Нора Робертс - Nakties sokis

Ten buvo ir Luela, kuri, atrodė, lengvai plūduriuoja šokyje. Jos judesiai buvo santūriai orūs, ją stebėti buvo ir miela, ir kartu nejauku.

Miela, nes Luela šoko grakščiai kaip tikra šokėja. Nejauku, nes už jos santūrumo Megė jautė slypint kažką, kas troško išsiveržti į dienos šviesą.

Ji išbarė save už tas fantazijas. Kvaila įsivaizduoti dalykus, kurių iš tikrųjų nėra. Bet nejaukumas neišsisklaidė. Megė jautė, kad yra stebima. Reikerio? Stano Eidžio, Džoisės, Luelos? Jų visų, – pamanė. Visi jie paži nojo vienas kitą – ir Viljamą Morganą. O ji tik pašalietė. Įsibrovusi atskleidė tai, kas buvo nebegyva, palaidota visą dešimtmetį. Logika jai šnabždėjo, kad bent vienas iš jų ant jos dėl to pyksta – gal net visi. Staiga muzika tapo per garsi, žingsneliai – per greiti, oras – pernelyg pripildytas kvapų.

Tada ją sugriebė trumpos liesos Bogo rankos ir įsuko kvapą gniaužiančiu tempu.

– Jūs gerai sukatės, panele Mege, – tarė jis ir nusišypsojo demonstruodamas daugiau tarpų nei dantų. – Velniškai gerai.

Žvelgdama į jo negražų raukšlių išvagotą veidą Megė irgi nusišypsojo. Jiems ji atrodo juokinga. Niekas nepyksta. O kodėl turėtų? Ji nebuvo įsipainiojusi į tą dešimties metų senumo tragediją. Megė nustojo kapstytis giliau, ieškoti potekstės – priėmė viską taip, kaip matė.

– Man nepaprastai patinka suktis! – pasilenkusi sušuko ji Bogui. – Galėčiau suktis valandų valandas.

Jis sukikeno ir paleido ją kitai figūrai. Muzika vis greitėjo, bet jau nebeatrodė per garsi. Tempas darėsi beprotiškas, bet Megė galėjo šokti vis greičiau. Kai daina baigėsi, ji skambiai juokdamasi pakibo Klifui ant kaklo.

Dabar Megė nebejautė jokios įtampos, nors dar prieš minutę buvo susikausčiusi. Klifas suprato kodėl. Jis sąmoningai nusuko ją nuo Eidžių ir Luelos.

– Išgerčiau alaus.

– Ir aš išgerčiau. Tikrai norėčiau dar kiek čia pabūti. Tai puikiausias renginys miestelyje.

– Tu nori alaus?

Megė pažvelgė į jį ir kilstelėjo antakį.

– O ką, ar man negalima?

Klifas gūžtelėjo pečiais ir padavė dolerį vyrui darbiniais drabužiais.

– Na, tu nepanaši į alaus mėgėją.

– Tu per greitai priskirti mane prie vienų arba kitų, – atšovė Megė žiūrėdama, kaip iš medinės statinaitės į popierinius indus pilamas alus.

– Galbūt, – sumurmėjo Klifas ir nusiurbė putas. – Ar smagiai leidi laiką?

– Taip, – pažvelgusi į putas jam ant lūpų Megė nusijuokė. Alus buvo šiltokas, bet šviežias. Jos kojos ėmė pačios kilnotis. Į orkestrą įsijungė mandolina. Jos garsas buvo švelnus ir senoviškas. – Nesitikėjai, kad man bus smagu?

– Maniau, kad muzika patiks, – norėdamas stebėti ją šokančiųjų fone Klifas atsilošė į sieną. – Tau tikrai reikėjo pasižmonėti. Bet nesitikėjau, kad esi gimusi šokti.

Megė nuleido savo pustuštį puodelį ir išdidžiai nusišypsojo.

– Kada liausiesi bandęs uždaryti mane į tą spindintį stiklinį narvelį, Klifai? Aš nesu trapi oranžerijos gėlė ar išpaikusi Holivudo kalė. Esu Megė Ficdžerald ir kuriu muziką.

Kurį laiką jie stovėjo susimąstę, apsupti ritmingai banguojančios muzikos.

– Regis, žinau, kas tu esi, – pakėlęs ranką Klifas pa glostė jai skruostą. – Regis, jau pažįstu Megę Ficdžerald. Gal mums abiem būtų saugiau, jei gyventum tokiame stikliniame narvelyje?

Ji pajuto, kaip išpylė karštis. Tereikėjo tik vieno prisilietimo.

– Tai dar reikės išsiaiškinti, tiesa? – vis dar klausiamai pakėlusi antakį ji prilietė savo indą prie jo popierinio puodelio. – Už naują supratimą?

– Gerai, – Klifas atsargiai paėmė Megę už smakro ir pabučiavo. – Už supratimą.

– Panele Ficdžerald?

Atsisukusi Megė išvydo neaukštą vos dvidešimt metų perkopusį vyruką, sukiojantį rankose fetrinę skrybėlę. Visą dėmesį nukreipusi į Klifą ji nė nepastebėjo, kad muzika nutilo.

– Jūs pianistė. Skambinate nepakartojamai.

Megės akys sužibo, lūpose atsirado šypsena, nuo kurios visai netikėtai galėjai apsvaigti. Vaikinas, kuris jau iš pat pradžių nervinosi, dabar buvo tiesiog priblokštas.

– Aš tik... Ačiū jums, – išlemeno jis, žvelgdamas tokiomis akimis, kuriose atsispindėjo visa jo siela.

Ji nieko nenutuokia, – pamanė Klifas. Nesupranta, kad gali priversti vyrus keliais šliaužioti prieš ją. Gurkšnodamas alų jis stebėjo, kaip pianistas bando atgauti žadą.

– Negalėjau patikėti, kad atvykote į mūsų šventę.

– Aš čia netoliese gyvenu, – paprastai atsakė ji.

Tuos kelis žodžius Megė ištarė taip nerūpestingai, kad privertė Klifą vėl pažvelgti į ją. Buvo sakiusi tai daugybę kartų, bet jis tik dabar išgirdo. Taip, ji gyvena čia. Pasirinko gyventi čia, kaip ir jis. Mažai teturi reikšmės, kur ar kaip ji gyveno anksčiau. Dabar ji čia, nes pati to nori. Atrodo, kad čia ir liks. Pirmąkart Klifas tuo nuoširdžiai patikėjo.

– Panele Ficdžerald... – pianistas suspaudė tarp pirštų skrybėlės atbrailą, taip reikšdamas pasitenkinimą ir susirūpinimą. – Norėjau, kad žinotumėte: mums didžiulė garbė, kad esate čia. Nenorėtume jūsų varginti, bet jei malonėtumėte atlikti kokią nors dainą, bet kokią...

– Jūs kviečiate mane? – pertraukė jį Megė.

Vaikinas sutriko.

– Tik norėjome pasakyti, kad jei norėtumėte...

– Bet aš nemoku nė vienos dainos, – atsakė Megė ir nurijo paskutinį gurkšnį alaus. – Ar leisite man improvizuoti?

Vaikinas net išsižiojo iš netikėtumo.

– Juokaujate?

Megė nusijuokė ir padavė Klifui savo puodelį:

– Palaikyk.

Kartu su pianistu Megė nuėjo į sceną. Klifas krestelėjo galvą ir atsilošė į sieną. Ji įpratusi nurodinėti, to nepaslėpsi. Tada prisiminė susižavėjimą apstulbusio vaikino akyse. Matyt, ji to verta.

Megė grojo visą valandą. Tokią muziką groti ne ką mažiau linksma nei šokti, pagalvojo. Jai patiko nepažįstamos muzikos ir nerūpestingo stiliaus iššūkis. Po antrosios dainos Megė nusprendė pati sukurti ką nors panašaus.

Iš privilegijuotos vietos – nuo scenos – ji galėjo stebėti šokančiuosius. Vėl pamatė Luelą, šokančią su Stanu. Nesąmoningai minioje ieškojo Džoisės ir pamatė ją šalia Klifo. Lyg žinodama, kad jis bus ten, ji nusuko žvilgsnį į kairę. Reikeris stovėjo atsirėmęs į stulpą – rūkė ir stebėjo šokėjus.

Megė svarstė, ką jis stebi. Šokančiųjų eilės susiliejo, persigrupavo ir ji pastebėjo, kad Reikerio žvilgsnis nukrypo ten, kur šoko Stanas su Luela ir Klifas su Džoise.

Jei jis ir žinojo, kad kuris nors iš jų žudikas, tai jo akyse neatsispindėjo. Jos buvo ramios ir šaltos – Megė pajuto šleikštulį. Ji sąmoningai nusuko galvą ir susitelkė į muziką.

– Nesitikėjau, kad mano partnerė iškeis mane į pianiną, – tarė Klifas, kai muzika vėl nutilo.

Megė šelmiškai pažvelgė į jį.

– Neatrodo, kad būtum jos pasigedęs.

– Vienišas vyras čia – lengvas grobis, – pačiupęs už rankos jis pastatė Megę ant kojų. – Išalkai?

– Jau vidurnaktis? – Megė prispaudė delną prie pilvo. – Mirštu iš bado.

Jie prisikrovė pilnas lėkštes, nors šviesa buvo tokia blanki, kad neparagavę nežinojo, ką valgys. Tada susėdo ant žolės po medžiu ir šnekučiavosi su praeinančiais žmonėmis. Tai visai nesunku, – pamanė Megė. Visus tuos žmones subūrė muzika. Ji vėl pajuto jaukumą ir atsilošusi į medį peržvelgė minią.

– Nematau Luelos.

– Stanas tikriausiai išvežė ją namo, – kramtydamas atsakė Klifas. – Ji niekada nepasilieka po vidurnakčio. O jis sugrįš.