Нора Робертс - Nakties sokis

Vis dėlto tai kažkas daugiau nei įsijautimas. Megė patrynė delnus vieną į kitą, kad sušiltų. Apžiūrinėdama nuotraukas Luela atrodė paklaikusi. Tarsi visus tuos žmones mintyse būtų nusiuntusi amžinojo atilsio, nors tik vienas iš jų buvo miręs.

Ir vėl vaizduotė. Per daug įsiaudrinau, – subarė ji save.

Vis dėlto kažkaip keistai Luela žvelgė į paskutinę nuotrauką. Tarsi būtų tyrinėjusi kiekvieną detalę, kažko ieškojusi. Susiraukusi Megė vaikštinėjo po kambarį, paskui dar kartą atidžiai apžiūrėjo nuotraukas, ypač spalvotąją.

Joje irgi buvo Viljamas Morganas, šiek tiek retesniais plaukais, rūstesnėmis akimis nei nuotraukoje, darytoje per kažkurias Velykas. Šerifas Eidžis stovėjo šalia jo – paauglys susivėlusiais plaukais. Atrodo kaip koks bastūnas, – nusprendė Megė. Nors šautuvą laiko taip, tarsi būtų pripratęs prie ginklų. Žvelgdama į jį Megė nesunkiai suprato, kodėl Džoisė įsimylėjo jį ir paaukojo net savo svajones apie sėkmę ir šlovę. Jis buvo tikras gražuolis, veide galėjai įžvelgti kažkokio įžūlaus seksualumo pėdsakų. Lengva suprasti ir tai, kodėl Džoisė bijojo, klausė ir stengėsi įtikti vyrui, stovinčiam šalia Eidžio. Viljamas Morganas žvelgė tiesiai į fotoaparatą, stovėjo plačiai išsižergęs, abiem rankomis įsitvėręs ginklo. Klifas apibūdino jį kaip kietą, šaltą žmogų. Megei tai nekėlė abejonių, bet nepaaiškino, kodėl Luela taip sutriko pažvelgusi į šią nuotrauką. Arba kodėl ji pati, Megė, sunerimo.

Susierzinusi dėl savo jautrumo ji ėmė atidžiau studijuoti nuotrauką ir išgirdo atvažiuojant dar vieną automobilį.

Jau kai sekasi, tai sekasi, – susierzinusi pamanė. Atsargiai užmetusi nuotrauką ant kitų ji priėjo prie lango. Kai pasirodė Klifo pikapas, jos kūnu perbėgo malonus virpulys. Ak, ne! – įspėjo Megė save. – Tik neprasidėk! Moteris, kuri padaro tą pačią klaidą du kartus, nusipelno to, kas jos laukia vėliau. Ji ryžtingai čiupo teptuką ir pradėjo tepti dažus ilgais tirštais dryžiais. Tegu beldžiasi kiek nori, – pamanė piktai atmetusi galvą. Ji turi darbo.

Praėjo kelios minutės, bet jis nepriėjo prie durų. Megė dažė toliau ir bandė sau įteigti, kad jai nerūpi, ką jis veikia lauke. Kai vis dėlto pamėgino pasilenkusi pažvelgti pro langą, prisilietė prie ką tik nudažytos palangės ir išsitepė džinsus.

Keiksnodama ji ėmė trinti juos ir tik dar labiau išterliojo.

Man nusispjauti ant Klifo Delanio, – pasakė sau Megė. Bet kodėl kažkokie žmonės ramiai sau vaikštinėja po jos žemę? Ji turi teisę išeiti į lauką ir pasidomėti, ką jis ten veikia, turi teisę liepti jam pasišalinti, – pamanė dėdama teptuką. Jei tikrina, kaip auga jos žolė, – piktinosi eidama prie durų, – tai galėtų bent malonėti pranešti apie savo atvykimą. Nepranešęs atima iš jos malonumą jį ignoruoti.

Ji atidarė duris, bet nepamatė, ko tikėjosi. Klifas nebuvo pasilenkęs prie mažų žalių daigelių, ką tik prasikalusių pro viršutinį žemės sluoksnį. Neapžiūrinėjo jis nei flioksų, nei kadagių krūmų, augančių ant pylimo priešais namą. Tikriausiai nusprendė užmesti akį į paskutinį dar nebaigtą darbą – vikius ant nuožulnaus pylimo galiniame kieme.

Susierzinusi, kad iškart apie tai nepagalvojo, ji jau sukosi grįžti į namą, bet akį patraukė kažkas, judantis prie daubos. Akimirksniu joje pabudo iki tol snaudusi primityvi baimė. Pagalvojo apie vaiduoklius ir pabaisas, prisiminė pasakojimus apie atilsio nerandančias sielas, bet tuoj atpažino Klifą. Sumaištį pakeitė įtūžis dėl savo pačios reakcijos ir ji nuėjo susitikti su juo akis į akį.

Priėjusi arčiau Megė pamatė gluosnį – laibą, mažą, šviesiai žalią. Klifas kišo šaknų kamuoliuką į duobutę, kurią akmenuotoje žemėje buvo iškasęs kapliu ir kastuvu. Jis stovėjo už kokių šešių pėdų nuo daubos, marškinius buvo nerūpestingai numetęs ant žemės. Ji matė, kaip juda nugaros raumenys, jam kastuvu pilant žemes atgal į duobutę. Maudimas pilve sakė, kad šįkart jos reakcija buvo ne ką silpnesnė nei prieš jiems mylintis. Megė išsitiesė ir išdidžiai pakėlė galvą.

– Ką čia darai?

Tikriausiai jis pastebėjo, kad ji ateina, nes ir toliau kasė nekeisdamas ritmo.

– Sodinu medį, – paprastai atsakė.

Megė prisimerkė.

– Matau. Jei gerai atsimenu, neužsisakiau iš tavęs gluosnio.

– Neužsakei, – jis priklaupė ir išlygino žemę aplink sodinuką. Ji stebėjo jo rankas – prisiminė, ką jos gali daryti su jos kūnu. Atrodė, kad tokius pat gabumus demonstruoja ir tvarkydamas žemę. – Sodinu už dyką.

Niršdama dėl kvailų jo replikų ir savo kylančio jaudulio Megė sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Kodėl sodini medį, kurio nepirkau iš tavęs?

Patenkintas, kad gluosnis gerai pasodintas, Klifas atsistojo, pasirėmė į kastuvą ir ramiai pažvelgė į Megę. Turėjo pripažinti, kad jam nepavyko išstumti jos iš savojo pasaulio – iš savo minčių. Net dabar negalėjo atsikratyti įtampos, kurią jautė visas tas keturias dienas.

Galbūt visos jo pastangos nueis vėjais, bet pabandyti verta.

– Kai kurie žmonės tai pavadintų taikos pypke, – galiausiai ištarė jis ir pamatė, kad Megė išsižiojo, bet tuoj vėl užsičiaupė.

Ji žiūrėjo į medelį. Jis buvo jaunas ir gležnas, bet kada nors ji pamatys jį platų, išskėtusį šakas virš jos kūdros ir... Staiga susivokė, kad pirmą kartą po to nemalonaus įvykio pagalvojo apie kūdrą. Klifas tikriausiai tai suprato. Susivokė, jog gali užtekti šito gluosnio, kad ji vėl pradėtų justi grožį ir ramybę. Visas jos pyktis atlėgo ne- spėjus prisiminti, kad buvo nusiteikusi bent truputį jo pasilikti.

– Taikos pypke, – pakartojo Megė, braukdama pirštu per gležną lapelį. – Ar ir tu taip vadini?

Jos balsas buvo šaltas, bet Klifas pastebėjo, kad akys darosi šiltesnės. Kažin, kiek stiprių vyrų ji yra pakirtusi šiuo žvilgsniu?

– Galbūt, – jis įsmeigė kastuvą į žemę. – Gal turi ko nors šalto atsigerti?

Tai atsiprašymas, nusprendė Megė. Toks vyras tikriausiai tik tokį ir gali ištarti. Jai prireikė tik penkių sekundžių apsispręsti, ar jį priimti.

– Galbūt, – jį mėgdžiodama ištarė, nusisuko ir nuėjo link namo.

Jis pasivijo ją ir žingsniavo šalia. Megės lūpose pasirodė šypsena.

– Tavo vyrai puikiai padirbėjo, – tęsė ji. Jie apėjo aplink namą, praėjo pro galines duris. – Nekantrauju pamatyti, kaip atrodys apželdinta atraminė sienelė.

– Pasėjome vikių, – Klifas sustojo patikrinti, kaip atliktas darbas. – Daigai turėtų prasikalti po keturių penkių dienų. Jie greitai čia suaugs ir vasaros gale apklos visą pylimą. – Jis laikė rankas kišenėse, apžiūrinėjo vyrų darbą ir galvojo apie moterį šalimais. – Darbavaisi?

Megė kilstelėjo antakį.

– Šiek tiek. Namui reikia priežiūros.

– Ar skaitei laikraštį?

– Ne, – suglumo ji. – Kodėl klausi?

Klifas patraukė pečiais ir priėjęs atidarė priekines duris.

– Jame išspausdintas didelis straipsnis apie Viljamą Morganą, rastą savo paties žemėje. Žemėje, – tęsė jis, eidamas paskui Megę į virtuvę, – kurią neseniai nusipirko įžymi dainų kūrėja.

Ji staiga atsisuko.

– Ar paminėtas mano vardas?

– Taip, paminėtas... kelis kartus.

– Po velnių, – sušnabždėjo ji ir užmiršusi, kad Klifas prašė atsigerti, sudribo į kėdę. – Norėjau išvengti tokių dalykų, – ji viltingai pažvelgė į jį. – Vietiniame laikraštuke?

Klifas priėjo prie šaldytuvo ir išsiėmė sodos vandens.

– Morganvilis neturi savo laikraščio. Straipsniai dienraščiuose „Frederic Post" ir „Herald Mail", – atsikimšęs butelį jis linktelėjo į nukeltą telefono ragelį. – Jei nebūtum to padariusi, neatsigintum reporterių.