Нора Робертс - Nakties sokis

– Nei tau, nei man.

Jo tvirtas kūnas buvo šalia. Balse, švelniame ir žemame, galėjai išgirsti pyktį. Megė užuodė nuo Klifo kūno sklindantį muilo kvapą – aštrų, vyrišką. Jo veido bruožai tamsoje buvo neryškūs ir paslaptingi. Čia galėjo būti bet kas. Megė pajuto dar vieną aistros antplūdį, jau beveik troško išsipildymo.

– Mylėkimės, – pareikalavo ji. Sprendimą priėmė greitai, nesivaržydama, kad vėliau nereikėtų gailėtis. – Paimk mane dabar – juk abu to norime.

Ar tikrai? Klausimas šmėstelėjo Klifo galvoje, kai lūpomis palietė jos lūpas. Bet tuoj neliko jokių klausimų, tik liepsna, karštis ir jėga. Dingo bet kokios mintys apie priežastis, bet kokie samprotavimai. Viską valdė pojūčiai, tik pojūčiai. Tikriausiai abu tai jautė ir suprato, kad tokio sūkurio, į kurį buvo įsukti, nė vienas iš jų negali suvaldyti. Pasidavę geismui jie krito ant lovos.

Jis nebuvo labai švelnus, bet atrodė, kad ji to nei tikisi, nei nori. Jis troško, kad ji būtų nuoga, bet ne pažeidžiama, švelni, bet ne nuolanki. Jei savo norus jis būtų sudėjęs į žodžius, ji tikriausiai būtų pasielgusi kitaip nei jis troško. Pasilenkusi Megė padovanojo jam laukinį taip laukiamą bučinį, kuris buvo tik aistros preliudija. Pamiršęs visą subtilumą jis ėmė įnirtingai ją nurenginėti, paskui sulaikė kvėpavimą, kai ji su tokiu pat įsiūčiu pradėjo nurenginėti jį. Drabužiai nuskrido į šalį, jie buvo visiškai nereikalingi.

Jos oda ir plaukai skleidė kvapą, kuris aptemdė bet kokius sveiko proto likučius, kuriuos jis dar bandė išlaikyti. Čiužinys siūbavo jiems šėlstant, jie nebegalvojo apie lietų, tamsą, laiką ir erdvę.

Buvo nuogi ir įkaitę, kūnas prie kūno. Abu desperatiškai troško visko, ką gali duoti vienas kitam. Šnabždesiai, reikalavimai, sunkus kvėpavimas, dejonės ir malonumo atodūsiai – visa tai nustelbė lietaus barbenimą. Jos kūnas buvo mažas, lankstus ir stulbinamai stiprus. Tai varė Klifą iš proto.

Štai ką reiškia imti ir duoti. Megė jautė, kaip jos kūną glamonėjančios rankos kelia virpulius – banga po bangos. Kaip išbadėjęs duonos ji laukė kiekvienos naujos geismo bangos. Godi teikiamų malonumų leido jam daryti viską, ko tik jis norėjo. Nejautė jokios gėdos nei dvejonių, mėgavosi jo kūnu, lietė jį prašydama vis daugiau – ir visa tai priimdama.

Atrodė, kad jo kūnas sukurtas jos poreikiams tenkinti – jis buvo tobulas. Ji mėgavosi juo, ant raumenų iššokusiomis gyslomis, ilgomis kojomis. Kur tik palietusi jautė po oda tvinkčiojantį kraują.

Megė norėjo tikėti, kad Klifas nėra už ją valingesnis. Norėjo galvoti, kad jie abu tėra dviejų į vieną susijungusių galių aukos. Vienintelio žvilgsnio uždegta dagtimi greitai bėgo liepsna. Aistra yra pamišimas, ir jei šie jos dainos žodžiai – tiesa, ji jau pametė sveiką protą. Jie suartėjo maldaudami vienas iš kito nežabotos laukinės aistros, stengėsi ją pratęsti, troško pagauti kiekvieną malonumo žybsnį. Ji girdėjo vėtrą ir riaumojantį griaustinį, jautė sūkurius ir nežabotą tempą. Staiga jos mintys ir kūnas suvirpėjo nuo paskutinės galingos bangos.

Ar tai meilė? – klausė Megė savęs, kai jos mintys vėl ėmė giedrytis. Jei toks ir turi būti meilės aktas, tai iki šiol ji buvo skaisti. Ar iš pažiūros švelnus jausmas gali turėti tokį galingą poveikį kūnui? Jos kūnas pulsavo ir tvinkčiojo, tarsi ji būtų užbėgusi į kalno viršūnę ir vėl nuo jo nusileidusi. Ji kūrė dainas apie meilę ir aistrą, bet iki šiol dar nebuvo gerai supratusi tų žodžių prasmės.

Iki šiol, – pamanė ji. O štai dabar šitas šalia gulintis vyras padėjo jai įgyvendinti slapčiausias fantazijas. Su juo ji rado raktą į tamsų neapibrėžtų moters poreikių pasaulį – poreikių, kurie jos muzikai teikė tvirtumo ir melancholijos. Ji tai suvokė, bet suvokimas iškėlė daugybę klausimų.

Nustebinta vis dar tvyrančio galios ir išsipildžiusio stebuklo pojūčio Megė persibraukė ranka per kūną. Kaip ilgai ji laukė šios nakties? Tikriausiai aistra visada tūno kažkur užslėpta, neištirta, kol koks nors žmogus tinkamiausiu laiku jos nepažadina.

Megė pagalvojo apie filmą, kuriam kūrė muziką. Taip nutiko ir vienai to filmo veikėjai. Ji buvo patenkinta savo gyvenimu, beveik didžiavosi juo, kol vieną gražią dieną pasirodė vyras, visiška tos moters priešingybė, ir įskėlė kibirkštį, kuri iš pagrindų viską pakeitė. Ir visai nesvarbu, kad moteris protinga, savarankiška ir sėkmingai daro karjerą. Užteko, kad tas vyras atsirado šalia jos – ir gyvenimas iš esmės pasikeitė.

Jei tas pats dabar vyksta su ja, gal dar galima sustoti, kol nežabota aistra visko nesunaikino? Filme veikėjų santykiai pagimdė smurtą. Nuojauta jai sakė, kad tarp jos ir Klifo irgi tvyro kažkokia pavojinga įtampa. Abu jie mažai tesugeba valdytis. Tokie kraštutinumai sujaukia žmogaus prigimtį.

Gal likimas atvedė ją į šį ramų žemės lopinėlį norėdamas išbandyti smurtu? Tas pats likimas tikriausiai skyrė jai ir šį tylų žemišką vyrą, kuriame galėjai įžvelgti ir ramybę, ir pavojų. Galvoje kirbėjo klausimas: ar ji pakankamai stipri, kad galėtų susidoroti su galimais padariniais? Žvelgdama į tamsą Megė klausė savęs – kas bus toliau?

Klifas tylėjo. Viskas buvo ne taip, kaip jis tikėjosi. Jis troško aistros, bet nemanė, kad ji bus tokia galinga. Troško to, apie ką šnabždėjo jos dainos, bet tikrovėje viskas buvo daug stipriau. Jis tikėjosi, kad įtampai nuslopus potraukis sumažės.

Tiesa, kūnas buvo sotus malonumo, didesnio už bet kokį anksčiau jo pažintą, bet mintys... Norėdamas pailsinti mintis Klifas užsimerkė. Bet jose buvo Megė ir jis suprato – vienas vienintelis jos prisilietimas vėl įžiebtų ugnį. Toks potraukis labai panašus į priklausomybę. Jie nieko negali pasiūlyti vienas kitam, – priminė jis sau, – tik tą nežmoniškai stiprią abipusę aistrą.

Netikėtai Klifo mintyse suskambėjo eilutė iš jos dainos: „Aistra – tai beprotybė". O kad galėtų susivaldyti, kad galėtų jos nelytėti! Bet jau siekė Megės kūno.

– Tau šalta, – sumurmėjo jis ir norėdamas sušildyti prisitraukė prie savęs.

– Šiek tiek, – jai buvo nejauku, jautė kažkokį nenusakomą troškimą.

– Štai, – jis užtempė ant jos suglamžytą užtiesalą ir vėl prisitraukė prie savęs. – Geriau?

– Taip, – jos kūnas šalia jo atsipalaidavo, nors mintys ir nenurimo. Jie vėl atsidavė tylai, nenutuokdami, kaip elgtis su tarp jų beįsižiebiančia liepsna.

Klifas klausėsi lietaus lašų barbenimo į langus – tas garsas ramino. Jis žinojo, kad net giedrą naktį iš čia nepamatysi kito namo žiburio.

– Ar tau čia vienai nebūna nesmagu?

– Nesmagu? – Megė bandė išsisukti nuo atsakymo. Ji norėjo, kad viskas ir toliau būtų kaip dabar: šalia jo jai šilta, saugu ir ramu. Dabar nenorėjo nė pagalvoti, kad galėtų likti viena šitame dideliame name, šioje lovoje.

– Šis kampelis nuošalesnis už kitus.

Kokia ji švelni, – pamanė Klifas. Buvo malonu jausti jam ant peties užkritusius jos plaukus.

– Dauguma žmonių, net ir čia užaugusių, nesmagiai jaustųsi būdami taip toli nuo kitų, ypač po viso to, kas čia įvyko.

Ne, ji nenori apie tai kalbėti. Megė užsimerkė ir dar kartą priminė sau, kad atvyko čia apsisprendusi pati pasirūpinti savimi, susidoroti su viskuo, kas ją beištiktų. Sunkiai atsidususi norėjo apsiversti ant kito šono, bet Klifas sulaikė.

– Tu kažkodėl nerimauji. Ar dėl to, kas čia įvyko?

– Tikrai ne, – tą akimirką labiausiai jai ramybės nedavė mintis, kaip priversti savo kūną ir protą nebegeisti jo . Atsimerkė ir pažvelgė į lietaus lašus, bėgančius per lango stiklą. – Prisipažįstu, porą dienų po to negalėjau užmigti... Kai žinai, kas nutiko toje dauboje prieš dešimtį metų, o dar mano vaizduotė tokia laki...