Нора Робертс - Visada šalia

Tą pačią akimirką, vos tik išvydo šį seną pastatą šalia miesto aikštės, jau neabejojo, kad jis bus jos. Klerė puikiai prisiminė jaudulį ir įtampą, kurie apėmė nusprendus pasinaudoti šiuo likimo vingiu. Investavusi tokią didelę dalį sumos, kurią armija skyrė žuvusių karių žmonoms, Klerė jautė tarsi Klintas būtų šio knygyno dalis.

Reikėjo pirkti patalpas, sukurti verslo planą, atidaryti sąskaitas, tartis su tiekėjais dėl daugybės knygų ir suvenyrų, rengti pokalbius, apgalvoti, kaip išdėstyti tūkstančius kitų smulkmenų. Visa ta su knygynu susijusi intensyvi veikla, patirtas stresas, užimtumas ir pastangos padėjo jai užsimiršti, kai teko išgyventi netekties skausmą. Išgyventi. Visa tai Klerė privalėjo padaryti dėl savęs ir vaikų.

Jau tada Klerė suprato, kad knygynas ją išgelbėjo. Žuvus Klintui, po širdimi nešiodama trečią vaikelį, tais baisiais mėnesiais be knygyno, be tos įtampos ir susitelkimo į darbą, ji galėjo visiškai palūžti. Klerė turėjo būti stipri dėl savo berniukų, dėl savęs. Taigi ji privalėjo išsiugdyti valią, turėti tikslą ir pasirūpinti pajamomis.

Dabar visa tai turiu, pagalvojo Klerė, eidama pro bufetą įsipilti pirmojo šios dienos kavos puodelio. Trijų vaikų mama, karininko žmona ir našlė tik savo pastangų dėka tapo verslininke, valdytoja ir darbdave.

Nuo sūnelių ją atskirdavo ilgos darbo valandos knygyne. Bet man tai patinka, nusišypsojo Klerė, virdamasi nestiprios latė kavos. Jai patiko būti užsiėmusiai, jausti asmeninį pasitenkinimą, kad ne tik gali išlaikyti save ir vaikus, bet ir įneša solidų indėlį į savo gimtąjį miestą.

Klerė nebūtų galėjusi to padaryti be savo tėvų, Klinto meilės ir paramos ar be tokių draugių kaip Eiverė, kuri dalindavosi naudingais verslo patarimais ir pakišdavo petį išsiverkti.

Nusinešusi kavą į antrą aukštą, prisėdo prie savo stalo. Galvodama apie Klinto tėvus, ji įsijungė kompiuterį ir parašė jiems trumpą elektroninį laiškelį, prisegė naujausias vaikų nuotraukas. Tada ėmėsi atnaujinti savo knygyno tinklalapį.

Išgirdusi, kad atėjo Lorė, šūktelėdama pasisveikino. Baigusi tinklalapį, Klerė suskato atsakinėti į elektroninius laiškus, paskui nusileido žemyn, kur greta žemos sienelės Lorė naršė savo kompiuteryje.

— Gavom vakar užsakytas prekes. Aš... — Lorė išpūtė savo rudas akis. — Oho, kaip šiandien gražiai atrodai.

— Ačiū, — pamaloninta Klerė koketiškai pasisukiojo, demonstruodama savo žalsvą paplūdimio suknelę. — Bet vis tiek negaliu padidinti tau algos.

— Aš rimtai. Tu visa švyti.

— O kas nešvyti, kai taip karšta? Dabar ketinu apžiūrėti svečių namus, jei tau manęs prireiks, skambink į mobilųjį. Jei ne, grįšiu apie pirmą valandą.

— Nėra reikalo skubėti. Beje, paskui norėsiu išgirsti visas detales. Ar dar nenusiuntei knygų į „Penguin“?

— Ne, ketinau tai padaryti grįžusi.

— Puiku, nes kai kurias knygas reikia nukainoti. Kai grįši, jau būsiu parengusi konkretų sąrašą.

— Gerai. Kadangi išeinu, gal tau ko nors parnešti?

— Gal galėtum supakuoti vieną iš tų Montgomerių broliukų?

— Kurį nors konkrečiai? — nusišypsojo Klerė tarpdury.

— Pasikliausiu tavo skoniu, — nesutriko Lorė.

Nusijuokusi Klerė uždarė duris ir traukdama „Vestos“ restorano link išsiuntė Eiverei žinutę: „Jau pakeliui.“ Beveik tuo pat metu pro restorano duris išskubėjo ir Eiverė, atrašiusi: „Aš taip pat.“

Klerė, dėvinti dryžuotą suknelę, o Eiverė — juodus kaprius ir marškinėlius stovėjo priešingose gatvės pusėse prie šviesoforo. Draugės susitiko prie pagrindinės gatvės.

— Puikiai žinau, kad pusę ryto praleidai prie orkaitės, gamindama sūnums pusryčius ir visus tris rengdama.

— Toks mano gyvenimas, — sutiko Klerė.

— Tai kaip čia yra, kad tu niekada neatrodai suplukusi?

— Dievo dovana, — atsakė Klerė, jiedviem perėjus šaligatvį ir pasukus po pastoliais. — Man visada patiko šitas pastatas. Kartais žiūriu į jį pro savo kabineto langą ir įsivaizduoju, koks jis kadaise buvo.

— O aš nekantrauju pamatyti, koks jis bus , — sukrykštė Eiverė. — Jeigu jie sugebės jį tinkamai restauruoti, tada tavo ir mano pajamos gerokai padidės — beje, kaip ir viso miesto.

— Laikykime kumščius. Mano knygynėliui visai neprastai einasi, tačiau jei mieste atsiras gražus viešbutukas turistams, tai olialia... Galėčiau prikalbinti daugiau knygų autorių, organizuoti didesnius renginius. O svečiai trauktų pas tave pietauti ar vakarieniauti.

Moterys trumpam sustojo prie galinės pastato sienos, kur ant nelygios žemės mėtėsi lentjuostės ir skaldos maišai.

— Įdomu, kaip jie įrengs užpakalinę dalį? — susidomėjo Eiverė. — Prie tokių balkonų reikia ko nors įspūdingo. Sklinda įvairiausių gandų — kad bus paplatinta automobilių aikštelė ir pasodinta daugiau medžių.

— O aš girdėjau, kad bus fontanas ir baseinas.

— Pabandykime sužinoti iš pirmų lūpų.

Įėjusios į pastatą moterys iškart pateko į visuotinį triukšmą ir įrankių griozdynę.

— Testostero lygis pašoko penkiais šimtais, — išlemeno Eiverė.

— Ir vis didėja. Jie paliko arkas. — Klerė priėjo arčiau ir ėmė apžiūrinėti plačias išlenktas angas priekyje ir po kaire. — Įdomu, ar paliko dėl to, kad norėjo ar kad privalėjo? Arkos — vienintelis dalykas, kurį prisimenu nuo tada, kai čia buvo antikvariatas. Kartais mama mane čia atsivesdavo.

Prisiartinusi prie pagrindinės arkos Klerė pastebėjo grublėtus laikinus laiptus, vedančius į viršutinius aukštus.

— Niekada nebuvau kituose aukštuose, o tu?

— Kartą vidurinės mokyklos laikais. — Eiverė nužvelgė laiptus. — Su Treviu Makdonaldu, apklotu ir obuolių vyno buteliu. Čia buvome paskyrę pasimatymą.

— O tu buvai pašėlusi mergiotė.

— Jei mano tėtis būtų sužinojęs, būtų nudėjęs vietoje. Ir vis dar nudėtų, tad jam — nė šnipšt, gerai? Bet kuriuo atveju, tai ilgai netruko. Trevis net nepasiekė trečio aukšto, nes išsigando išgirdęs, kaip girgžda durys ir grindų lentos. Aš norėjau apžiūrėti kitą aukštą, bet jis pridėjo į kelnes, — nusikvatojo Eiverė, joms pradėjus lipti aukštyn. — Jis net neužuodė magnolijų arba niekada to nepripažino.

— Magnolijų?

— Stipraus ir tokio svaiginamo magnolijų kvapo, tarsi būčiau įkišusi į jas nosį. Manau, kad ir kas tąnakt buvo, dėl visų šių restauravimo darbų pastatą jau apleido.

— Tu tiki vaiduokliais?

— Žinoma. Mano proproprosenelė tikriausiai vis dar vaidenasi savo dvaro rūmuose netoli Edinburgo. — Stabtelėjusi Eiverė uždėjo rankas ant klubų. — Oho. Čia tikrai viskas atrodo gerokai kitaip nei tada, kai bučiavau Trevį Makdonaldą.

Draugės užkopė į trečią aukštą ir įėjusios pro tarpdurio karkasą užuodė medienos ir gipskartonio plokščių kvapą. Kažkur už jų ketvirtame aukšte intensyviai dirbo žmonės. Klerė įkišo galvą į kambarį kairėje. Blausi šviesa, krintanti pro pastato priekinius langus dengiantį brezentą, apšvietė nebaigtas grindis.

— Įdomu, koks čia bus numeris? Reiktų susirasti kurį nors Montgomerį. O, tik pažvelk į šias balkono duris. Man jos patinka.

— Šitai tau dar labiau patiks, — mostelėjo Eiverė. — Tik pažiūrėk, koks erdvus vonios kambarys, vonia, dušai, praustuvės...

— Jis didesnis nei mano ir berniukų kartu sudėjus, — susižavėjusi sutiko Klerė. — Galėčiau čia gyventi. Nejaugi ir kituose kambariuose viskas bus taip prabangu? Norėčiau sužinoti, koks čia numeris.