Нора Робертс - Nakties sokis

Priplojusi nosį prie lango ji nekantriai laukė pasirodančių raitelių ir bandė nuslopinti apmaudą, kad jos, mergaitės, vyrai nepaėmė kartu.

Net Kolas išjojo, nors jam vos keturiolika, o ir iš lanko jis šaudo daug prasčiau nei ji. Jau nuo septynerių metų jam buvo leidžiama kartu su vyrais joti į medžioklę. Iš nuoskaudos papūtusi lūpas Serena žvelgė į prietemą. Šiomis dienomis vyriausias brolis tik apie medžioklę ir tesvaičiojo, tuo tarpu ji liūdna sėdėjo prie ratelio ir verpė.

Mažajam Malkolmui pradėjus muistytis Serena ėmė jį sūpuoti, neatplėšdama akių nuo vingiuoto kelio tarp fermų ir namelių.

– Ša, mažuli, tėtis neapsidžiaugs, jei įžengęs pro duris ras tave verkiantį.

Nuojauta kuždėjo, kad čia kažkas ne taip. Glausdama kūdikį prie savęs Serena sunerimusi pažvelgė motinai per petį.

Kambaryje degė lempos, iš virtuvės sklido gardus ant krosnies kunkuliuojančio troškinio kvapas. Namai net blizgėjo nuo švaros. Jos su mama ir mažąja sesute Gven visą dieną sukosi kaip bitutės. Iššveitė grindis, nublizgino stalus, net voratinklius nubraukė iš kampų. Vien tai prisiminus Serenai pradėjo mausti rankas. Išskalbtus ir išdžiovintus skalbinius jos sudėjo į skrynias, prikaišiojo nedidukių levandų šluotelių – mama jas labai mėgo.

Tėvelis dvarininkas, todėl ir jų namas gražiausias apylinkėse – iš melsvojo skalūno. Mama neleisdavo ant jo nė dulkelei nusėsti.

Viskas rodėsi įprasta, bet širdelė kažkodėl nerimo. Paėmusi skarą Serena apgobė Malkolmą ir išėjo pro duris pasidairyti tėvo.

Lauke buvo tylu, visai be vėjo, tik arklių kanopos dunksėjo į kietą įšalusią žemę. Serena pagalvojo, kad raiteliai tuoj pat pasirodys iš už kalvos, ir nežinia kodėl suvirpėjo. Išgirdusi riksmą ji griūdama puolė atgal.

– Serena, eik vidun. Greičiau! – šūktelėjo mama.

Fiona Makgregor sunerimusi ir išblyškusi skubėjo laiptais žemyn. Raudonojo aukso spalvos – kaip ir Serenos – jos plaukai buvo netvarkingai susukti ant pakaušio ir perrišti kaspinu. Keista, paprastai Fiona pasitikdavo vyrą rūpestingai susitvarkiusi.

– Bet, mama...

– Paskubėk, mergyte, dėl Dievo meilės, – Fiona čiupo dukterį už rankos ir įtraukė vidun. – Nešk mažąjį viršun pas seserį, pabūkite ten.

– Bet tėtis...

– Ten ne tavo tėvas.

Tuo metu Serena išvydo iš už kalvos pasirodančius ne Makgregorų medžioklius, o raudonsermėgių anglų dragūnų būrį. Kai buvo aštuonerių, girdėjo pasakojant apie jų siautėjimus ir plėšikavimus. Jau tada ją nuoširdžiai papiktino toks jų elgesys.

– Ko jie nori? Mes nieko bloga nepadarėme.

– Nereikia nieko nė daryti, užtenka būti, – Fiona uždarė ir užsklendė duris, labiau demonstruodama nepaklusnumą, nei tikėdamasi taip sulaikyti užpuolikus. – Serena...

Smulkutė liauna moteris sugriebė dukrą už pečių. Vaikystėje Fiona buvo atlaidaus tėčio lepinama dukra, vėliau – mylinčio vyro dievinama žmona, bet silpna netapo. Tikriausiai todėl per gyvenimą sutikti vyrai ir gerbė ją, ir ja žavėjosi.

– Eik į vaikų kambarį ir pasirūpink Malkolmu su Gven. Niekur nekelkite kojos, kol neliepsiu.

Slėnyje vėl nuaidėjo klyksmas, lydimas širdį veriančios raudos. Pro langą jos išvydo liepsnos apimtą šiaudinį trobos stogą. Fiona dėkojo Dievui, kad jos vyras ir sūnus dar negrįžo.

– Liksiu su tavimi, – didžiulės Serenos akys prisipildė ašarų, tačiau burna, dėl kurios tėvas vadindavo ją užsispyrėle, rodė ryžtą. – Tėtis nenorėtų, kad palikčiau tave vieną.

– Jis norėtų, kad darytum tai, kas liepta, – Fiona išgirdo, kaip raiteliai sustojo prie durų. Buvo girdėti pentinų žvangėjimas ir vyrų balsai. – Eik, – motina stumtelėjo dukterį link laiptų, – saugok vaikus.

Malkolmas ėmė klykti ir Serena nuskubėjo laiptais į antrą aukštą. Jau buvo pusiaukelėje, kai išgirdo įgriūnant duris. Stabtelėjusi atsigręžė ir pamatė, kaip mama pasitinka pustuzinį dragūnų. Vienas iš jų žengė žingsnį į priekį ir nusilenkė. Net iš tolo buvo matyti, kad pasveikinimas įžeidus.

– Serena! – pašaukė mažoji sesutė nuo laiptų viršaus.

– Imk vaiką, – Serena įdavė Malkolmą į putnias penkiametės sesutės rankutes. – Eik į vaikų kambarį ir užsidaryk, – paliepė ir pašnibždomis pridūrė: – Paskubėk ir pabandyk jį nuraminti. – Iš prijuostės kišenėlės ji ištraukė cukruotą slyvą. – Imk ir skuosk iš čia, kol mūsų dar nepastebėjo.

Persisvėrusi per laiptų turėklus Serena pažvelgė į apačią.

– Fiona Makgregor? – paklausė dragūnas, vilkintis uniformą su puošniais antsiuvais.

– Aš ledi Fiona Makgregor, – Fiona stovėjo tiesi, aukštai iškėlusi galvą ir ramiai žvelgė prieš save. Troško vieno – apsaugoti vaikus ir namus. Kovoti buvo per silpna, liko vienintelis ginklas – jos orumas. – Kokią teisę turite laužtis į mano namus?

– Karaliaus vardu.

– O jūs kuo vardu?

– Kapitonas Stendišas, jūsų paslaugoms, – jis nusimovė pirštines ir delsė tikėdamasis moters veide išvysti baimę. – Kur jūsų vyras... ledi Makgregor?

– Dvarininkas su savo vyrai medžioklėje.

Stendišas davė ženklą trims dragūnams apieškoti kambarius. Vienas praeidamas apvertė stalą. Fionos burna išdžiūvo, bet ji nė nekrustelėjo. Žinojo, kad kapitonas gali įsakyti padegti ir jų namą. Ūkininkų trobos jau liepsnojo. Į įžeidimą ji tegalėjo atsakyti įžeidimu. Svarbiausia – išlikti ramiai.

– Kaip matote, likome vienos moterys su vaikais. Jūsų... apsilankymas labai ne laiku, jeigu norite pasikalbėti su ponu Makgregoru ar jo vyrais. O gal kaip tik todėl taip drąsiai įsiveržėte į Glenro?

Stendišas trenkė jai per veidą, nuo smūgio Fiona susver- dėjo.

– Mano tėvas jus už tai užmuš! – suspigo Serena. Ji skriste nuskrido laiptais, puolė karininką ir suleido dantis jam į ranką. Stendišas nusikeikė ir nustūmė ją šalin.

– Tas velnio vaikas paleido man kraują, – jis iškėlė kumštį, tačiau Fiona stojo tarp jo ir dukters.

– Nejaugi karaliaus Jurgio vyrai muša vaikus? Ar taip anglai valdo šalį?

Stendišas duso iš įniršio – jo išdidumas buvo užgautas. Koks pažeminimas vyrų akivaizdoje! Ir taip elgtis išdrįso moteris ir mergiotė, škotų padugnės! Jam įsakyta tik apieškoti namus ir apklausti gyventojus. Kaip gaila, kad tas liurbis Argilas įtiki- no karalienę regentę sustabdyti Bausmių ir nuobaudų bilio taikymą. Škotija tikrai būtų puikus medžioklės plotas. Bet karalienė Karolina ant savo valdinių škotų griežia dantį ir kažin ar atkreiptų dėmesį į kokį menką incidentą Škotijos aukštumose.

Jis davė ženklą vienam iš dragūnų:

– Vesk tą mergiotę į viršų ir užrakink.

Netaręs nė žodžio kareivis čiupo Sereną, visaip stengdamasis išvengti jos dantų, kojų ir švysčiojančių kumštukų. Ji šaukėsi mamos, draskėsi ir plūdo kareivius.

– Šiose aukštikalnėse auginate laukines kates, miledi, – karininkas švaria nosine apsivyniojo ranką.

– Ji nepratusi matyti, kaip vyras kelia ranką prieš jos motiną ar kokią kitą moterį.

Stendišo rankos nežymiai virpėjo. Taip, prilupęs vaiką nesusigrąžinsi savo vyrų pagarbos. Bet motina... Jis nusišypsojo ir perliejo moterį žvilgsniu. Tai jau visai kas kita.

– Jūsų vyras įtariamas prisidėjęs prie kapitono Porto mirties.

– Ar to kapitono Porto, kuris buvo nuteistas mirti už tai, kad šaudė į minią?

– Mirties nuosprendžio vykdymas jam buvo atidėtas, – Stendišas lėtai uždėjo ranką ant kardo rankenos. Net saviškiai jį laikė žiauriu. Tik baimė jam padeda suvaldyti karius, tas pats tiks ir tai škotų kekšei. – Kapitonas Portas per viešą bausmės vykdymą šaudė į būrelį riaušininkų. Vėliau nenustatytų asmenų jis buvo pagrobtas iš kalėjimo ir pakartas.