Нора Робертс - Nakties sokis

– Taip.

– Prieš išvažiuodamas pasišnekėsiu su juo. Dvidešimt penkiems tūkstančiams nereikia daug vietos, – pasakė jis. – Skrynia didelė.

– Nesuprantu, kodėl kažkas turėtų laikyti joje pinigus dešimt metų.

– Žmonės keisti, – atsitiesdamas suniurnėjo Reikeris. – Be abejo, tai tik spėjimas. Galimas dalykas, kad Morgano meilužė pasisavino pinigus ir pabėgo.

– Jo meilužė? – nustebusi pakartojo Megė.

– Alisa Delanė, – paprastai paaiškino Reikeris. – Jų romanas truko penkerius ar šešerius metus. Net juokinga, ko žmonės prišneka, vos tik jiems apie ką nors užsimeni.

– Delanė? – tyliai tarė Megė, vildamasi, kad neteisingai išgirdo.

– Taip. Tiesą sakant, jos sūnus dabar tvarko jūsų žemę. Sutapimai, – pakartojo jis. – Mūsų darbe jų pilna.

Kol jie lipo laiptais į apačią, Megė kažkokiu būdu sugebėjo išlikti rami. Reikeris vėl kalbėjo, kaip žavisi jos muzika, o ji mandagiai palaikė pokalbį. Gal net nusišypsojo jam uždarydama laukujes duris. Tik likusi viena pajuto, kad kraujas sustingo gyslose.

Klifo motina daug metų buvo Morgano meilužė, paskui kažkur dingo – iškart po jo mirties? Klifas apie tai žino. Visi žino, pamanė Megė ir užsidengė rankomis veidą. Kur ji pakliuvo ir ar kada nors iš viso to išsikrapštys?

Gal jam maišosi protas? Klifas pamanė, kad tą ilgą vin- giuotą keliuką į kalvą jau laiko keliu į savo namus.

Jis niekada negalvojo, kad Morganų sodyba galėtų tapti jam namais. Tik ne ji, ypač todėl, kad jis nemėgo Viljamo Morgano. Nebūtų patikėjęs ir tuo, kad joje apsigyvenusi moteris galėtų priversti jį pakeisti savo nuostatą. Atrodė, kad vyksta dideli dalykai, kurių jis negali nei sustabdyti, nei nukreipti sau tinkama linkme. Ir vis dėlto pats apsisprendė likti su Mege. Pats apsispręs ir palikti ją, kai jausis tam pasirengęs. Kartkartėmis jis susiprotėdavo priminti sau, kad gali ir turi kada nors tai padaryti.

Bet Megei juokiantis namai tapdavo tokie šilti. Kai ji supykdavo, jie prisipildydavo jėgos, energijos. Ir tada, kai dainuodavo vakarais muzikos kambaryje. Tada girios nutildavo, mėnulis dar nebūdavo patekėjęs. Ji grodavo ir dainuodavo žodžius, sakinių, frazių nuotrupas – taip ji kūrė muziką. Dar jai nė neįpusėjus darbo jis pasijusdavo tarsi ant sparnų pakylėtas. Stebėjosi, kad ji gali valandų valandas, dienų dienas dirbti su neišsenkančia aistra ir jausmingumu.

Megė labai drausminga ir atkakli, – nusprendė Klifas. Jis nė nemanė, kad ji dirba taip susikaupusi, atsidavusi muzikai. Buvo nepaprastai talentinga – ir tai jį žavėjo. Tačiau ne tik talentas, bet ir sunkus darbas davė vaisių – per tas tris su ja praleistas dienas Klifas turėjo progos tuo įsitikinti.

Koks kontrastas. Kurdama ji buvo neįtikėtina prie- šingybė moteriai, kuri nenustygdavo vietoje ir šokinėdavo nuo vieno sumanymo prie kito tame dideliame dulkių pilname name. Sienas ji paliko pusiau apklijuotas, lubas – pusiau nudažytas. Visur mėtėsi dėžės, daugelis iš jų nė neatidarytos. Aplink voliojosi įvairių dekoravimo medžiagų. Namuose ji dirbo kruopščiai, netgi kūrybingai, bet nuolat griebdavosi vis kito sumanymo.

Megė buvo kitokia nei daugelis Klifo pažįstamų ir tik visai neseniai jis pradėjo ją suprasti. Ji nebeatrodė panaši į sugadintą Holivudo princesę, kuri, tenkindama akimirkos įgeidį ar norėdama pasirodyti prieš visuomenę, nusipirko apgriuvusį namą kaime. Tam užteko vienintelės priežasties – tas namas jai patiko.

Gal ji ir buvo šiek tiek išsiblaškiusi – pernelyg nerūpestingai duodavo nurodymus. Jei kas nors nepavykdavo, užsisklęsdavo ir būdavo šiurkšti. Klifas nusišypsojo – juk tą patį būtų galima pasakyti ir apie jį.

Reikia pripažinti, kad Megė nebėgo nuo rūpesčių ir nemalonumų, užklupusių ją iškart čia atsikrausčius. Apie kitą moterį, tokią ištikimą sau pačiai ir šiai žemei, jis nedvejodamas pasakytų, kad ji jau įleido čia šaknis. Dėl Megės Klifas vis dar abejojo. Gal jis sąmoningai puoselėja abejones, nes patikėjęs, kad Megė Ficdžerald gali likti Morganvilyje, turėtų prisipažinti, jog nori to. Gal net turėtų atvirai pasakyti, kad jam sunku būtų atsisakyti malonumo kiekvieną vakarą grįžti namo pas moterį, kuri jį verčia juoktis, pykti ir jaudintis.

Nuvažiavęs kelis paskutinius jardus Klifas sustojo kelkraštyje. Ant pylimo žydėjo flioksai. Šviežiai sudygusi žolytė atrodė tarsi ant žemės mestas žalias šešėlis. Megės petunijos švietė visomis spalvomis.

Jie abu jau buvo įdėję dalelę savęs į šią žemę. Galbūt tai jau savaime yra ryšys, kurį sunku nutraukti. Lipdamas iš automobilio Klifas jau troško Megės – jos kvapo, jos švelnumo. Ir nieko čia nepadarysi.

Muzikos nebuvo girdėti. Lipdamas laipteliais Klifas susiraukė. Tokiu metu Megė paprastai sėdėdavo prie fortepijono. Kartais grįžęs anksčiau jis mėgdavo padirbėti kieme. Kai išgirsdavo pirmuosius muzikos garsus, žinodavo, kad yra penkta valanda, ir muzika nenutildavo ne mažiau kaip valandą, o kartais ir ilgiau. Klifas pažvelgė į laikrodį: 5.35. Sunerimęs jis pasuko durų rankeną.

To ir reikėjo tikėtis, durys neužrakintos. Klifas susierzino. Tą rytą buvo palikęs jai raštelį, kad darbinin- kai neatvažiuos ir duris derėtų užsirakinti. Neprotinga moteris, – pamanė ir stumtelėjo duris. Kodėl ji negali įsikalti į galvą, kad čia yra visiškai atskirta nuo kitų? Nutiko tiek įvairiausių dalykų, ji gyvena šiame name ir yra visų tų įvykių centre.

Ramu. Pernelyg ramu, – pamanė Klifas. Susierzinimą pakeitė nerimas. Nė šuo nelojo. Namas buvo tuščias. Tą tuštumą gali pajusti, bet negali apsakyti. Nors nuojauta sakė, kad viduje nieko nėra, jis vaikščiojo iš kambario į kambarį ir šaukė ją. Jos vardas atsimušdavo nuo sienų jo paties balsu ir tyčiojosi. Kur, po velnių, ji yra? – klausė savęs Klifas, šokinėdamas per du laiptelius į antrą aukštą. Nenorėjo sutikti, jog puolė į paniką dėl to, kad grįžęs namo nieko nerado. Bet tai buvo tikrų tikriausia panika. Kitomis dienomis jis buvo garantuotas, kad jam nesant kieme dirbs bent jau jo darbininkai. Nenorėjo palikti jos vienos, bet tądien kažkodėl pasielgė kitaip. Ir štai – jos nėra.

– Mege!

Klifas desperatiškai apieškojo antrą aukštą. Nė pats nebuvo tikras, ko ieško ir ką nori rasti. Jį buvo užvaldžiusi kažkokia pirmykštė nesąmoninga baimė. Suprato viena: namas tuščias, o jo moteris dingusi. Jos bateliai buvo nerūpestingai numesti ant kilimėlio vidury miegamojo, palaidinukė netvarkingai nudrėbta ant kėdės. Auskarai, kuriuos išsisegė praėjusį vakarą, vis dar gulėjo ant spintelės, šalia pasidabruotų šukų su išraižytais jos motinos inicialais. Kambaryje tvyrojo jos aromatas – jį visada čia galėjai užuosti.

Išvydęs naujas plyteles vonios kambaryje Klifas pa bandė nusiraminti. Tikriausiai ji metė šiuos darbus ir ėmėsi kokio naujo sumanymo. Bet kur, po velnių... Staiga kriauklėje išvydo tai, nuo ko širdis liovėsi plakusi. Ant senovinio balto porceliano ryškiai švietė trys kraujo lašai. Klifas spoksojo į juos, užlietas panikos – svaigo galva, pašiurpo oda.

Kažkur lauke ėmė pasiutusiai loti šuo.

Pamiršęs, kokią daugybę kartų jau šaukė ją vardu, Klifas nulėkė laiptais žemyn. Pamatė Megę vos išpuolęs pro galines duris. Rankas susikišusi į kišenes, nuleidusi galvą ji lėtai ėjo pro miškelį rytų pusėje, o šuo linksmai šokinėjo apie jos kojas ir bandė krimstelėti. Klifas labai ryškiai matė kiekvieną to vaizdo detalę. Atslūgus baimei kojos buvo tarsi vatinės.

Klifas nubėgo jos pasitikti. Matė, kaip pašaukta vardu Megė pakėlė galvą. Pribėgęs apkabino ir tvirtai prisispaudė prie savęs – pajuto ją, šiltą ir sveiką. Dėl viduje kunkuliuojančių emocijų jis nesuprato, kokia ji įsitempusi.