Нора Робертс - Nakties sokis

Kurgi ne! Žmogus vienišas tada, kai vienatvė trunka ilgai. Megė dažė muzikos kambario lango rėmus, kai išgirdo atvažiuojantį automobilį. Nusprendė nekreipti dėmesio į atvykėlį ir palaukti, kol šis išvažiuos nesulaukęs atsako. Tai buvo neginčijama jos, pradedančiosios atsiskyrėlės, teisė. Tada atpažino senąjį linkolną. Ant grindų patiesusi skudurą ji padėjo teptuką ir nuėjo prie durų pasitikti Luelos Morgan. Šįkart ji atrodė dar bejėgiškesnė. Tvarkingi balti plaukai, beveik permatoma oda. Keista, kone klaiki jaunystės ir senatvės kombinacija. Megė matė, kaip Luela pažvelgė į daubos pusę. Akimirką sustingo tartum statula – nejudanti, nemirksinti, nekvėpuojanti. Kai ji žengė žingsnį aptvertos teritorijos link, Megė išėjo į lauką.

– Labas rytas, ponia Morgan.

Luela pakėlė galvą ir pabandė susikaupti. Šiek tiek drebančia ranka ji persibraukė per plaukus.

– Norėjau čia ateiti.

– Žinoma, – Megė nusišypsojo tikėdamasi, kad nedaro klaidos. – Prašau užeiti į vidų. Aš jau rengiausi išsivirti kavos.

Luela užlipo sukrypusiais laiptais, dėl kurių Megė niekaip neprisiruošė kreiptis į Bogą.

– Kai ką čia pakeitėte.

Megė nusišypsojo.

– Taip, šį tą darau. Ir viduje, ir lauke. Aplinkos tvarkymo specialistai dirba greičiau už mane.

Žudikas tarpduryje urzgė ir palengva traukėsi atgal. Abi moterys įėjo į kambarį. Megė nuramino šunelį.

– Šitais apmušalais sienos buvo išmuštos jau tada, kai įsikėlėme į namą, – sumurmėjo Luela. – Visada norėjau juos pakeisti.

– Tikrai? – Megė iš lėto palydėjo ją į svetainę. – Gal galėtumėte man patarti, ką rinktis? Vis negaliu apsispręsti.

– Rinkitės šiltesnių spalvų, – švelniai tarė Luela. – Pastelinių, kad būtų jaukiau. To ir aš norėjau.

– Taip, esu tikra, kad tokie čia geriausiai tiktų.

Megei kilo noras apkabinti senąją moterį, parodyti, kad ją supranta. Bet gal geriau to nedaryti.

– Tokie namai turėtų kvepėti citrinomis ir gėlėmis.

– Taip ir bus, – patikino Megė. Ir pati suprato, kad tikrai būtų geriau, jeigu nosies neriestų dulkių ir dažų kvapas.

– Visada maniau, kad namai turi būti pilni vaikų, – Luela peržvelgė kambarį keistai susikaupusi ir Megei pasirodė, kad senutė mato jį tokį, koks buvo prieš dvidešimt metų. – Vaikai suteikia namams gyvybės – daug labiau nei interjeras ar prabangios smulkmenos. Jie palieka jame savo žymę.

– Ar jūs turite vaikaičių? – Megė palydėjo ją iki sofos.

– Taip, tai Džoisės vaikai. Mažasis jau eina į mokyklą. Jauniems laikas bėga greitai. Peržiūrėjote nuotraukas? – staiga paklausė ji.

– Nuotraukas? – Megė suraukė kaktą, bet tuoj jos veidas vėl nušvito. – Ak, taip. Tiesą sakant, spėjau tik akį užmesti. Buvau šiek tiek užsiėmusi, – ji nuėjo prie židinio ir paėmė voką. – Jūsų rožės buvo labai gražios. Kažin, ar aš sugebėsiu taip susitvarkyti.

Luela paėmė voką ir įsmeigė į jį akis.

– Rožės reikalauja meilės ir disciplinos. Kaip vaikai.

Megė nusprendė nebesiūlyti kavos ir atsisėdo šalia Luelos.

– Būtų gerai, jeigu galėtume kartu jas peržiūrėti.

– Senos nuotraukos, – Luela atidarė voką ir išėmė jas. – Tokiose galima daug įžvelgti, jei tik žinai, kur žiūrėti. Ankstyvas pavasaris, – sumurmėjo žiūrėdama į pirmąją nuotrauką. – Matote, žydi hiacintai ir gelsvieji narcizai.

Megė pažvelgė į seną nespalvotą nuotrauką. Jos dėmesį patraukė ne gėlės, o vyras ir maža mergaitė. Vyras buvo aukštas, plačiapetis, išraiškingo veido su išsišovusiais skruostikauliais. Vilkėjo griežtu kostiumu, kuris jam tiko. Mergaitė šalia jo buvo apsivilkusi įmantrią suknelę, per liemenį surištą kaspinu, avėjo juodus batelius su dirželiu, buvo užsidėjusi moterišką skrybėlaitę.

Tikriausiai Velykos, – nusprendė Megė. Mažoji mergaitė šypsojosi fotografui. Džoisei tuo metu galėjo būti maždaug ketveri. Ji turėjo ne itin smagiai jaustis su tokiais ištaigingais drabužiais. Neatrodo, kad Viljamas Morganas būtų buvęs griežtas, pamanė Megė, tyrinėdama jo sustingusį, neįskaitomą veidą. Gal tiesiog nepajudinamas, nepasiekiamas. Ją nukratė šiurpulys.

– Aš ir pati norėčiau pasodinti keletą svogūnėlių. Rudenį viskas jau turėtų būti savo vietose, – tarė Megė.

Luela nieko neatsakė ir paėmė kitą nuotrauką.

Šįkart Megė žvelgė į Luelą jaunystėje. Šukuosena ir apsirengimas sufleravo – nuotraukai jau daugiau nei dvidešimt metų. Kadangi vaizdas buvo šiek tiek pakrypęs, Megė nusprendė, kad fotografavo Džoisė, dar visai maža.

– Rožės, – sumurmėjo Luela, vesdama pirštu per nuotrauką ten, kur jų buvo matyti labai gausiai. – Nunyko, nes nebuvo kam jomis rūpintis.

– O dabar ar turite gėlių darželį?

– Džoisė turi, – Luela padėjo nuotrauką į šalį ir paėmė kitą. – Aš prižiūriu jį, bet tai ne tas pats, kaip turėti savo.

– Ne tas pats. Bet Džoisė turbūt labai dėkinga jums už pagalbą.

– Jai niekada nebuvo lengva gyventi miestelyje, – ištarė Luela beveik pati sau. – Niekada. Dėl to ji nebyliai kaltina mane, o ne savo tėvą.

– Ji maloni moteris, – tarė Megė, nežinodama, ką kita galėtų pasakyti. – Viliuosi geriau su ja susipažinti. Jos vyras pasiūlė mums kartu pavakarieniauti.

– Stanas – geras žmogus. Rimtas, patikimas. Jis visada ją mylėjo, – liūdna šypsena šiek tiek pagyvino Luelos veidą. – Ir man jis geras.

Moteris paėmė kitą nuotrauką ir Megė pajuto, kaip ji įsitempė. Šypsena nedingo nuo veido, bet sustingo. Nuotraukoje buvo Viljamas Morganas ir jaunas, tikriausiai dar paauglys Stanas Eidžis. Šitoje kiek naujesnėje spalvotoje nuotraukoje medžiai fone buvo rudens nudažyti gyvomis spalvomis. Abu vyrai buvo apsirengę flaneliniais marškiniais, su kepurėmis, abu dėvėjo pilkai rusvas liemenes su kažkuo apsiūtais pakraščiais. Mažais svareliais, – pamanė Megė. Abu laikė rankose šautuvus.

Tai dėklai šoviniams, o ne svareliai, – pagaliau suprato Megė, geriau įsižiūrėjusi į liemenes. Tikriausiai abu buvo išsirengę į medžioklę. Fotografuojami jie stovėjo ant skardžio krašto. Sutrikusi Megė vėl pažvelgė į medžius, – šį vaizdą būtų norėjusi pamatyti savo akimis.

– Šitai tikriausiai nufotografavo Džoisė, – sumurmėjo Luela. – Ji eidavo su tėvu medžioti. Nė dvylikos neturėjo, kai jis išmokė ją įvairių gudrybių su ginklais. Jam nerūpėjo, kad mergaitė jų pakęsti negali – turėjo mokytis visko, kad tėvas būtų patenkintas. Viljamas ir atrodo patenkintas, – tęsė Luela, nors Megė to ir neįžvelgė. – Jis mėgo medžioti šiose vietose. Dabar mes žinome, kad čia ir mirė. Čia, – pakartojo ji ir bedė pirštu į nuotrauką. – Ne upėje už trijų mylių. Jis niekada nepaliko šios žemės. Kažkodėl man atrodo, kad visada tai žinojau.

– Ponia Morgan, – Megė padėjo nuotraukas į šalį ir uždėjo ranką jai ant rankos. – Suprantu, jums sunku, nes išgyvenate viską iš naujo. Norėčiau ką nors dėl jūsų padaryti.

Pasukusi galvą Luela be jokios šypsenos įsistebeilijo į Megę.

– Iškaskite tą savo kūdrą, – tarė ji lygiu balsu. – Pasodinkite gėlių. Taip viskas turi būti. Visa kita jau baigta.

Kai Luela atsistojo, Megė suprato esanti daug labiau sutrikusi dėl bejausmio atsakymo, nei kad ji būtų paplūdusi ašaroms.

– Štai jūsų nuotraukos, – bejėgiškai tarė.

– Pasilaikykite jas sau, – Luela išėjo pro duris ir tik tada atsisuko. – Man jų nebereikia.

Nusiminusi Megė klausėsi nuvažiuojančio automobilio. Ar jos reakcija yra normalus kito žmogaus tragedijos išgyvenimas, ar ji ir vėl per daug asmeniškai įsijautė į visa tai? Pastarosiomis dienomis buvo beveik įtikinusi save, kad Morganų reikalai nė kiek jos neliečia. Dabar, po trumpo sąlyčio su praeitimi, vėl nebegalėjo liautis apie tai galvojusi.