Нора Робертс - Nakties sokis

– Ar mėgsti šokti?

– Taip, bet...

– Raumenys silpnoki, – pareiškė jis, paspaudęs jos rankos bicepsą. – O kaip ištvermė?

Megė žaismingai pažvelgė į jį.

– Turėtum žinoti.

Nusijuokęs Klifas prigludo jai prie lūpų.

– Tavo mintys labai nuodėmingos.

– Dėkui.

– Dabar apie šokius. Ar tau yra tekę šokti linijinius šokius, kai šokėjai sustoja dviem eilėmis vienas prieš kitą?

– Kaip?

– Taip ir maniau, – jis papurtė galvą ir pažvelgė į ją su užuojauta. – Tai liaudies šokiai, Mege.

Jos antakiai pakilo iš nuostabos.

– Senoviniai šokiai sustojus kvadratu?

Pats metas pamokyti poniutę, – nusprendė Klifas ir pasodino Megę. Plaukai užkrito jai ant pečių ir tai jam labai patiko.

– Ne. Senoviniai formalesni, labiau suvaržyti nei kantri stiliaus šokiai, nors šokama pagal tradicinę muziką ir yra kvietėjai.

Megė perbraukė pirštu jam per krūtinę.

– Įsuki savo partnerį ir do-si-do [Senovinių šokių judesys, kai du šokėjai išeina į vidurį, sukasi susirėmę nugaromis, po to grįžta į pradinę poziciją (vert.)]?

Klifas pajuto virpulį ten, kur ji perbraukė pirštu. Ji žino, kur paliesti? – nustebo jis ir iš jos šypsenos suprato, kad žino tai kuo puikiausiai.

– Na, tai vienas iš šokio elementų.

Megė apsikabino rankomis jo kaklą ir atlošė galvą, kad galėtų matyti jį pro nuleistas blakstienas.

– Esu tikra, kad visa tai puiku, tik nesuprantu, kodėl mes kalbamės – juk galime bučiuotis.

Klifas nieko neatsakė ir karštai ją pabučiavo. Iš malonumo jai užėmė kvapą.

– Todėl, – tarė jis, – kad noriu šokti su tavimi.

Megė patenkinta atsiduso ir mėgavosi bundančia aistra.

– Kada ir kur?

– Šiąnakt, parke už miestelio.

– Šiąnakt? – ji pramerkė vieną akį. – Šokiai parke?

– Tokia tradicija, – Klifas paguldė ją, bet pats liko pasirėmęs ranka, kita švelniai glamonėdamas jos kūną. – Tai panašu į Įkūrėjo dienos šventę ir pavasario sutikimo apeigas. Susirinks dauguma miestelėnų. Pirmiausia šokama iki vidurnakčio, po to – suneštinių valgių vakarienė. O tada... – jis suėmė jos krūtį ir glamonėdamas spenelį stebėjo, kaip jos akys blausiasi. – Tada visi, kurie dar pajėgia, šoka iki pat aušros.

– Iki aušros? – Megė suprato, kad tokie šokiai ne jai, ir susirietė.

– Ar esi kada nors šokusi iki aušros?

Gal jis pasakė kažką ne taip, gal ne tuo tonu, nes jos kūnas įsitempė. Ne, šįkart jis visai nenorėjo ir vėl akcentuoti jųdviejų skirtingumo. Tą akimirką vargiai būtų galėjęs tai padaryti.

Klifas atsargiai laikė Megę glėbyje.

– Galėtume stebėti tekančią saulę, – sumurmėjo jis, – ir išnykstančias žvaigždes.

Megė matė jį prieš save, dabar jos mintys buvo skaidrios. Abejonės ir vėl sugrįžo.

– Niekada anksčiau apie tai neužsiminei.

– Nemaniau, kad tau gali būti įdomūs kaimiški šokiai ir suneštinė vakarienė. Panašu, kad klydau.

Tai buvo dar vienas atsiprašymas. Megė priėmė jį taip pat lengvai kaip ir ankstesnį. Nusišypsojusi ji atlošė galvą.

– Kvieti mane į pasimatymą?

Jam visada patiko jos erzinantis, provokuojantis žvilgsnis.

– Matyt.

– Mielai sutinku.

– Gerai, – jos plaukai užkrito jam ant peties, jis išsiblaškęs suko sruogelę aplink pirštą.

– O dabar grįžkime prie kalbos apie pusryčius, – Megė nusijuokė ir palietė lūpomis jo lūpas. – Štai kokie bus mūsų pusryčiai.

Pati nežinodama kodėl, Megė laukė nesulaukė vakaro – norėjo trumpam išvažiuoti iš namų, pabūti su kitais žmonėmis. Per neilgą atsiskyrėliško gyvenimo tarpsnį ji suprato galinti valdyti visus savo poreikius. Kad įrodytum savo savarankiškumą, nebūtina šalintis žmonių. Gal ir ne iš visko, ką jai atnešė staigūs pokyčiai, ji pasimokė, bet vis dėlto kai ko išmoko. Dabar jau pati gali susitvarkyti kai kurias kasdienio gyvenimo smulkmenas, kurias anksčiau palikdavo kitiems, bet juk dėl to neprivalo gyventi kaip atsiskyrėlė.

Megė nežinojo, ko tikėtis – tikriausiai kokio nedidelio festivalio su prasta muzika ir šiltu limonadu popieriniuose puodeliuose. Nemanė, kad galėtų būti įdomu. Tikrai nesitikėjo nieko gero.

Vingiuotu keliuku žemyn į parką besileidžiančių automobilių virtinė ją nustebino. Megė manė, kad daugelis miestelio gyventojų ateis pėsti. Kai užsiminė apie tai Klifui, šis tik gūžtelėjo pečiais ir pastatė savo pikapą laisvoje vietoje už geltono furgono.

– Renkasi žmonės iš visų aplinkinių vietovių, net tik iš Kolumbijos apygardos ar Pensilvanijos.

– Tikrai? – Megė išlipo iš automobilio į šiltą vakarą po skaidriu dangumi. Turėtų būti pilnatis, nors saulė dar tik pradėjo leistis. Ji svarstė, ar tokia naktis pasirinkta sąmoningai, ar atsitiktinai pasisekė. Šiaip ar taip, bus galima pasidžiaugti mėnuliu. Susikibę už rankų jie ėmė kilti į kalvą.

Megė stebėjo, kaip vakaruose už kalnų leidžiasi saulė. Buvo mačiusi, kaip ji šlovingai panyra į jūrą, yra žavėjusis Alpių saulėlydžių blizgesiu ir ryškiomis spalvomis. Buvo regėjusi, kaip dykumos dulkės virpa nuo spalvų, kaip miestai žėri prieblandoje. Dabar žvelgė į auksu ir rausvai violetine spalva nudažytas prieškalnes, ir šis reginys ją kažkodėl veikė daug giliau. Gal tai kvaila, gal nerealu, bet dabar ji jautė daug artimesnį ryšį su šia žeme, daug labiau nei kada nors anksčiau laukė nakties.

Ji pakibo Klifui ant kaklo ir prisiglaudė. Nusijuokęs jis uždėjo rankas jai ant klubų.

– Už ką šitai?

– Kaip gera, – ji pakartojo ryte ištartus žodžius.

Drebindama tylą suskambėjo muzika. Megė buvo iš muzikos pasaulio ir atpažino kiekvieną atskirą instrumentą – smuiką, bandžą, gitarą, pianiną. Garsai ją sujaudino.

– Nuostabu! – sušuko ji ir atšlijo nuo Klifo. – Absoliučiai tobula. Paskubėkime, noriu tai pamatyti.

Ji paėmė jį už rankos ir likusį kelią iki kalvos viršūnės jie užbėgo bėgte.

Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad čia žmonių knibždėlynas – du ar du su puse šimto jų buvo susigrūdę po stogu viename paviljone. Paskui Megė pamatė, kad jie stovi išsirikiavę eilėmis. Šešios, ne, aštuonios – paskubomis suskaičiavo. Vyrai stovėjo prieš moteris, daugybė jų, visiems neužteko vietos. Jie judėjo pagal muziką paklusdami kažkokioms taisyklėms, sistemai, kuri atrodė paini, tačiau nesklandumų, regis, nebuvo.

Kai kurios moterys segėjo sijonus, kurie plaikstėsi joms lenkiantis, siūbuojant ar sukantis. Kitos mūvėjo džinsus. Vyrai irgi buvo apsirengę kas kaip. Kai kurie šokėjai buvo su sportbačiais, vis dėlto daugelis avėjo senamadiškais juodos odos batais, kurie buvo surišami ir turėjo kietus, storus kulnus. Dar kiti avėjo kažką, kas buvo panašu į rytietiškas šlepetes su dirželiu ties pėdos keltimi. Neatrodė, kad kam nors čia rūpėtų, kuo jie apsiavę – visi tiesiog judėjo. Sijonai plaikstėsi, kulnai taukšėjo, skambėjo juokas.

Prie pat medinės scenos krašto stovėjo moteris, už jos grojo muzikantų grupė. Moteris monotonišku balsu skelbė nurodymus šokėjams. Nors Megė nesuprato, ką ji sako, bet pajuto ritmą. Jai jau knietėjo pačiai pabandyti.

– Kaip jie žino, ką daryti? – ji bandė perrėkti muziką. – Kaip jie supranta ją?

– Ta pati judesių seka, ji nuolat kartojama, – atsakė jai Klifas. – Kai perpranti ir įsimeni, kvietėjos nebereikia, ji tik palaiko bendrą tvarką.

Seka, – pamanė Megė ir pabandė ją suprasti. Iš pradžių matė tik padrikai judančius kūnus, bet kuo toliau, tuo labiau įžvelgė besikartojančius judesius. Stengdamasi pagauti ritmą ji sutelkė dėmesį į vieną šokančią porelę ir pabandė nuspėti kitą judesį. Jai patiko, kad gali pati atrasti seką, muzika teikė malonumo ausims, o besimainančios spalvos – akims. Užuodė vyriško ir moteriško odekolono mišinį, nuo gėlių prie paviljono sklido natūralus pavasario dvelksmas.