau su tavimi pakalbėti apie biblioteką. Išdėstysime ten daugybę senų knygų, bet noriu ir naujų. Reikėtų meilės romanų, trilerių, detektyvų — trumpai tariant, tokių knygų, kokias žmonėms norisi paskaityti lietingą dieną ar šaltą naktį, jaukiai susivyniojus į pledą. Galėtum sudaryti sąrašėlį, kokias rekomenduotum?

— Žinoma.

— Tegul būna ir minkštais, ir kietais viršeliais, vietinių rašytojų knygų, dokumentinių romanų apie šias vietas, nes niekas už tave geriau nežino, kurie tinkamiausi. Dalį knygų parink dabar, kitas galėsi vėliau. Beketas sakė, kad galėtum gauti ir DVD?

— Be abejo.

— Noriu DVD visiems kambariams. Sudarysiu sąrašą pageidaujamų filmų, kuriuos galėtų laisvai žiūrėti svečiai. Jei turi minčių, be abejo, įtrauk pasiūlymus į sąrašą.

— Mielai, — Klerė nusišypsojo Kerolei. — Kaip smagu. Vėliau būtinai tuo pasirūpinsiu. Beketas paprašė padėti sukurti reklaminį tekstą viešbučio lankstinukui.

— Tikrai?

— Žinoma, jei tu nieko prieš.

— Tikrai ne, — nusišypsojo Džastina, nulaižiusi grietinėlę nuo piršto galiuko.

4 skyrius

Nusitvėrusi jau iš anksto pagal temas suskirstytos užrašų knygelės, Klerė kirto pagrindinę gatvę. Aprašyti kambarius neprireiks daug laiko ir pastangų, bet tai leis pasijusti viso šio puikaus projekto šiokia tokia dalimi. Be to, dar padės parinkti ir parūpinti knygas, DVD.

Klerė bandė įsivaizduoti, kaip atrodys biblioteka. Ar joje bus židinys? Ji tikėjosi, kad taip. Jei ne, galbūt pavyktų įkalbėti Montgomerius jį įrengti?