Нора Робертс - Nakties sokis

Ir jis pats būtų jai įkyrėjęs. Per pastarąsias dvidešimt keturias valandas Klifas skambino Megei gal tuziną kartų. Kiekvienąkart, išgirdęs signalą „užimta", siuto iš piktumo. Kokia moteris galėtų nukelti ragelį ir palikti taip kelioms valandoms? Nepriklausoma nuo aplinkinio pasaulio arba nuo jo besislepianti. Jis pakėlė buteliuką prie lūpų ir atsigėrė.

– Tai taip šiomis dienomis tu bėgi nuo pasaulio?

Gindamasi Megė pakilo ir piktai tėškė ragelį į vietą.

– Man nereikia nuo nieko bėgti. Pats sakei, kad visas šitas reikalas manęs neliečia.

– Sakiau, – Klifas pažvelgė į buteliuke likusi vandenį. – O gal bėgai nuo ko nors kito? – jis ilgai žiūrėjo jai į akis. – Ar nuo manęs slėpeisi, Mege?

– Tikrai ne, – pasilenkusi prie kriauklės ji ėmė gramdyti dažus nuo rankų. – Juk sakiau, kad buvau užsiėmusi.

– Pernelyg užsiėmusi, kad atsilieptum į skambutį?

– Telefonas blaško. Jei vėl nori kivirčytis, Klifai, gali pasiimti savo taikos pypkę ir...

Suskambėjo telefonas ir savo sakinį Megė užbaigė giliu atodūsiu. Jai dar nespėjus prieiti Klifas greitai pakėlė ragelį.

– Klausau, – atsiliepė. Atsirėmęs į bufetą jis matė, kaip Megės akyse įsižiebia pyktis. Suprato, kad jam trūko tų emocijų ir subtiliai seksualaus jos kvapo. – Ne, atsiprašau, panelė Ficdžerald negali pakomentuoti įvykio.

Klifas padėjo ragelį, o Megė nusišluostė į džinsus drėgnas rankas.

– Ačiū, bet aš pati galiu atsiliepti, kai man skambina. Kai reikės pavydaus meilužio, pranešiu.

Jis vėl gurkštelėjo vandens.

– Bandau palengvinti tau gyvenimą.

– Nenoriu, kad kas nors lengvintų man gyvenimą, – pyko Megė. – Gyvenimas mano, galiu daryti su juo ką tinkama.

Klifas nusišypsojo, bet dar jai nesurezgus keršto plano vėl suskambėjo telefonas.

– Nedrįsk, – įspėjo ji. Nustūmusi Klifą į šalį Megė atsiliepė pati.

– Klausau.

– Po velnių, Mege, tu ir vėl buvai nukėlusi ragelį.

Megė susierzinusi atsiduso. Su reporteriu būtų lengviau susitvarkyti.

– Labas, Sidžėjau. Kaip laikaisi?

– Aš pasakysiu tau, kaip laikausi!

Megė pridengė ragelį delnu ir rūsčiai pažvelgė į Klifą.

– Tau visai nebūtina čia kiurksoti.

Klifas vėl gurkštelėjo iš buteliuko ir įsitaisė patogiau.

– Man nesunku.

– Mege! – telefono ragelyje sugriaudėjo Sidžėjaus balsas. – Su kuo, po velnių, tu ten kalbi?

– Su niekuo, – suburbėjo ji ir ryžtingai atsuko Klifui nugarą. – Regis, ketinai papasakoti man, kaip laikaisi.

– Pastarąsias dvidešimt keturias valandas lyg pasiutęs bandžiau tau prisiskambinti. Mege, neatsakingai elgiesi nukeldama ragelį, kai žmonės bando su tavim susisiekti.

Ant stalo gulėjo sausainių pakelis. Megė išsiėmė vieną ir suleido dantis.

– O kas tau neaišku? Aš dėl to ir nukėliau ragelį, kad niekas netrukdytų.

– Jei šįkart nebūčiau prisiskambinęs, būčiau siuntęs telegramą. Bet aš net nesu tikras, ar į tokias vietas telegramos ateina. Ką, po velnių, tu veikei?

– Dirbau, – pro dantis iškošė Megė. – Negaliu dirbti, kai nuolat skamba telefonas ir vis užeina kokie nors žmonės. Atsikrausčiau čia, norėdama pabūti viena. Bet vis dar laukiu tos palaimos.

– Geras požiūris, – atkirto Sidžėjus. Sėdėdamas prie stalo Los Andžele jis rausėsi po stalčius ieškodamas rūgštingumą reguliuojančių vaistų. – Visoje šalyje žmonės dėl tavęs susirūpinę.

– Po velnių, žmonės visoje šalyje neturi rūpintis dėl manęs. Čia nieko ypatinga nenutiko!

– Jeigu spręsčiau pagal tai, kaip tu šauki, tai tikrai nieko ypatinga.

Megė stengėsi suvaldyti savo aikštingą būdą. Kalbėdama su Sidžėjumi ji dažnai pratrūkdavo.

– Atsiprašau, kad piktai kalbėjau su tavimi, Sidžėjau, bet aš jau pavargau būti kritikuojama dėl visko, ką noriu daryti ir darau.

– Aš nekritikuoju, – Sidžėjus nurijo pipirmėtės skonio tabletę. – Paprasčiausiai rūpinuosi. Dėl Dievo meilės, Mege, kas galėtų nesirūpinti po tokio straipsnio laikraštyje?

Megė įsitempė, nieko negalvodama pasisuko ir pažvelgė į Klifą. Šis įdėmiai ją stebėjo, tarp pirštų sukiodamas buteliuką.

– Kokio straipsnio kokiame laikraštyje?

– Kad tavo žemėje aptiktas vyras... na, vyro palaikai. Dėl Dievo, Mege, kai perskaičiau, man vos nesustojo širdis. Tada, negalėdamas tau prisiskambinti...

– Atsiprašau, – ji persibraukė ranka per plaukus. – Tikrai atsiprašau, Sidžėjau. Nesitikėjau, kad tai gali aprašyti laikraščiai. Juolab kad nelabai yra apie ką rašyti.

– Manai, kad nieko nežinodamas jausčiausi geriau?

Megė suprato, kad Sidžėjus įsižeidė, ir nusišypsojo.

– Taip, tu teisus. Jei būčiau žinojusi, kad naujienos pasklis taip toli, tikrai bučiau paskambinusi ir viską paaiškinusi.

– Pasklis taip toli? – šūktelėjo Sidžėjus. – Mege, tu juk žinai: jei tik atsitiks kas nors, kur bus paminėtas tavo vardas, istoriją tuoj nusigriebs žiniasklaida abiejose Atlanto pusėse.

Megė pirštu pasitrynė dešinįjį smilkinį.

– O tu žinai, kad tai viena iš priežasčių, kodėl aš norėjau pasprukti.

– Kad ir kur gyventum, vieta nieko nekeičia.

Ji atsiduso.

– Matyt, ne.

– Be to, tai neturi nieko bendra su tuo, kas ką tik nutiko, – pyko Sidžėjus. Jis spustelėjo ranka savo nerimastingą skrandį svarstydamas, ar „Perrier" [Mineralinis vanduo (vert.)] stiklinė jį nuramintų. Galbūt škotiškas viskis būtų geriau?

– Aš to laikraščio nė akyse neregėjau, – pradėjo Megė lygiu balsu, – bet esu įsitikinusi, kad viskas ten per daug išpūsta.

– Išpūsta?! – ji ir vėl turėjo atitraukti ragelį nuo ausies. Už kelių žingsnių sėdintis Klifas kuo puikiausiai girdėjo Sidžėjaus balsą. – Juk tu užkliuvai už... kaulų krūvos, ar ne?!

Megė išsiviepė nuo nupiešto vaizdo.

– Ne visai taip, – norėdama išlikti rami, ji turėjo susikaupti. – Tiesą sakant, juos aptiko šuo. Iškart atvažiavo policija ir viską ištyrė. Aš čia niekuo dėta.

Išgirdęs paskutinį sakinį Klifas kilstelėjo antakį, bet nieko nepasakė.

– Mege, spauda rašo, kad vos už kelių jardų nuo tavo namo buvo nužudytas ir užkastas žmogus.

– Prieš dešimt metų, – ji stipriau prispaudė pirštus prie smilkinio.

– Mege, grįžk namo.

Ji užsimerkė, nes Sidžėjaus balse išgirdo maldavimą, kuriam buvo sunku atsispirti.

– Sidžėjau, aš ir esu namuose.

– Po velnių, kaip galėsiu ramiai miegoti žinodamas, kad tu viena kažkur... kažkokiame užkampyje? Dėl Dievo meilės, tu viena iš sėkmingiausiai darančių karjerą, turtingiausių ir įžymiausių moterų šioje planetoje, o gyveni kažkokiame Dogpače [Garsaus Amerikos karikatūristo Elo Kepo komikse – pats neturtingiausias ir nedėkingiausias miestelis Žemėje (vert.)].

– Jeigu man sekasi, jeigu esu turtinga ir įžymi, tai galiu gyventi kur panorėjusi, – Megė stengėsi susivaldyti. Kad ir ką jis sakytų, kad ir kaip kalbėtų, vis dėlto jo susirūpinimas rimtas ir pagrįstas. Reikia to nepamiršti. – Sidžėjau, aš turiu piktą sarginį šunį, kurį man atsiuntei, – ji pažvelgė į Žudiką, ramiai miegantį prie Klifo kojų, tada pakėlė akis ir nusišypsojo Klifui. – Negalėčiau būti saugesnė.

– Jei pasisamdytum asmens sargybinį...

Dabar jau Megė nusikvatojo.

– Tu ir vėl kalbi kaip kokia senė. Asmens sargybinio man čia reikia mažiausiai. Aš puikiausiai gyvenu, – bėrė ji greitosiomis, kad Sidžėjus nespėtų įsiterpti. – Užbaigiau partitūrą, mano galvoje kirba daugybė idėjų naujoms dainoms, aš net galvoju apie dar vieną miuziklą. Kodėl nesakai, kad mano partitūra nuostabi?