Нора Робертс - Nakties sokis

Apžiūrėjusi šešias įklijuotas plyteles ji patenkinta linktelėjo galvą. Šiomis dienomis buvo gerokai darbingesnė nei anksčiau. Nors jos našlaitės taip ir neatsigavo, tai buvo vienintelė didesnė nesėkmė.

Patenkinta ir pasirengusi nuveikti daugiau Megė svarstė, ar paruošti dar klijų plytelėms, ar imtis miegamojo sienų ir apklijuoti kokią vieną. Liko dar pusantros sienos, tad pats laikas nuspręsti, kokias užuolaidas pirks. Daugelis žmonių pasakytų, kad tai lengvas darbas, bet iki šiol tokius dalykus Megė visada patikėdavo dekoruotojams. Dabar, jeigu pirkinys nenusiseks, ji nieko negalės kaltinti, tik save.

Megė nusijuokė ir kišdama ranką į dėžę su plytelėmis į aštrią briauną įsipjovė pirštą. Tada skambiai nusikeikė. Tai kaina, kurią privalai mokėti už tai, kad esi pati sau padėjėja, pamanė eidama prie kriauklės išplauti žaizdos. Gal tikrai reikia mesti tas plyteles ir pradėti klijuoti sienas.

Ėmė loti šuo ir Megė suprato, kad abu darbus teks atidėti. Kai atvažiuojančio automobilio garsas pasiekė ausis, ji kone nuolankiai su tuo susitaikė ir užsuko čiaupą. Pro mažą grotuotą langelį ties posūkiu pamatė leitenantą Reikerį.

Kodėl jis sugrįžo? – susiraukusi svarstė Megė. Ji nebeturi ką jam pasakyti.

Megė liko kur stovėjusi, nes leitenantas nėjo prie namo. Jis vaikščiojo takeliu, kurį kaip tik tą savaitę buvo išgrindę Klifo darbininkai. Priėjęs iki galo nepasuko į prieangį, bet pažvelgė daubos pusėn. Lėtai išsitraukė cigaretę ir prisidegė trumpu degtuku. Keletą akimirkų taip ir stovėjo rūkydamas ir spoksodamas į žemę bei uolas, tarsi ten būtų slėpęsi jo taip trokštami atsakymai. Staiga jis pasisuko ir pažvelgė į langą viršuje, ten, kur stovėjo Megė. Pasijutusi kaip kvailė ji nudrožė laiptais žemyn pasisveikinti.

– Leitenante, – tarė ji, atsargiai lipdama prieangio laiptais iki naujo tvirto grindinio.

– Panele Ficdžerald, – Reikeris nusviedė nuorūką į krūmus prie daubos. – Jūsų žemė gražėja. Sunku patikėti, kad vos prieš kelias savaites čia buvo neįžengiamos džiunglės.

– Dėkui.

Leitenantas atrodė visai nepavojingas ir labai malonus. Megė pagalvojo, ar jis turi ginklą dėkle po švarku.

– Pastebėjau, kad pasodinote gluosnį, – Reikeris žvelgė į ją, ne į daubą. – Neilgai trukus galėsite išsikasti čia savo kūdrą.

Kaip ir Reikeris, Megė stengėsi nežiūrėti į daubą.

– Ar tai reiškia, kad tyrimas jau beveik baigtas?

Reikeris pasikasė skruostą.

– Nežinau, ar galėčiau taip tvirtinti. Stengiamės kuo greičiau užbaigti.

Ji atsiduso.

– Ketinate vėl apžiūrėti daubą?

– Nemanau, kad to prireiks. Jau du kartus ten buvome. Tik... – jis stabtelėjo ir kiek pamindžikavo. – Nemėgstu nebaigtų darbų. Kuo labiau gilinamės į šį reikalą, tuo daugiau atrandame. Sunku surišti galus, kurie dešimt metų tabalavo laisvi.

Tai draugiškas vizitas ar oficialus? – svarstė Megė, stengdamasi nesusierzinti. Ji prisiminė, koks sutrikęs jis prašė autografo. Šią akimirką jai nereikia gerbėjų.

– Leitenante, ar galiu jums kuo nors padėti?

– Norėčiau paklausti, ar pas jus buvo kas nors užsukęs, pažįstamas ar nepažįstamas?

– Užsukęs?

– Žmogžudystė įvyko čia, panele Ficdžerald, ir kuo giliau mes kasame, tuo daugiau aptinkame žmonių, kurie turėjo priežasčių nužudyti Morganą. Daugelis jų vis dar gyvena miestelyje.

Megė sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Jei stengiatės, kad aš imčiau nerimauti, leitenante, tai jums puikiai sekasi.

– Visai to nesiekiu, bet nenoriu laikyti jūsų visiškoje nežinioje, – Reikeris padvejojo, bet nusprendė pasikliauti nuojauta. – Mes išsiaiškinome, kad Morganas dingimo dieną išsiėmė iš banko sąskaitos dvidešimt penkis tūkstančius dolerių. Jo automobilis buvo rastas, dabar jau ir kūnas, bet pinigai taip niekada ir neatsirado.

– Dvidešimt penki tūkstančiai, – sumurmėjo Megė. Apvali sumelė, prieš dešimt metų ji buvo dar apvalesnė. – Teigiate, kad nužudymo motyvas buvo pinigai?

– Pinigai – visada motyvas žmogžudystei, tik ne visada vienintelis. Mes apklausėme daugybę žmonių, bet tam reikia laiko. Iki šiol nė vienas šių apylinkių gyventojas neišsidavė turįs tuos pinigus, – jis norėjo išsiimti dar vieną cigaretę, bet, matyt, persigalvojo. – Turiu spėjimų...

Gal Megė ir būtų nusišypsojusi, bet pajuto stiprų galvos skausmą.

– Ar norėtumėte man juos išsakyti?

– Kad ir kas nužudė Morganą, tas žmogus buvo gana gudrus ir paslėpė visus galus. Jis suprato, kad tokiame miestelyje kaip šis neįmanoma nuslėpti staiga atsiradusių dvidešimt penkių tūkstančių. Gal puolė į paniką ir atsikratė pinigų. O gal kur nors paslėpė ir laukė, kol nutils kalbos.

– Dešimt metų – ilgas laiko tarpas, leitenante.

– Kai kurie žmonės kantresni už kitus, – jis gūžtelėjo pečiais. – Tai tik spėjimas.

Bet jis privertė ją susimąstyti. Palėpė, skrynia ir delno atspaudas...

– Vieną naktį... – pradėjo ji, bet tuoj nutilo.

– Kažkas atsitiko naktį? – paragino Reikeris.

Būtų kvaila nutylėti. Megė jautė, kad papasakojusi prijungtų dar vieną grandį prie visų tų nutikimų grandinės ir atitolintų grėsmę nuo jos pačios. Galiausiai juk jis atsakingas už tyrimą.

– Na, regis, kad kažkas buvo įsibrovęs į namą ir nugvelbė kažką iš palėpės. Niekaip nesupratau to kelias dienas. Paskui apie tai pranešiau šerifui Eidžiui.

– Gerai padarėte, – leitenantas įbedė žvilgsnį į mansardos langą. – Ar jis ką nors išsiaiškino?

– Ne. Bet rado raktą. Tai yra, jo žmona kažkur jį rado. Jis grįžo čia ir atidarė skrynią, bet ten visai nieko nebuvo.

– Ar neprieštarautumėte, jei apžiūrėčiau tą skrynią?

Megė norėjo, kad visa tai kuo greičiau baigtųsi, tačiau kiekvienu savo žingsniu vis gilyn klimpo į šitą reikalą.

– Taip, prašom, – Megė paklusniai įleido jį į namą. – Keista, kad kas nors sumanytų slėpti pinigus palėpėje ir ateitų pasiimti tada, kai čia jau gyvena kitas žmogus.

– Jūs nusipirkote šią sodybą labai greitai, vos tik buvo paskelbta apie pardavimą, – priminė jai Reikeris.

– Bet įsikrausčiau bene po mėnesio.

– Girdėjau, kad ponia Eidži ne itin plačiai skelbė apie pardavimą. Jos vyrui nepatiko ta mintis.

– Jūs girdite daugybę dalykų, leitenante.

Reikeris sutrikęs nusišypsojo – kaip tada, kai prašė autografo.

– Tikriausiai.

Iki pat antro aukšto Megė tylėjo.

– Palėpė štai ten. Kad ir kaip keista, iš namo daugiau nieko nedingo.

– Kaip įsilaužėlis čia pateko? – pasiteiravo jis, ėmęs kopti stačiais siaurais laiptais.

– Nežinau, – suvapėjo Megė. – Nerakindavau durų.

– Ar dabar jau rakinate? – jis žvilgtelėjo per petį.

– Taip, rakinu.

– Gerai, – Reikeris nuėjo tiesiai prie skrynios ir pasilenkęs apžiūrėjo užraktą. Delno atspaudą jau buvo beveik užklojusios dulkės.

– Sakėte, kad ponia Eidži turi raktą?

– Taip, arba vieną iš jų. Atrodo, ši skrynia priklausė paskutiniams šio namo nuomininkams – senajai porelei. Moteris ją čia paliko, kai mirė jos vyras. Buvo mažiausiai du raktai, bet Džoisė rado tik vieną.

– Hmm, – Reikeris atvėrė dabar jau atrakintą skrynią ir įsistebeilijo į vidų beveik taip pat, kaip tądien į daubą. Ir ji, pamanė Megė, dabar jau tokia pat tuščia.

– Leitenante, juk jūs nemanote, kad tarp šių dviejų dalykų yra koks nors ryšys?

– Nemėgstu sutapimų, – suburbėjo jis, tarsi aidas atkartodamas ankstesnį Klifo pasakymą. – Sakote, kad šerifas tuo domisi?