Нора Робертс - Nakties sokis

– Regis, kad tai vienintelis logiškas paaiškinimas, – Megė žengtelėjo atgal, paėmė į glėbį šuniuką ir įnirtingai pastūmė duris. – Nors man jokio skirtumo. Matyt, praėjusią savaitę palėpėje kažkieno būta.

– Praėjusią savaitę? – Stanas pats uždarė duris ir nerūpestingai uždėjo ranką ant pistoleto dėklo.

Pasijutusi kvailai Megė nuleido ant žemės šunelį ir spirtelėjo jam į užpakalį. Šis spruko į muzikos kambarį.

– Kažkurią naktį prabudusi išgirdau keistus garsus. Prisipažinsiu, tada puoliau į paniką, bet ryte... – ji nutilo ir gūžtelėjo pečiais. – Pamaniau, kad man pasigirdo, taigi bemaž pamiršau visa tai.

Stanas išklausė, linktelėjo patvirtindamas, kad supranta, ir paragino pasakoti toliau.

– O dabar?

– Taip jau atsitiko, kad užsiminiau apie tai Klifui... na... šįryt, – tęsė ji. – Jis užlipo į palėpę, iš smalsumo.

– Aišku.

Megė neabejojo, kad jam viskas aišku.

– Stanai, – nesivaržydamas šūktelėjo Klifas, eidamas iš virtuvės. – Ačiū, kad atvažiavai.

Aš turėjau padėkoti, – pamanė Megė, bet nebespėjo nė žodžio įtepti, nes abu vyrai jau buvo pradėję šnekučiuotis.

– Toks mano darbas, – pareiškė Stanas. – Tu čia jau įgyvendinai didelę dalį savo planų.

– Viskas palengva juda į priekį.

Stanas nusišypsojo kreiva šypsena.

– Tu mėgsti iššūkius.

Jie buvo geri pažįstami ir Klifas kuo puikiausiai suprato – Stanas kalba ne tiek apie žemę, kiek apie moterį.

– Be iššūkių gyvenimas būtų pilkas ir neįdomus, – ramiai atsakė.

– Girdėjau, kad palėpėje kažką radai.

– Šį tą aptikau. Manau, kažkas buvo ten įkišęs nosį.

– Norėčiau pamatyti.

– Palydėsiu jus, – ramiai tarė Megė ir pasiuntusi Klifui iškalbingą žvilgsnį ėmė lipti laiptais aukštyn.

Jie priėjo palėpės duris ir Stanas pamatė į jas atremtą žarsteklį.

– Kas nors gali už jo užkliūti, – maloniai tarė Stanas.

– Matyt, būsiu jį čia užmiršusi, – nekreipdama dėmesio į pašaipų Klifo šypsnį Megė pakėlė žarsteklį ir paslėpė už nugaros.

– Neatrodo, kad čia kas nors neseniai būtų vaikščiojęs, – pakomentavo Stanas, braukdamas nuo veido voratinklį.

– Šiandien užlipau čia pirmą kartą, – Megė pamatė didelį juodą vorą, ropojantį siena jai iš kairės, ir nusipurtė. Ji niekam dar nebuvo sakiusi, kad neina į palėpę, nes bijo pelių ir kitokių gyvių. – Šiame name ir taip yra ką veikti, – ji atsitraukė tolėliau nuo sienos.

– Daiktų nedaug, – Stanas ranka pasitrynė smakrą. – Paveldėję namą mes su Džoise išsivežėme viską, kas mums tiko. Luelai ir taip nieko netrūko. Jei nesilankėte čia, – tęsė jis, įdėmiai viską apžiūrinėdamas, – iš kur žinote, kad kažko trūksta?

– Nežinau, tik spėju. Pažvelkite, – Megė dulkėtomis grindimis nuėjo prie skrynios. Šįkart jau ji pritūpė ir parodė pirštu.

Stanas pasilenkė prie jos ir ji užuodė paprastą, matyt, universalinėje parduotuvėje pirktą losjoną, kurį jis naudojo po skutimosi. Atpažino tą kvapą – toks pats buvo ir jos motinos vairuotojo. Vien dėl šios priežasties ji pajuto Stanui prielankumą.

– Įdomu, – sumurmėjo Stanas, stengdamasis nenutrinti ir taip neryškių kontūrų. – Ar buvote atidarę skrynią?

– Mes jos nelietėme, – tarė Klifas už nugaros.

Dar kartą linktelėjęs Stanas paspaudė užraktą. Kita jo ranka nevalingai pakilo prie delno atspaudo, bet jo nepalietė.

– Atrodo, kad tai padarė kažkas kitas, – jis atsargiai suėmė už dangčio ir kilstelėjo. – Užrakinta, – klūpomis jis žvelgė į skrynią. – Po velnių, jei tik galėčiau prisiminti, kas buvo viduje, arba kur yra raktas. Gal Džoisė žinos... Arba Luela. Vis dėlto... – Jis papurtė galvą ir atsistojo. – Juk nėra jokios prasmės kažkam brautis į namą ir imti kažką iš šios senos skrynios. Juo labiau, kad namas dešimtį metų stovėjo tuščias, juk neseniai jį nusipirkote.

Jis atsisuko į Megę.

– Ar apačioje niekas nedingo?

– Ne... Norėjau pasakyti, nemanau. Beveik viskas, ką atsigabenau, dar tebeguli dėžėse.

– Nepakenktų geriau apžiūrėti.

– Gerai, – ji priėjo prie laiptų ir ėmė lipti žemyn į antrą aukštą, norėdama įsitikinti, ar kas nors nepavogta. Viskas būtų paprasčiau, labiau apčiuopiama. Neryškus delno atspaudas, o tiksliau – nepaaiškinamas jo atsiradimas kėlė jai šleikštulį. Dėl paprasto įsilaužimo ar vagystės būtų tik supykusi.

Abiejų vyrų lydima ji nuėjo į savo miegamąjį ir pirmiausia patikrino, ar nepaliesti juvelyriniai dirbiniai. Viskas savo vietose. Kitame miegamajame stovėjo sukrautos dėžės, į kurias vien pažvelgus buvo aišku, kad jos nepaliestos, nes dar nebuvo atidarytos.

– Šiame aukšte viskas. Apačioje yra ir daugiau dėžių, keli paveikslai, kurių dar nespėjau perrėminti.

– Pasižiūrėkime.

Paklususi šerifui Megė grįžo prie laiptų.

– Aš čia kažko nesuprantu, – pusbalsiu pasakė Klifas Stanui. – Juk ir tu pats netiki, kad apačioje galėtų ko nors trūkti.

– Bet įsilaužimas ir vagystė – vienintelis logiškas paaiškinimas.

– Nuo tada, kai pradėjome kasybos darbus dauboje, atsitiko jau daug logiškai nepaaiškinamų dalykų.

Žvelgdamas į nueinančios Megės nugarą Stanas giliai atsiduso.

– Žinau. Daugeliu atvejų sunku surasti atsakymus.

– Ar ketini papasakoti apie tai Džoisei?

– Tikriausiai teks, – Stanas stabtelėjo laiptų aikštelėje ir pasitrynė sprandą, tarsi būtų bandęs atsikratyti įtampos ir nuovargio. – Ji stipri moteris, Klifai. Aš nė nenutuokiau, kokia ji stipri, kol neprasidėjo visi šitie įvykiai. Žinau, kai tuokėmės, žmonės galvojo, kad vedu ją dėl jos paveldėtų turtų.

– Ne visi.

Stanas gūžtelėjo pečiais.

– Šiaip ar taip, po kurio laiko tos kalbos prislopo, o galiausiai, kai tapau šerifu, ir visai nutilo. Kartais pasvarstydavau, ar ir Džoisė yra apie tai pagalvojusi.

– Ji būtų man pasakiusi, – pusbalsiu tarė Klifas.

Trumpai nusijuokęs Stanas atsigręžė į jį.

– Taip, tikrai būtų.

Megė iš muzikos kambario sugrįžo į priemenę.

– Ten irgi nieko netrūksta. Turiu keletą daiktų svetainėje, bet...

– Dėl viso pikto patikrinkite, kad būtume visiškai tikri, – paprašė Stanas ir nuėjęs į priemenės galą peržengė slenkstį. – Perdažote viską po truputį? – paklausė pastebėjęs prie lango dažų skardinę ir teptuką.

– Šiandien tikėjausi užbaigti šį kambarį, – išsiblaškiusi atsakė Megė, tikrindama dėžes, – bet tada užėjo ponia Morgan ir...

– Luela? – įsiterpė Stanas.

Jis susiraukė ir Megė pabandė sušvelninti pokalbį.

– Taip, bet ilgai neužsibuvo. Mes tik peržiūrėjome nuotraukas, kurias ji buvo man paskolinusi, – sutrikusi ji paėmė nuotraukas. – Tiesą sakant, norėjau tau jas parodyti, Klifai. Pamaniau, galėtum patarti, kaip užsiauginti tokių vijoklinių rožių kaip šios.

Ji ėmė apžiūrinėti nuotraukas, o vyrai stovėjo šalia.

– Luela tikrai mokėjo rūpintis gėlėmis. Jos atrodo tarsi užaugusios be niekieno pagalbos, – sumurmėjo ji. – Nežinau, ar aš irgi turiu tokių gabumų.

– Ji labai mylėjo šias vietas, – tarė Stanas. – Ji... – Megė atvertė spalvotą nuotrauką, kurioje buvo juodu su Morganu, ir Stanas nutilo. – Buvau užmiršęs apie šitą, – po akimirkos tarė jis. – Džoisė ją padarė pirmąją elnių medžioklės sezono dieną.

– Luela minėjo, kad ir Džoisė eidavo į medžioklę.