Нора Робертс - Nakties sokis

– Mmm, – Megės patiekalas buvo panašus į Valdorfo salotas.

– Panele Ficdžerald.

Reikeris pritūpė šalia ir Megė padėjo šakutę.

– Klausau jūsų, leitenante.

– Jūs nuostabiai grojote, man labai patiko, – Reikeris santūriai nusišypsojo ir Megė išplūdo save, kad taip nesvetingai jį pasitiko. – Daug metų klausausi jūsų muzikos, bet niekada nesitikėjau išgirsti jus grojant.

– Džiaugiuosi, kad jums patiko, – ji suprato, kad būtų geriau taip ir baigti pokalbį, bet kažkodėl pajuto turinti tęsti: – Nepastebėjau, kad būtumėte šokęs.

– Ar aš? – jo šypsena tapo drovi ir kvailoka. – Ne, aš nešoku. O va mano žmona mėgsta čia ateiti.

Megė atsipalaidavo. Jo pasiaiškinimas buvo paprastas ir nekaltas.

– Daugelis žmonių, kurie vertina muziką, mėgsta ir šokti.

– Ir aš norėčiau, bet mano kojos neklauso, – jo žvilgsnis peršoko prie Klifo. – Norėjau padėkoti už bendradarbiavimą. Tai gali padėti mums suvesti kai kuriuos galus.

– Padedu, kuo galiu, – gyvai atsakė Klifas. – Visi norėtume, kad šis reikalas būtų kuo greičiau baigtas.

Reikeris linktelėjo ir sunkiai atsistojo.

– Tikiuosi, kad dar pagrosite, kol naktis nesibaigė, panele Ficdžerald. Tikras malonumas ausiai.

Kai jis nuėjo, Megė sunkiai atsiduso.

– Jis verčia mane jaustis nejaukiai, o juk tik dirba savo darbą.

Ji vėl ėmė knebinėti lėkštėje. Klifas tylėjo.

– Ką jis turėjo galvoje minėdamas bendradarbiavimą?

– Susisiekiau su savo motina. Pirmadienį ji atvyks duoti parodymų.

– Suprantu. Jai turėtų būti nelengva.

– Taip, – Klifas gūžtelėjo pečiais. – Viskas vyko prieš dešimt metų. Jai tai jau praeitis. Visiems mums jau praeitis, – ramiai pridūrė jis. – Išskyrus vieną.

Pajutusi, kad per kūną perbėgo drebulys, Megė užsimerkė. Nenorėjo apie tai galvoti, tik ne šiąnakt.

– Pašokime dar, – pareikalavo ji, kai muzikantai pradėjo derinti instrumentus. – Iki aušros dar daug laiko.

Megė nesijautė nuvargusi, nors mėnulis jau pradėjo tirpti. Muzika ir judėjimas suteikė progą išlieti susikaupusią nervinę įtampą. Vieni šokėjai išsivaikščiojo, kiti nakčiai įsiviešpatavus tapo dar energingesni. Muzika vis netilo.

Kai dangus ėmė šviesėti, šokėjų buvo likę ne daugiau kaip šimtas. Muzika vis liejosi, o už kalnų ėmė kilti saulė. Tai buvo nuostabus reginys. Rožine spalva sužibo nauja diena, buvo šokamas paskutinis valsas.

Klifas apkabino Megę ir ėmė sukti ratu. Jautė, kaip jos kūnas spinduliuoja gyvenimą – jaudinantį, aistringą. Glausdamas ją prie savęs pagalvojo, kad šiandien ji miegos labai ilgai.

Jie abu judėjo tuo pačiu ritmu, susiglaudę. Megės širdis plakė lygiai, ritmingai. Klifas stebėjo, kaip spalvos užlieja kalnus rytuose. Megė atlošė galvą ir nusišypsojo.

Klifas staiga suprato, kad stipriai myli ją – ir liko stovėti be žado.

DVYLIKTAS SKYRIUS

Užliūliuota nakties ir muzikos Megė nepastebėjo netikėtai pasikeitusios Klifo nuotaikos.

– Negaliu patikėti, kad viskas baigėsi. Galėčiau dar ilgai šokti.

– Užmigsi dar neperžengusi namų slenksčio, – tarė Klifas.

Jis stengėsi nepaliesti jos. Tikriausiai išsikraustė iš proto – įsimylėjo tokią moterį! Jai sunku apsispręsti net dėl sienų apmušalų ar plytelių klijavimo. Mėgsta nurodinėti, o po džinsais dėvi šilkines kelnaites. Jis tikrai išsikraustė iš proto.

Bet juk šoko su juo visą naktį. Po švelnia išore slypi stiprybė ir drąsa. Ji kuria dangišką ir saldžią tartum nuodėmė muziką. Argi jis nežinojo, ar nuo pat pradžių nenutuokė, kad ji skirta jam?

Įsėdusi į automobilį Megė padėjo galvą Klifui ant peties, tarsi taip ir turi būti. Iš tikrųjų taip ir turi būti. Neryžtingai, abejodamas, ar elgiasi teisingai, Klifas apkabino ją ir priglaudė prie savęs. Čia jos vieta.

– Neprisimenu, ar esu kada nors taip smagiai leidusi laiką.

Galėjai jausti, kaip senka jos jėgos. Visomis valios pastangomis Megė stengėsi neužmerkti akių.

– Muzika vis dar skamba tavo galvoje.

Ji pasuko galvą ir pažvelgė į jį.

– Tu pradedi mane suprasti.

– Iš dalies.

– Iš dalies – tai jau šis tas, – Megė nusižiovavo. – Buvo smagu groti. Aš stengdavausi to nedaryti, kad kiti negalėtų lyginti manęs su kitais. Bet šiąnakt...

Klifas susiraukė – jam nelabai patiko, kur krypsta pokalbis.

– Galvoji apie koncertinę veiklą?

– Ne, ne apie tai. Jei būčiau norėjusi, jau seniai būčiau tuo užsiėmusi, – ji patogiau įsitaisė ant sėdynės. – Nusprendžiau priimti Sidžėjaus patarimą ir pati įrašyti įvadinę dainą „Kaitros šokiui". Tai kompromisas – ne koncertas, tik įrašas. Be to, ta daina man kelia asmeniškų išgyvenimų.

– Šiąnakt apsisprendei?

– Jau kurį laiką apie tai galvojau. Kvaila gyventi pagal griežtas taisykles, kurios draudžia daryti tai, ką nori. Aš tikrai noriu pati įrašyti tą dainą.

Megė ėmė knapsėti. Netrukus jie įsuko į keliuką link namų.

– Dėl įrašo turėsiu kelioms dienoms sugrįžti į Los Andželą. Sidžėjų tai pradžiugins, – ji mieguistai nusišypsojo. – Jis pasitelks visą savo išmonę, kad negrįžčiau čia.

Klifas pajuto maudulį krūtinėje. Pasiekęs keliuko galą jis nuspaudė stabdžius.

– Noriu, kad tekėtum už manęs.

– Ką? – užsimiegojusi Megė pakratė galvą, manydama, kad nenugirdo.

– Noriu, kad tekėtum už manęs, – pakartojo Klifas, suėmęs ją už pečių. – Man nesvarbu, gali įrašinėti kad ir tuziną dainų. Bet prieš išvykdama į Kaliforniją turi už manęs ištekėti.

Apstulbusi iš nuostabos – pernelyg švelniai pasakyta – Megė spoksojo į jį, tarsi vienam iš jų būtų atsisukęs varžtelis.

– Aš tikriausiai pernelyg apsnūdusi, – lėtai tarė ji. – Ar pasakei, kad nori mane vesti?

– Tu gerai žinai, ką aš pasakiau, – Klifas suprato, kad nebegali be jos gyventi, ir baimė prarasti ją tapo nepakeliama. Jis negali būti ramus, negali būti racionalus – negali paleisti jos be garantijos, kad sugrįš. – Tu nevažiuosi į Kaliforniją, kol neištekėsi už manęs.

Mėgindama atgauti blaivų protą Megė atsitraukė.

– Ar tu kalbi apie mano įrašą, ar mes kalbame apie santuoką? Pirmas reikalas susijęs tik su mano profesija, o antrasis – su visu mano gyvenimu.

Megės ramybė suerzino nerimaujantį Klifą ir jis prisitraukė ją prie savęs.

– Dabar tavo gyvenimas yra ir mano reikalas.

Megė kažkada jau buvo tai girdėjusi.

– Ne, – pareiškė ji. – Ne, man nereikia, kad manimi kas nors rūpintųsi, jei tą turi galvoje. Antrąkart neprisiimčiau tokios atsakomybės, nes nenoriu jausti kaltės.

– Nesuprantu, apie ką, po velnių, tu kalbi, – pratrūko Klifas. – Sakau tau, tu tekėsi už manęs.

– Tikrai? Tu negali man liepti! – Megė atsitraukė nuo jo ir mieguistose jos akyse įsižiebė ugnis. – Džeris irgi pareiškė, kad ketina mane vesti, ir mes susituokėme, nes tai atrodė geriausia išeitis. Jis buvo geriausias mano draugas, padėjo išgyventi tėvų žūtį, skatino kurti muziką. Norėjo manimi rūpintis, – Megė persibraukė ranka per plaukus. – Aš jam leidau, bet reikalai ėmė prastėti. O tada jis net savimi nebesugebėjo pasirūpinti. Negalėjau jam padėti. Jis pats nurodinėjo, kaip turiu su juo elgtis – aš negalėjau nieko pakeisti. Nenoriu to daugiau, Klifai. Nenoriu dar kartą pakliūti į stiklinį narvelį.

– Neieškok sąsajų su pirmąja savo santuoka ir su narveliais, – atkirto Klifas. – Tu pati gali velniškai gerai savimi pasirūpinti, bet turi už manęs ištekėti.