Нора Робертс - Nakties sokis

– Turėjome žinoti, kad jis ko nors imsis, nors žinią sutiko ramiai. Bet buvome tokie atsipalaidavę, taip įsijautę į mintį, kad tuoksimės, kursime šeimą, jog nieko nepastebėjome. Jis liepė mums niekam neprasitarti keletą savaičių, kol pasirengs vestuvėms.

Megė prisiminė griežtą Morgano veidą nuotraukoje.

– Tikriausiai jis neketino leisti jums tuoktis.

– Teisybė. O mes abu buvome per daug įsimylėję, kad pagalvotume, koks jis žmogus, – Stanas žingsniais matavo kambarį – prie lango, atgal į vidurį, vėl prie lango. – Kartą pasiskundė, kad prie senojo namo turi rūpesčių su švilpikais [Šiaurės Amerikos graužikas (vert.)]. Aš buvau jaunas ir nėriausi iš kailio norėdamas pelnyti jo palankumą. Pažadėjau kurį vakarą po darbo atsinešti šautuvą ir padaryti tvarką.

Stanas pastebėjo, kad Megė pažvelgė į pistoletą jam prie klubo ir sudrebėjo.

– Buvo jau sutemę, kai jis atvažiavo. Nesitikėjau. Prisimenu, išlipo iš automobilio tarsi koks laidotuvių biuro savininkas – juodai apsitaisęs, nublizgintais batais. Rankose turėjo mažą metalinę dėžutę, kurią padėjo ant kelmo prie daubos. Jis negaišo laiko. Visiškai atvirai pareiškė man, kad neleis kažkokiam menkystai iš mažo miesteliūkščio vesti savo dukters. Sakė ketinantis išsiųsti ją kur nors toli. Į Švediją ar dar kur nors. Ji pagimdys vaiką ir paliks. Morganas nesitikėjo, kad aš taip paprastai su viskuo sutiksiu. Pasakė, kad toje dėželėje turi dvidešimt penkis tūkstančius, kuriuos aš turįs paimti ir dingti.

Taigi tie dvidešimt penki tūkstančiai buvo tarsi koks šantažo įrankis, kyšis. Megė nesunkiai įsivaizdavo, kad tas vyras nuotraukoje tikrai tikėjo pinigų galia.

– Aš paklaikau, įsiutau. Negalėjau patikėti, kad Morganas kėsinasi atimti iš manęs tai, ko visą gyvenimą troškau. O jis galėjo tai padaryti, – Stanas nusišluostė veidą išpylusį prakaitą. – Būtų padaręs nė nemirktelėjęs. Aš ėmiau šaukti. Pasakiau, kad jam nepavyks atimti iš manęs Džoisės ir mudviejų kūdikio. Pasakiau, kad mes išvyksime ir mums nereikia purvinų jo pinigų. Tada jis atidarė dėžutę ir parodė man visus tuos banknotus, tarsi jie būtų galėję mane sugundyti. Aš išmušiau dėžutę jam iš rankų.

Stanas sunkiai kvėpavo iš naujo išgyvendamas tą akimirką – pykčio ir nevilties metą. Megė pajuto, kad jos užuojauta sumišo su baime.

– Morganas neprarado savitvardos. Niekada neprarasdavo. Ir tąkart paprasčiausiai pasilenkė ir sudėjo pinigus atgal į dėžę, – manė, kad noriu daugiau. Nesuprato, nebuvo pajėgus suprasti. Kai pamatė, kad neketinu griebti pinigų ir sprukti, paėmė mano ginklą – taip pat ramiai kaip anksčiau dėžutę. Supratau, aiškių aiškiausiai supratau, kad jis nudės mane kur stoviu ir išliks švarus. Kokiu nors būdu išsisuks. Tą akimirką galvojau tik apie viena – daugiau niekada nepamatysiu Džoisės, niekada nelaikysiu ant rankų savo kūdikio. Tada griebiau už ginklo. Morganas parkrito ant žemės. Mes pradėjome grumtis.

Stanas ėmė švokšti, jo akys apsiblausė. Megė labai aiškiai įsivaizdavo sceną: jaunas vaikinas ir subrendęs vyras grumiasi dėl ginklo. Pabandė apie tai nebegalvoti ir prisiminė filmą, kuriam kūrė partitūrą: neįtikėtinai skirtingi interesai perauga į smurtą, kurio padariniai neatitaisomi. Bet šįkart tai vyko gyvenime ir nereikėjo jokios muzikos dramatizmui sustiprinti.

– Jis buvo stiprus... Tas senis buvo labai stiprus. Supratau, kad žūsiu, jei nenusviesiu ginklo į šalį. Kažkokiu būdu... – Stanas persibraukė rankomis per veidą, tada suleido pirštus į plaukus. – Kažkaip ginklas pateko man į rankas ir aš kritau ant nugaros. Niekada to nepamiršiu – tai buvo tarsi sapnas, košmaras. Aš kritau, o ginklas iššovė.

Megė įsivaizdavo visa tai net per daug aiškiai. Dabar ji ir užjautė Staną, ir jo bijojo.

– Bet tai buvo nelaimingas atsitikimas, savigyna.

Stanas papurtė galvą ir nuleido rankas – Megei pasirodė, kad siekia ginklo.

– Man buvo dvidešimt metų, skaičiavau kiekvieną skatiką. Nužudžiau turtingiausią miesto žmogų, o šalia jo kūno gulėjo dėžė su dvidešimt penkiais tūkstančiais dolerių. Pagunda buvo stipri. Gal iš paniškos baimės, o gal sąmoningai priėmiau vienintelį mano galva įmanomą sprendimą – užkasiau jį ir jo pinigus dauboje, o tada nuskandinau upėje jo automobilį.

– Luela... – pradėjo Megė.

– Nežinojau, kad ji mane sekė. Spėju, kad buvo perpratusi Morganą kur kas geriau nei kas kitas, ir suprato, jog jis tikrai neleis man vesti Džoisės. Nežinojau, kad ji stebėjo viską iš miško. Jeigu būčiau žinojęs, gal viskas būtų pakrypę kita linkme. Atrodo, ji taip niekada ir neatsigavo po sukrėtimo, kad taip prarado savo vyrą. Dabar jau gerai viską suprantu. Luela viską matė ir dėl kažkokių tik jai žinomų priežasčių iškasusi dėžutę paslėpė name. Man regis, visus tuos metus ji stengėsi mane apsaugoti.

– O Džoisė?

– Ji nieko nenutuokė, – Stanas papurtė galvą ir atlaisvino marškinių apykaklę, lyg ji būtų jį smaugusi. – Niekad jai nieko nesakiau. Turite mane suprasti. Aš myliu Džoisę. Myliu nuo to laiko, kai ji buvo dar jauna mergaitė. Dėl jos galėčiau padaryti bet ką. Jei būčiau viską papasakojęs – kokie buvo jos tėvo kėslai ir kas tarp mūsų nutiko, ji nebūtų patikėjusi, kad tai tik nelaimingas atsitikimas. Kaip bučiau galėjęs gyventi su tokiu akmeniu ant širdies. Daugelį metų stengiausi išlaikyti paslaptyje viską, kas nutiko toje dauboje. Siekiau karjeros teisėsaugos srityje čia pat, miestelyje. Stengiausi būti pats geriausias tėvas ir pats geriausias vyras.

Jis paėmė spalvotą nuotrauką ir suglamžė.

– Prakeikta nuotrauka. Prakeiktas žiedas. Buvau toks susijaudinęs, kad tik po daugelio dienų sumojau jį pametęs. Savo senelio žiedą, – jis pirštu pasitrynė smilkinį. – Po dešimt metų jį iškasė kartu su Morganu. Ar žinote, kaip jaučiausi sužinojęs, kad Džoisė atpažino jį kaip savo tėvo? Ji žinojo, – susijaudinęs kalbėjo Stanas. – Ji žinojo, kad jis mano, bet piestu stojo už mane. Džoisė nieko manęs neklausinėjo, o kai viską papasakojau, nesuabejojo manim. Aš visai be reikalo ilgus metus nešiojausi savyje šią paslaptį.

– Jums nebereikės gyventi su šiuo akmeniu ant širdies, – Megė kalbėjo ramiai, nors jos širdis buvo nusiritusi į kulnus. Baimė kaustė kūną, nes niekas negalėjo numanyti, kas Stanui gali šauti į galvą. – Žmonės jus gerbia, pažįsta. Luela viską matė. Ji paliudys.

– Luela jau prie pamišimo ribos. Kas žino, ar ji dar sugebės ištarti bent vieną rišlų sakinį, jei visa tai išaiškės? Turiu galvoti apie Džoisę, apie savo šeimą, reputaciją, – Stanas pažvelgė į Megę, jo skruostų raumenys ėmė trūkčioti. – Per daug pastatyta ant kortos, – sušnabždėjo jis. – Tiek daug visko, ką reikia apsaugoti.

Megė stebėjo, kaip jo ranka vėl siekia ginklo.

Klifas visu greičiu lėkė stačiu keliuku, žarstydamas į šalis žvyrą. Kvapą gniaužianti Džoisės istorija atskleidė jam vieną esminį dalyką: dešimties metų senumo aistra ir smurtas, iki šiol slypėję žemėje, dabar kėlė pavojų Megei. Šiandien visa tai prasiveržė, o ji viena – visiškai viena, ir tik dėl jo kvailumo. Sukdamas paskutinį posūkį Klifas turėjo nuspausti stabdžius, nes ant kelio išbėgo vyras. Plūsdamasis Klifas iššoko iš automobilio.

– Sveiki, pone Delani, – maloniai pasisveikino Reikeris. – Ponia Eidži.

– Kur Megė? – Klifas nesileido į etiketo subtilybes ir jau norėjo praeiti pro šalį, bet Reikeris netikėtai stipria ranka jį sustabdė.