Нора Робертс - Nakties sokis

– Ar tai būdinga tavo profesijos žmonėms? – jis pasisuko į Megę ir jos koja atsitiktinai atsidūrė jam tarp kojų. Jos oda buvo lygi tarytum poliruotas stiklas.

– Tikriausiai, – ji nusijuokė ir tame juoke Klifas išgirdo įtampą. – Vieną naktį tariausi girdinti name kažkokius žingsnius.

Jis liovėsi glostęs jos plaukus ir atsitraukė, kad galėtų matyti akis.

– Name?

– Tai tik mano vaizduotė, – tarė ji gūžtelėjusi pečiais. – Girgždėjo lentos, buvo girdėti tylūs žingsniai ant laiptų, varstomos durys. Buvau mažumėlę išsigandusi.

Jam nepatiko nei abejingas jos balsas, nei tai, ką ji pasakė.

– Ar šiame kambaryje nėra telefono? – paklausė Klifas.

– Yra, bet...

– Kodėl nepaskambinai policijai?

Megė atsiduso. Geriau jau būtų nieko nesakiusi. Jis kalba kaip amžinai nepatenkintas vyresnysis brolis, pasirengęs išbarti išsiblaškiusią seserį.

– Virtuvėje buvau nukėlusi telefono ragelį. Tą vakarą bandžiau dirbti... – žodis „išsiblaškiusi" vėl šmėstelėjo jai galvoje. Sutrikusi ji nutilo. – Šiaip ar taip, gerai, kad nepaskambinau. Ryte jaučiausi kaip kvailė.

Buvo taip ar ne, – pamanė Klifas, bet ji viena visame name, toli nuo kitų kaimynų, ir visi dešimties myliu spinduliu tai žino.

– Ar rakini duris?

– Klifai...

– Mege, – jis pasisuko ir pažvelgė į ją, gulinčią ant nugaros. – Ar rakini duris?

– Nerakinu, – susierzinusi tarė ji. – Bet po to, kai apsilankė šerifas, aš...

– Čia buvo Stanas?

Megė atsiduso.

– Po velnių, ar pastebi, kaip dažnai tu mane nutrauki vidury sakinio?

– Taip. Kada Stanas buvo užėjęs?

– Kitą dieną po to, kai čia lankėsi valstijos policija. Jis norėjo mane nuraminti, – dabar Megei nebebuvo šalta, negalėjo būti, nes jis stipriai prisiglaudė prie jos. Vėl ėmė busti aistra. – Atrodo, jis išmano savo darbą.

– Jis geras šerifas...

– Bet? – nujausdama kažką daugiau paragino Megė.

– Nieko. Asmeniniai reikalai, – sumurmėjo Klifas ir šiek tiek atsitraukė.

Megei vėl pasidarė šalta.

– Džoisė, – tepasakė ji ir rengėsi keltis.

Klifo ranka vėl ją paguldė.

– Tu mažai kalbi, bet daug pasakai, – dabar jo balsas buvo ramus, jis tvirtai laikė ją. – Tai talentas.

– Atrodo, mes nedaug ką turime vienas kitam pa- sakyti.

– Aš neprivalau tau pasakoti visko apie save.

Megė gulėjo įsitempusi, nejudri.

– Aš ir neprašau.

– Žinoma, kad neprašai, – piktai tarė Klifas ir atsisėdo, pakeldamas kartu ir ją. Antklodė nukrito žemyn. Megės oda buvo blyški, o plaukai ant pečių juodi tarsi naktis. Nors Klifas atkakliai stengėsi nekalbėti apie asmeniškus reikalus, šįkart buvo priverstas pasiaiškinti.

– Džoisė man kaip sesuo. Aš ją išleidau už Stano, esu jų dukters krikštatėvis. Tau turėtų būti sunku suprasti tokią draugystę.

Jai nebuvo sunku. Tokie santykiai siejo ją su Džeriu. Jų santuoka buvo klaida ir pakenkė draugystei.

– Man nesunku, aš suprantu, – tyliai tarė Megė. – Tik nesuprantu, kodėl taip dėl jos rūpiniesi.

– Tai mano reikalas.

– Žinoma, kad tavo.

Jis vėl nusikeikė.

– Klausyk, Džoisei dabar sunkus metas. Ji niekad nenorėjo likti Morganvilyje. Kai buvo paauglė, troško išvažiuoti į miestą studijuoti aktorystės.

– Norėjo vaidinti?

– Tuščios svajonės, – Klifas patraukė pečiais. – Ji atsikratė jų ištekėjusi už Stano, bet niekada nebuvo laiminga likusi Morganvilyje. Viena iš priežasčių, kodėl pardavė šį namą – norėjo turėti pakankamai pinigų išsikraustyti. Bet Stano niekur iš čia neišvežtum...

– Jie galėtų pabandyti rasti kompromisą.

– Stanas nesupranta, kaip svarbu jai ištrūkti iš čia. Džoisė ištekėjo aštuoniolikos. Per penkerius metus susilaukė trijų vaikų. Pusę savo gyvenimo skrupulingai laikėsi griežtų savo tėvo taisyklių, kitą pusę rūpinosi savo vaikais ir motina. Tokia moteris kaip tu to nesupras.

– Man jau įgriso! – pratrūko Megė ir atšlijo nuo Klifo. – Net bloga nuo to, kad tu nuolat priskiri mane kokiai nors kategorijai. Išpaikusi įžymybė, kuri neturi nė menkiausio supratimo apie tai, kaip gyvena ar jaučiasi paprastas žmogus, – kilęs pyktis buvo toks staigus ir galingas, kad ji nė nemėgino valdytis. – Koks tu vyras, jei guliesi į lovą su moterimi, kuriai nejauti nė trupučio pagarbos?

Apstulbęs dėl tokio karšto emocijų protrūkio Klifas žvelgė į ją, lipančią iš lovos.

– Palauk minutėlę.

– Ne, šįvakar jau padariau pakankamai klaidų, – tarp išmėtytų ant grindų drabužių Megė pradėjo ieškoti savųjų. – Gavai maisto ir sekso, – nervingai tarė ji. – Dabar eik iš čia.

Jos įtūžis buvo toks audringas, kad jis turėjo kažką sakyti. Ji teisi, – pamanė Klifas. Įsitempė ją į lovą – ir viskas. Intymumas ne visada reiškia artumą. Jis nenorėjo tiesiog būti šalia jos ar daryti ką nors kartu, jam rūpėjo tik jos kūnas. Pagalvojęs apie tai Klifas suglumo. Pasitenkinimas, kurį patyrė, jau buvo išblėsęs. Jis girdėjo, kaip vilkdamasi megztinį Megė nelygiai kvėpuoja. Siekdamas savo drabužių stengėsi to negirdėti – verčiau jau klausytis lietaus barbenimo.

– Mes dar nebaigėme, – sumurmėjo jis.

– Argi? – Megė atsisuko įsiutusi ir susinervinusi. Jautė veidu srūvančias ašaras, bet tamsoje jautėsi saugi. Stovėjo nuogomis kojomis, megztinis buvo iki pusės šlaunų. Ji suprato, ką jis galvoja apie ją, ir nusprendė patvirtinti, kad jis teisus. – Mes pasimylėjome ir abiem buvo gera, – paprastai tarė ji. – Ne visi vienos nakties santykiai būna tokie puikūs. Tu geras meilužis, Klifai, jei tai pamalonins tavo ego.

Šįkart jau jis nesuvaldė susierzinimo. Sugriebęs abi jos rankas jis pasilenkė prie jos.

– Velniai tave griebtų, Mege.

– Kodėl? – atšovė ji. – Ar todėl, kad tai pasakiau? Važiuok namo, Klifai, ir lik ten su savo dvigubais standartais. Man jų nereikia.

Žodžiai buvo taiklūs ir pasiekė tikslą. Pasilikęs jis nežinotų, ką daryti. Pasmaugti ją? Nebloga mintis. O gal vėl įversti į lovą ir atsikratyti jį apėmusios grėsmingos aistros? Ši galimybė viliojo labiau. Laikydamas ją už rankų jis nebesuprato, kuris iš jųdviejų dreba, bet žinojo – negali pasilikti, kad nenutiktų kas nors nenumatyta, gal net nepataisoma.

Paleidęs jos rankas jis išėjo iš kambario.

– Užsirakink duris, – sušuko ir lipdamas laiptais nusikeikė.

Megė sukryžiavo ant krūtinės rankas, iš akių ėmė plūsti ašaros. Rakinti duris buvo jau per vėlu.

AŠTUNTAS SKYRIUS

Kelias dienas Megė įtemptai dirbo. Pagaliau sutvarkė virtuvės grindis, ir tai buvo pirmas jos iki galo sėkmingai užbaigtas sumanymas. Savo miegamajame ji priklijavo dar tris naujus sienų apmušalų rėžius, surado kilimą muzikos kambariui ir nuvalė žemutinio aukšto menės dekoratyvinę apdailą.

Vakarais Megė sėdėdavo prie fortepijono, kol pavargdavo taip, kad nebematydavo klavišų ir nebegirdėdavo savo muzikos. Telefono ragelį laikė nukeltą. Galiausiai tvirtai nusprendė: atsiskyrėlės gyvenimas turi privalumų. Jos darbas buvo produktyvus, nes niekas nekliudė lėtos dienų tėkmės. Buvo beveik galima patikėti, kad to ji ir norėjo – nieko daugiau.

Gal ji vertė save taip manyti? Su tuo Megė sutiko, bet neprisileido minties, kad tokiu būdu stengiasi pabėgti nuo minčių apie naktį su Klifu. Tai buvo klaida. Neišmintinga likti su klaidomis.

Ji nematė nė vieno žmogaus, su niekuo nesikalbėjo ir tikino save, kad yra pasirengusi visą laiką taip gyventi.