Нора Робертс - Nakties sokis

Stano veidas nušvito iš palengvėjimo.

– Mes pakviesime jai gydytoją. Patį geriausią, kokį tik mudviem su Džoise pavyks surasti.

Virpanti, visai pasimetusi Megė padėjo ranką ant stalo.

– Luela taip jus myli, – sumurmėjo ji. – Visada taip gražiai kalba apie jus ir jūsų meilę Džoisei. Padarytų bet ką, kad tik judu būtumėte laimingi.

Bekalbant Megės žvilgsnis nukrypo ten, kur gulėjo jos ranka – į spalvotą nuotrauką, kurioje ant skardžio stovėjo Morganas ir Stanas. Viskas tuoj baigsis, pamanė ji. Luela užtektinai prisikentėjo, buvo skaudžiai nubausta už...

Staiga Megė prisimerkė ir pakėlė nuotrauką prie akių. Kažkodėl jai į galvą atėjo Reikerio žodžiai: „Dar radome žiedą, seną žiedą su daugybe prašmatnių raižinių ir trimis akutėmis briliantams... Džoisė Eidži atpažino, kad jis – jos tėvo."

Nuotraukoje Viljamas Morganas nemūvėjo žiedo, jis buvo ant Stano Eidžio piršto.

Megė pažvelgė į Staną staiga viską supratusio žmogaus žvilgsniu.

Jam nereikėjo jai po ranka gulinčios nuotraukos, jau buvo ją matęs.

– Jūs be reikalo taip gilinatės į visa tai, Mege.

Megės reakcija buvo žaibiška. Nedelsdama nė minutės ji puolė lauk iš kambario. Stanas nespėjo nė žingsnio žengti, o ji jau buvo priemenėje ir spaudė durų rankeną. Durys neatsidarė ir Megė nusikeikė – dėl durų ir dėl savo pačios žioplumo, kad nepastebėjo to žiedo prieš dvi savaites, kai apžiūrinėjo nuotraukas. Ji dar kartą pabandė atidaryti duris, tačiau Stano ranka ją sulaikė.

– Nereikia, – tarė jis dusliu balsu. – Nenorėčiau suteikti jums skausmo. Turiu dar kartą visa tai pergalvoti.

Atsišliejusi nugara į duris Megė žvelgė į Staną. Visame name ji buvo viena – su žudiku. Tiesa, dar yra silpna senutė, – prisiminė apimta nevilties, – kuri taip myli žudiką, kad dešimt metų dangsto baisų jo nusikaltimą. Megė pastebėjo, kad Stanas laiko ranką ant pistoleto rankenos.

– Gal geriau atsisėskime.

Klifas išgėrė antrą puodelį kavos, nors troško burbono [Burbonas – amerikietiškas kukurūzų ir rugių viskis (vert.)]. Net ir labai stengdamasis nebūtų galėjęs labiau apsikvailinti prieš moterį. Gurkšnodamas stiprią kar- čią kavą jis piktai žvelgė į laminuotą kavinės prekysta- lį. Kiaušinienės su kumpiu kvapas nesužadino ape- tito. Kaip jis galėjo viską taip sugadinti? Kokia sveiko proto moteris, klausė jis savęs, galėtų priimti tokį pik- tą, kategorišką pasiūlymą? Megė juo atsikratė. Dabar, jau šiek tiek apsiraminęs, jis negalėjo dėl to jos kaltinti.

Vis dėlto jis nėra vienas iš minios gerbėjų, šliaužiojančių keliais aplink ją Los Andžele. Neketina dėl jos pasikeisti labiau, nei tikėjosi ją pasikeisiant. Ji priėmė sprendimą ir ėmė keisti savo gyvenimą dar nė nesutikusi jo. Priėmė sprendimą, – vėl pamanė Klifas. Ji pati pasirinko sau namus. Klifas dar niekada nebuvo matęs žmogaus, kuris taip greitai būtų įleidęs šaknis naujoje vietoje. Nereikėjo pulti į paniką, kai ji pasakė vyksianti į Los Andželą įrašinėti dainos. Juk sugrįš. Ši žemė jai tokia pat svarbi kaip ir jam. Gal tai vienas iš pačių svarbiausių dalykų, kuris juos sieja, nors abu tvirtina, kad neturi nieko bendra.

Ji sugrįš, – tvirtino sau Klifas. Kvaila tikėtis, kad prievarta galima ką nors pririšti prie savęs. Megei nereikia nieko, kas brukama per prievartą. Bet ji myli šią žemę ir tikrai čia liks. Dėl tų dviejų priežasčių jis ją ir myli.

Jis turi jai pasakyti – Klifas pastūmė į šoną jau šleikštulį keliančią kavą. Tik privalo surasti tikruosius žodžius ir pasakyti, kad jau kuris laikas ją myli, bet suprato tik tąsyk, kai pirmieji saulės spinduliai palytėjo jos veidą. Prisiminimai užgniaužė gerklę, suvirpino jausmus, jis tapo silpnas tarsi ėriukas. Vis dėlto privalo rasti tuos žodžius ir pasakyti jai.

Stodamasis Klifas pažvelgė į laikrodį. Jau visa valanda, kaip ji miega. Nusprendė, kad moteriai, kuriai siūloma tuoktis, to visiškai pakanka. Švilpaudamas jis numetė pinigus ant bufeto.

Važiuodamas per miestelį Klifas tebešvilpavo. Netikėtai į gatvę išbėgo Džoisė ir šūktelėjo jam paklaikusiu balsu:

– Ei, Klifai!

Jis sustabdė automobilį vidury gatvės.

– Kas yra? Gal kas nutiko kuriam vaikui?

– Ne, ne, – stengdamasi valdytis Džoisė sugriebė jį už rankų. Ji taip pat nebuvo spėjusi persirengti po šokių, plaukai buvo išsidraikę. – Mano motinos... – sunkiai išspaudė Džoisė, – jos visą naktį nebuvo namie... Ir Stano... Niekur negaliu rasti Stano...

– Luelą rasime, – Klifas nubraukė jai nuo veido plaukų sruogą – kaip tada, kai jie dar buvo vaikai. – Gal negalėdama užmigti išėjo pasivaikščioti. Po viso to susijaudinimo praėjusią naktį...

– Klifai, – Džoisė tvirčiau suspaudė jo rankas. – Man atrodo, ji nuėjo į senuosius namus. Esu įsitikinusi, tai jau ne pirmas kartas.

Klifas pagalvojo apie Megę ir sunerimo.

– Megė namie, – raminamai tarė jis. – Paskambins, jei Luela ten.

– Pastaruoju metu mama jaučiasi vis prasčiau, – susijaudinusi Džoisė vos galėjo kalbėti, balsas trūkčiojo. – Ak, Klifai, maniau, kad elgiuosi teisingai, tikėjau priėmusi tinkamiausią sprendimą.

– Apie ką tu kalbi?

– Aš melavau policijai. Melavau gerai visko neapmąsčiusi, bet žinau, kad ir kitą kartą pasielgčiau taip pat, – Džoisė užsidengė delnais veidą, bet tuoj pat vėl nuleido rankas. Dabar žvelgė į Klifą taip ramiai, kad darėsi klaiku. – Žinau, kas nužudė mano tėvą. Jau kelios savaitės žinau. O mama... Atrodo, ji žinojo visus dešimt metų.

– Lipk į automobilį, – paliepė Klifas. Dabar jis galvojo apie Megę – moterį, kuri liko viena name tarp miškų. – Pakeliui pasakosi.

Megė įsitempusi sėdėjo ant žemo suolelio, sekiojo akimis po kambarį marširuojantį Staną ir stengėsi negalvoti apie tai, ką jis gali jai padaryti. Bet juk vieną kartą, prieš dešimt metų, jis jau nužudė žmogų. Dabar, kai gresia pavojus būti demaskuotam, Stanas gali ir su ja susidoroti.

– Aš nenorėjau, kad Džoisė parduotų šitą namą, – Stanas priėjo prie lango, paskui vėl nužingsniavo į kambario vidurį. – Niekada nenorėjau. Pinigai man nieko nereiškia. Jos pinigai – jos tėvo pinigai – man irgi buvo niekas. Negalėjau žinoti, kad ji vis dėlto parduos jį, kai būsiu išvykęs.

Jis pasitrynė delnus į marškinius ir ant jų liko neryškūs dryžiai. Prakaituoja, – pastebėjo Megė. Bet tai jos nenuramino.

– Ji pamelavo policijai apie žiedą.

Megė apsilaižė lūpas.

– Džoisė myli jus.

– Ji nežinojo... Niekada neprasitariau. Kai galiausiai viską papasakojau, stojo mano pusėn. Joks vyras negalėtų iš moters nieko daugiau norėti, – Stanas vėl pradėjo sukti ratus po kambarį, ir jo žingsniai per kietmedžio grindis ir kilimėlį buvo vienintelis garsas, trikdęs kambario tylą. – Aš jo nežudžiau, – pasakė jis tyliai. – Tai buvo nelaimingas atsitikimas.

Megė užsikabino už to – tai buvo šiaudas, kurio griebiasi skęstantysis.

– Jei nueitumėte į policiją ir viską paaiškintumėte...

– Paaiškinčiau? – pertraukė ją Stanas. – Paaiškinčiau, kad nužudžiau žmogų, užkasiau ir nuleidau jo automobilį į upę? – jis pasitrynė delnais veidą. – Man buvo tik dvidešimt metų, mudu su Džoise jau dvejus metus mylėjome vienas kitą. Morganas aiškiai leido suprasti, kad tarp mūsų nieko negali būti, taigi susitikinėdavome slapčia. Kai Džoisė pasijuto esanti nėščia, nebegalėjome ilgiau slėpti.

Jis atsirėmė į palangę ir peržvelgė kambarį.