Нора Робертс - Nakties sokis

– Nepavydėtinas likimas. Galiu jus užtikrinti, kad mūsų šeima apie tai nieko nežino.

– Jei pasirodys, kad yra kitaip, jūsų vyras bus apkaltintas žmogžudyste ir tėvynės išdavimu. Nebebus kam jus ginti, ledi Makgregor.

– Daugiau neturiu ką pasakyti.

– Kaip gaila, – Stendišas nusišypsojo ir žengė prie jos. – Gal jums parodyti, kas nutinka neginamoms moterims?

Antrame aukšte Serena tol daužėsi į duris, kol susikruvino kumščius. Jai už nugaros apsikabinusi Malkolmą verkė Gven. Vaikų kambarys nebuvo apšviestas. To ir nereikėjo, užteko pro langus žvelgiančio mėnulio ir liepsnojančių trobų šviesos. Lauke šaukė žmonės, klykė moterys, bet Serena galvojo tik apie mamą, likusią vieną su anglais.

Staiga durys atsidarė ir Serena atšoko. Pamatė raudoną švarką, išgirdo žvangant pentinus. Tada išvydo motiną – išrengtą, sumuštą, nuostabūs jos plaukai sutaršyti gaubė veidą ir driekėsi ant pečių. Fiona krito ant kelių priešais dukterį.

– Mama, – Serena atsiklaupė prie jos ir švelniai palietė petį. Ir anksčiau buvo mačiusi motiną verkiančią, bet tokias nebylias nevilties ašaras regėjo pirmąkart. Paėmusi antklodę ji apsiautė sustingusį jos kūną.

Klausydamasi nutolstančio arklių kanopų dundesio Serena viena ranka laikė apkabinusi mamą, kita – Gven ir Malkolmą. Ji menkai suprato, kas nutiko, bet to užteko: širdyje gimė neapykanta ir troškimas atkeršyti.

Pabaiga