Нора Робертс - Nakties sokis

– Viduje. Šiuo metu jai negresia pavojus. Tegul taip ir lieka.

– Eisiu tenai.

– Ne dabar! – Reikeris pažvelgė į Klifą plieniniu žvilgsniu ir pasisuko į Džoisę. – Jūsų motina taip pat viduje, ponia Eidži. Ji miega. Ir jūsų vyras ten.

– Stanas, – Džoisė pažvelgė į namą ir nesąmoningai žengė žingsnį jo pusėn.

– Jau kurį laiką akylai viską seku. Jūsų vyras Megei Ficdžerald viską papasakojo.

Klifo gyslose sustingo kraujas.

– Po velnių, kodėl neištraukėte jos iš ten?

– Mes stengiamės tai padaryti. Ramiai. Jiems visiems reikia pagalbos.

– Kaip manote, ar Stanas nieko jai nepadarys?

– Tikiuosi – jei neremsime jo prie sienos. Man reikia jūsų pagalbos, ponia Eidži. Jeigu jūsų vyras myli jus taip, kaip sako, jūs galite viską sutvarkyti.

Jis pažvelgė į namą.

– Jis bus išgirdęs automobilį. Geriau jau duotumėte jam kokį ženklą, kad esate čia.

Stanas stovėjo kambaryje prie lango ir tvirtai laikė Megę už rankos. Ji jautė, kaip trūkčioja jo raumenys, girdėjo sunkų kvėpavimą. Apimta siaubo užsimerkė ir prisiminė Klifą. Jeigu jis sugrįžtų, viskas vėl būtų gerai. Jei sugrįžtų, košmaras baigtųsi.

– Kažkas atvažiavo, – laikydamas ranką ant pistoleto dėklo Stanas iškišo galvą pro atvirą langą. – Negaliu leisti jums su niekuo kalbėtis. Turite suprasti. Negaliu rizikuoti.

Stano pirštai suspaudė Megės ranką ir skausmas nuskaidrino mintis.

– Aš tylėsiu. Stanai, noriu jums padėti. Prisiekiu, kad noriu padėti. Jei padarysite man ką nors bloga, visas tas košmaras niekada nesibaigs.

– Dešimt metų, – sumurmėjo jis ir persisvėrė pro langą, bandydamas pamatyti, kas dedasi lauke. – Dešimt metų, o jis vis dar bando sugriauti man gyvenimą. Negaliu to leisti.

Mąstyk blaiviai. Išlik rami, – paliepė sau Megė, kai panika jau buvo beapimanti ją visą.

– Jūs sužlugdysite savo gyvenimą, jeigu padarysite man ką nors bloga. Tai nebūtų nelaimingas atsitikimas, Stanai. Šįkart jūs būtumėte žudikas. Džoisė niekada to nesuprastų.

Stano pirštai skaudžiai sugniaužė Megės ranką ir ji turėjo prisikąsti lūpą, kad neapsiverktų.

– Džoisė visada mano pusėje.

– Taip, nes myli jus. Tiki jumis. Bet jei ką nors man padarytumėte, viskas pasikeistų.

Megė pajuto, kad jis ėmė virpėti ir šiek tiek atleido gniaužtus. Ji pamatė Džoisę, kopiančią į kalvą ir einančią link namo. Iš pradžių manė, kad regi haliucinacijas, bet išgirdo, kaip Stanas liovėsi kvėpavęs. Jis taip pat ją pamatė.

– Stanai, – tarsi būtų norėjusi sustiprinti savo balsą, Džoisė priglaudė delną prie gerklės. – Stanai, prašau tavęs, išeik.

– Nenoriu, kad tu įsipainiotum į visa tai.

Stanas geležiniais pirštais vėl suspaudė Megės ranką.

– Aš jau įsipainiojusi. Seniai. Žinau, kad viską, ką padarei, darei dėl manęs.

– Po velnių, – jis prispaudė veidą prie lango ir stipriai trenkė kumščiu į rėmą. – Morganas negali sugriauti visko, ką mes sukūrėme.

– Negali, – apgalvodama kiekvieną žingsnį Džoisė priėjo arčiau. Per tuos metus, pragyventus su Stanu, ji niekada nebuvo pajutusi jo balse nevilties. – Stanai, dabar jis nieko nebegali mums padaryti. Mes kartu. Mes visada liksime kartu.

– Jie atims tave iš manęs. Įstatymai, – jis stipriau prispaudė veidą prie lango rėmo. – Dėl jų padariau viską, ką galėjau, dėl įstatymų.

– Visi tai žino. Stanai, aš būsiu su tavimi. Myliu tave. Tu man viskas, visas mano gyvenimas. Prašau, maldauju, nedaryk nieko, dėl ko turėčiau sudegti iš gėdos.

Stanas buvo įsitempęs, Megė tai jautė. Jis atsitraukė nuo lango, skruostų raumenys vis dar trūkčiojo. Veidas buvo šlapias, tačiau jam neberūpėjo nubraukti prakaitą. Jis žiūrėjo pro langą į Džoisę, paskui pažvelgė į daubą.

– Dešimt metų, – sušnabždėjo jis. – Bet niekas dar nesibaigė.

Jo pirštai kartkartėmis suspausdavo Megės ranką. Pastirusi iš baimės ji stebėjo, kaip jis traukia iš dėklo pistoletą.

Šaltos, skaisčiai mėlynos be jokios išraiškos Stano akys susitiko su Megės akimis. Gal ji būtų maldavusi palikti ją gyvą, bet, kaip ir kiekviena auka, suprato: tik nuo medžiotojo užgaidos priklauso, ar jis pasigailės.

Stano veido išraiška nepasikeitė. Jis padėjo ginklą ant palangės, paleido Megės ranką ir ji pajuto, kaip kraujas vėl ėmė greitai tekėti gyslomis – karštas, beveik verdantis.

– Eisiu į lauką, – ramiai tarė Stanas. – Pas žmoną.

Staiga pajutusi palengvėjimą Megė susmuko ant kėdės prie fortepijono. Neturėjo jėgų net apsiverkti, tik užsidengė rankomis veidą.

– Ak, Mege, – Klifas apglėbė ją ir Megė pajuto sunkų, greitą jo širdies plakimą. – Tai buvo ilgiausios dešimt minučių mano gyvenime, – murmėjo jis nepaliaujamai bučiuodamas jos veidą. – Pačios ilgiausios.

Jai nereikėjo paaiškinimų. Jis čia – ir tai svarbiausia.

– Aš vis sakiau sau, kad tu ateisi. Tai padėjo man išlaikyti blaivų protą.

– Neturėjau palikti tavęs vienos, – Klifas paskandino veidą jos plaukuose ir įkvėpė jų aromato.

Megė buvo tvirtai įsikabinusi į jį.

– Juk sakiau, kad galiu savimi pasirūpinti.

Klifas nusijuokė – ji buvo jo glėbyje ir visa kita liko nepasikeitę.

– Taip, sakei. Dabar viskas baigta, – jis suėmė delnais jos veidą ir įsmeigė akis. Kokia ji išblyškusi, pagalvojo. Paakiai pajuodę, bet žvilgsnis ramus. Jo Megė – moteris, kuri gali savimi pasirūpinti. – Lauke jau vaikštinėjo Reikeris. Jis suprato, kas čia dedasi, ir pasirūpins jais.

Megė prisiminė blyškų Luelos veidą, skausmo ir kančios kupinas Stano akis, drebantį Džoisės balsą.

– Jie jau pakankamai nubausti.

– Gal ir taip, – Klifas paglostė Megės rankas – norėjo pajusti, kad ji sveika ir saugi. – Jei jis būtų tau ką nors padaręs...

– Nebūtų, – Megė papurtė galvą ir dar tvirčiau įsikabino į jį. – Nebūtų galėjęs. Aš noriu kūdros, Klifai, – visai netikėtai kaprizingai tarė. – Noriu, kad kuo greičiau iškastų man kūdrą ir aš galėčiau stebėti, kaip gluosnis skečia virš jos šakas.

– Turėsi kūdrą, – Klifas šiek tiek atsitraukė. – O aš? Ar ir manęs nori, Mege?

Ji giliai įkvėpė ir priglaudė jo delną sau prie veido. Vėl tas pats, – pamanė. Bet reikia dar kartą pabandyti, gal susiprato.

– Kodėl turėčiau?

Klifas suraukė kaktą, nurijo besiveržiantį šiurkštų žodį ir pabučiavo ją ilgu karštu bučiniu.

– Todėl, kad aš myliu tave.

Megė lengviau atsiduso. Dabar jau iš tikrųjų ji buvo namie.

– Tai teisingas atsakymas.

Dievinate NORĄ ROBERTS?

Kilmingos škotų MAKGREGORL šeimos istorija New York Times bestselerių sąraše įrašyta pirmuoju numeriu. Neabejojame – ir Jums patiks.

Aštuonios knygos apie garbingos MAKGREGORL dinastijos protėvius ir palikuonis – ypatinga dovana mūsų Noros Roberts gerbėjoms.

MAKGREGORAI:

Pasipriešinimas

PROLOGAS

Glenro giria, Škotija, 1735 metai

Jie pasirodė temstant, kai kaimo gyventojai sėdo prie vakarienės stalo, o židiniuose traškanti ugnis per kaminus siuntė į vėsų lapkričio dangų kamuolius dūmų. Prieš savaitę pasnigo, tačiau saulė iš paskutiniųjų stengėsi parodyti savo galią. Visgi šaltis nugalėjo, sustingdydamas žemę į akmenį. Artėjančių arklių kanopų dundesys aidėjo per mišką ir mažieji jo gyventojai spruko į šalis slėptis.

Serena Makgregor pasisodino mažąjį broliuką ant kito klubo ir priėjo prie lango. Matyt, tėvas su savo vyrais taip anksti grįžta iš medžioklės. Bet iš aplinkinių sodybų neskardėjo sveikinimo šūksniai, neskambėjo juokas.