Нора Робертс - Nakties sokis

Megė panoro sušvelninti pokalbį.

– Gal žinai gerą atsakymą?

– Manau, kad reikėtų paklausti šerifo.

– Ar tai susiję su... Su tuo kitu reikalu?

Megės balsas buvo ramus, bet pulsas, kurį jis jautė po savo pirštais – anaiptol.

– Keista, kad tokie dalykai dedasi vienu metu. Sutapimai visada įdomūs. Šįkart būtų neprotinga apsimesti, kad nieko nenutiko.

– Žinoma, – netikėtai ji suvokė, kad viskas vyksta dabar, o ne prieš dešimt metų. – Paskambinsiu šerifui.

– Aš pats jam paskambinsiu.

Megė pyktelėjusi sustojo tarpdury.

– Čia mano namas... – pradėjo.

– Tikrai, – ramiai pritarė Klifas ir perbraukė rankomis per nuogas jos šlaunis. – Man patinka žiūrėti į tave pusnuogę, bet Staną tai tikriausiai trikdytų.

– Labai juokinga.

– Ne, labai gražu, – Klifas palenkė galvą ir pabučiavo ją švelniai kaip niekada anksčiau. Megė nė nesujudėjo. – Aš paskambinsiu šerifui, – kategoriškai pareiškė jis, – o tu eik užsimauti kelnių.

Nelaukdamas atsakymo Klifas ėmė lipti laiptais žemyn. Megė nulydėjo jį žvilgsniu. Apsvaigusi ji pirštu persibraukė per lūpas. Šis bučinys buvo toks pat netikėtas ir nepaaiškinamas, kaip ir visa, kas vyko tarp jų.

Sutrikusi Megė atrėmė žarsteklį į duris ir nuėjo į savo kambarį. Ji nežinojo, kad jis gali taip bučiuoti – švelniai, subtiliai. Nežinojo, kad nuo tokio bučinio jos pačios širdis gali sustoti krūtinėje. Kitoks bučinys sukėlė kitokį atsaką. Ji nebeturėjo jėgų kovoti.

Aistringas, agresyvus prisilietimas – ir ji atsako tuo pačiu. Jie lygiaverčiai partneriai: ji negali valdytis, jis taip pat. Poreikis atsiliepia į poreikį, ugnis į ugnį, bet švelnumas... O jei jis dar kartą taip pabučiuos? Ar ilgai reikės tokio bučinio laukti? Moteris gali įsimylėti taip bučiuojantį vyrą.

Megė atsipeikėjo. Kai kurios moterys, – pasitaisė ji, paskubomis maudamasi džinsus, – tik ne ji. Nė už ką neįsimylės Klifo Delanio – jis jai netinka. Jam nereikia nieko daugiau, tik...

Tada ji prisiminė, kad jis išėjo nieko nepasakęs. Tiesa, juk iš viso neišėjo...

– Mege!

Balsas iš apačios ją sujaudino.

– Aš čia, – atsiliepė ji, žvelgdama į sunerimusį savo veidą veidrodyje.

– Stanas atvažiuoja.

– Gerai, tuoj nulipsiu į apačią. Po minutės, – tyliai pridūrė ji, – po minutės.

Palengva, tarsi nepasitikėdama savo kojomis, ji atsisėdo ant lovos. Jei jau įsimylėjo, tai gal geriau prisipažinti sau dabar, kol dar galima ką nors pakeisti. Tik ar įmanoma? Jai atėjo mintis, kad tai buvo nulemta jau prieš daugelį dienų, gal net dar seniau. Tikriausiai tada, kai jis pirmąkart išlipo iš savo pikapo šiame kieme.

Kas toliau? – klausė ji savęs. Įsimylėjo vyrą, kurį vos pažįsta, kurio niekaip neperpranta ir netgi buvo įsitikinusi, kad nemėgsta. O jis jos nesupranta ir, ko gero, nenori suprasti.

Bet vis dėlto pasodino jos kieme gluosnį. Gal suprato daugiau, nei jie abu norėtų pripažinti. Žinoma, tarp jų negali būti nieko rimta, tai aišku kaip dieną. Jie stovi priešinguose poliuose ir mąsto skirtingomis kategorijomis. Bet šią akimirką nėra kito pasirinkimo, kaip tik klausyti savo širdies ir tikėtis, kad protas neleis jai pernelyg įsijausti. Keldamasi nuo lovos Megė prisiminė, kad iki šiol jai tai nepavykdavo.

Apačioje buvo ramu. Nulipusi Megė užuodė kavos kvapą. Stabtelėjo ir akimirką svarstė, kaip turėtų jaustis dėl to, kad Klifas čia elgiasi kaip savo namuose. Taip ir neapsisprendusi įėjo į virtuvę.

– Nori kavos? – paklausė Klifas jai įėjus. Jis pasilenkė ir gurkštelėjo iš puoduko.

Megė kilstelėjo antakį.

– Tiesą sakant, norėčiau. Ar viską radai?

Nekreipdamas dėmesio į jos sarkazmą jis išėmė iš spintelės dar vieną puoduką.

– Ne. Tu dar nevalgei priešpiečių.

– Aš niekada nevalgau priešpiečių, – ji priėjo prie jo pasiimti kavos.

– O aš valgau, – paprastai pasakė jis. Megei pasirodė, kad tas paprastumas toks artimas arogancijai. Klifas atsidarė šaldytuvą ir ėmė jame kažko ieškoti.

– Vaišinkis, – sumurmėjo Megė ir nusiplikė liežuvį kava.

– Tau reikėtų įprasti kaupti atsargas,– tarė Klifas, pamatęs pustuštį šaldytuvą. – Tokie keliukai kaip šis žiemą dažnai būna užpustyti ir nepravažiuojami, kartais net visą savaitę.

– Turėsiu omenyje.

– Tu valgai šitai? – paklausė jis, stumdamas į šalį jogurto dėžutę.

– Taip jau nutiko, kad mėgstu, – Megė priėjo ir jau ketino užtrenkti šaldytuvo dureles. Klifas greitai išsitraukė vištos šlaunelę ir pasitraukė į šalį. – Norėčiau pasakyti, kad doroji mano vakarienę.

– Nori atsikąsti? – jis draugiškai atkišo jai šlaunelę. Megė vos sulaikė juoką.

– Ne.

– Keista, – Klifas atsikando vištienos ir susimąstęs kramtė. – Vos tik užeinu į šią virtuvę, iškart pajuntu nežmonišką alkį.

Megė stovėjo ten, kur jie dar visai neseniai pašėlusiai mylėjosi. Ji dirstelėjo į Klifą. Jei jis stengiasi išvesti ją iš pusiausvyros, tai puikiai sekasi. O jei bando atitraukti jos mintis nuo to, ką aptiko palėpėje, jam taip pat puikiai sekasi. Kad ir kaip būtų, Megė suprato, kad negali jam atsispirti. Ji ryžtingai žengė žingsnį ir uždėjo rankas jam ant krūtinės. Laikas atsilyginti tuo pačiu, – nusprendė ji.

– Gal ir aš jau išalkau, – sumurmėjo ir pasistiebusi ant pirštų lūpomis švelniai palietė jo lūpas.

Klifas to nesitikėjo. Visą laiką jis persekiojo ir viliojo ją. Megė – dama, princesė. Ji slepia savyje nežabotą aistrą, apie kurią vyrai svajoja ilgomis tamsiomis naktimis. Dabar giliose aksominėse akyse jis įžvelgė kerėtoją. Kuris kurį persekiojo ir suviliojo? – pamanė jis, kai kraujas ėmė kaisti.

Staiga jam užgniaužė kvapą – užteko vien jos kūno aromato. Vienu prisilietimu ji sujaukė jo mintis. Žvelgė į jį supratingomis akimis, prasižiojusi, lūpos prie lūpų, ir buvo vienintelė moteris, kurios jis geidė, vienintelė moteris, kurią pažino. Tokiomis akimirkomis Klifas troško, kad ta ugnis niekada neužgestų. Pajuto, kad jos bijo.

– Mege, – jis pakėlė ranką, tarsi būtų norėjęs apsiginti. O gal prisitraukti ją arčiau? Ėmė loti šuo, jie išgirdo atvažiuojančio automobilio burzgimą. Klifas nuleido ranką. – Tai Stanas.

– Taip, – ji smalsiai tyrinėjo jo veidą – tokiam žvilgsniui jis vos galėjo atsispirti.

– Geriau atidaryk duris.

– Gerai, – ji dar akimirką žvelgė jam tiesiai į akis ir liko patenkinta, pamačiusi jose netikrumą ir nepasitikėjimą savimi.

– Eini?

– Taip, tuojau.

Klifas palaukė, kol Megė išėjo, ir sunkiai atsiduso. Jis buvo priėjęs kažkokią ribą ir jautėsi sutrikęs. Kas už tos ribos, nežinojo – ir tai jam nepatiko. Apetitas dingo. Padėjęs į šalį vištos šlaunelę Klifas paėmė puoduką. Ranka truputį drebėjo ir jis vienu gurkšniu išgėrė, kas dar buvo likę.

Ką gi, tikrai yra apie ką pamąstyti, – pagalvojo Megė, eidama per priemenę. Šerifas vėl stovi prie jos namo durų, o Klifas virtuvėje atrodo tarsi gavęs plaktuku per galvą. Ji pati keistai lengva – gal pajuto prabudusią savo galią? Kas dar galėtų nutikti? Nepasakytum, kad jos bandymas pradėti gyvenimą kaime ramus. Dar niekada nebuvo tiek daug visko patyrusi per tokį trumpą laiką.

– Panele Ficdžerald.

– Šerife, – Megė viena ranka užčiaupė Žudiką, kad nebelotų.

– Tikras žvėris, – tarė Stanas ir ištiesęs ranką leido šuneliui apuostyti. – Klifas man skambino, – tęsė jis. – Sakė manąs, kad kažkas buvo įsibrovęs į namą.