Нора Робертс - Nakties sokis

Klifas gurkštelėjo vyno – šilto, sodraus, primenančio jos lūpas.

– Tikra teisybė.

Pasakė tai taip paprastai, kad Megė vėl nusijuokė.

– Ar tu puldinėji tik mane, ar erzinti žmones – tavo pomėgis?

– Tik tave, – jis žvelgė į ją pro savo taurės kraštą. Megė buvo susisegusi plaukus Gibsono stiliumi, kuris pabrėžė subtilius, senamadiškus jos bruožus. Akys atrodė dar didesnės dėl tamsaus makiažo, bet lūpos buvo nedažytos. Klifas pamanė, kad ši moteris moka pabrėžti savo privalumus. Vyrus patraukia jos išvaizda ir jie nė nebando aiškintis, kur tikroji Megė, o kur susikurta iliuzija. – Man patinka tavo reakcija, – tęsė jis po minutėlės. – Tu nesistengi valdyti savo temperamento.

– O tau patinka provokuoti mane ir laukti atkirčio, tiesa?

– Taip, – jis vėl nusišypsojo. – Panašiai.

– Kodėl? – paklausė ji šiek tiek suirzusi.

– Aš negaliu tau atsispirti, – pasakė Klifas taip tyliai, kad jos pirštai suspaudė taurės kojelę. – Nenorėčiau manyti, kad tu galėtum atsispirti man.

Minutėlę Megė sėdėjo suglumusi. Paskui atsistojo ir bandydama nuslėpti beprasiveržiančius jausmus pradėjo kraustyti stalą.

– Negalėčiau. Gal norėtum dar vyno ar kavos?

Jis uždėjo delnus ant indus dėliojančių Megės rankų, lėtai atsistojo ir įbedė žvilgsnį jai į veidą. Megei pasirodė, kad virtuvė prarado realius kontūrus, sumažėjo. Kaip Alisa triušio narvelyje, – sutrikusi pagalvojo. Ar paragauti gėrimo iš viliojančio buteliuko? Lietaus lašų barbenimas atrodė dar garsesnis.

– Noriu mylėtis su tavimi.

Megei toptelėjo – juk ji jau ne paauglė. Vyrai ir anksčiau daugybę kartų jos siekė ir daugybę kartų ji atsispyrė pagundai. Bet ar bent vienas iš jų taip stipriai ją traukė?

– Apie tai mes jau kalbėjome.

Ji pabandė ištrūkti, bet jo rankos dar tvirčiau suspaudė jos rankas.

– Tik nieko taip ir neišsiaiškinome.

Megė pajuto neturinti jėgų pabėgti nuo tokio vyro. Vis dėlto stengėsi būti tvirta.

– Maniau, kad išsiaiškinome. Dabar geriausia būtų išgerti kavos, juk šįvakar dar turėsi sėsti prie vairo, o man reikia dirbti.

Klifas paėmė iš jos indus ir vėl padėjo ant stalo.

Megė stovėjo tuščiomis rankomis ir nežinojo, ką daryti. Tada sukryžiavo rankas ant krūtinės ir Klifas pagalvojo, kad ji visada taip elgiasi susijaudinusi ar supykusi. Tą akimirką jam nerūpėjo, ar ji susijaudinusi, ar supykusi. Svarbiausia, kad neabejinga.

– Mes dar neišsiaiškinome, – pakartojo jis ir ištraukė segtuką jai iš plaukų. – Dar nė nepradėjome aiškintis.

Nors Megės akys liko ramios, jam pabandžius prisiartinti ji atsitraukė. Klifas pasijuto kaip medžiotojas – tai buvo keistas ir jaudinantis pojūtis.

– Maniau, kad pasakiau aiškiai, – tarė Megė tokiu balsu, kuris neleido abejoti jos ketinimų tvirtumu. Bent jau jai pačiai taip atrodė.

– Man viskas aišku, kai liečiu tave, – Klifas prispaudė ją prie bufeto ir ištraukė iš plaukų dar vieną segtuką. – Viskas kuo aiškiausiai, kai žiūri į mane taip, kaip dabar.

Megės širdis nusirito į kulnus. Jėgos ją apleido, rankos ir kojos apsunko, galvoje nebeliko minčių. Aistra yra pagunda, o pagunda stiprina pati save.

– Nesakiau, kad nenoriu tavęs...

– Nesakei, – nutraukė ją Klifas. Jis ištraukė dar vieną segtuką jai iš plaukų ir jie lėtai nuvilnijo ant pečių, tamsūs ir susitaršę. – Nemanau, kad galėtum meluoti.

Megė pati nustebo, nes prieš kelias akimirkas buvusi tokia rami, dabar tiesiog sustingo. Kiekvienas jos kūno raumenėlis buvo įsitempęs ir pasirengęs kovoti su tuo, kas atrodė neišvengiama.

– Aš niekada nemeluoju, – dabar jos balsas buvo žemesnis, truputį prikimęs. – Sakiau, kad nepažįstu tavęs, o ir tu manęs nesupranti.

Kažkas krustelėjo Klifo viduje. Gal įniršis, o gal aistra?

– Man visiškai nusispjauti, ar mes pažįstame, ar suprantame vienas kitą. Žinau viena – aš trokštu tavęs, – jis suėmė ranka jos plaukų sruogą. – Vos palietęs tave suprantu, kad ir tu manęs trokšti.

Megės akys patamsėjo. Kodėl jai atrodo, kad jos aistra visada persipynusi su pykčiu ir kažkokiu silpnumu, kurio ji nekenčia, bet negali valdyti?

– Ar tikrai manai, kad viskas taip paprasta?

Klifas norėjo taip manyti. Buvo įsitikinęs, kad jo paties labui santykiai su Mege turi išlikti fiziniame lygmenyje. Jie mylėtųsi visą naktį, kol išsektų jėgos. Ryte nei aistros, nei troškimo, nei įsipareigojimų nebeliktų nė pėdsako. Jis turi tuo tikėti, kitaip... Nenorėjo galvoti apie tą kitaip.

– Kodėl manai, kad turėtų būti sudėtinga? – atrėmė jis.

Megės viduje pyktis kovojo su geismu.

– Iš tikrųjų kodėl? – sumurmėjo ji.

Kambaryje staiga tapo nejauku. Megei atrodė – užtrokš, jei neištrūks iš čia. Jos akys žėrėjo, jo buvo beveik brutaliai ramios. Ji atlaikė žvilgsnį. Kodėl turėtų bandyti viską paaiškinti ar apgaubti romantikos skraiste? – paklausė savęs. Juk nėra svajinga nekalta jauna panelė. Ji – suaugusi moteris, našlė, karjeros moteris, išmokusi gyventi realybėje. Realiame gyvenime žmonės ima, ko nori, o paskui susitvarko su pasekmėmis. Taip darys ir ji.

– Miegamasis viršuje, – tarė ji ir išėjo iš virtuvės.

Klifas sutrikęs žvelgė iš paskos. Štai, ko ji nori, – pamanė. Kad nebūtų painiavos. Vis dėlto jos žodžiai buvo tarsi šaltas dušas. Ne, nusprendė jis eidamas paskui ją, ne to ji trokšta.

Jis pasivijo Megę laiptų apačioje. Ji žvilgtelėjo per petį – akys liepsnojo įtūžiu. Paėmęs ją už rankos Klifas pajuto, kokia ji įsitempusi. Štai, ko jam reikia, suprato Klifas. Ne jos šalto, bejausmio pritarimo ar nerūpestingo paklusnumo, o įtūžio ir įtampos, kurie vėliau galėtų virsti nevaržoma aistra. Iki baigiantis nakčiai jis išsems iš jos visa tai, o kartu išsivalys ir pats.

Tylėdami jie užkopė laiptais į antrą aukštą.

Lietus lijo stiprus ir vienodas, barbeno į langus ir krito ant neseniai pasėtos vejos. Lietaus garsas išjudino Megės mintis apie ritmingą mušamųjų instrumentų dunksėjimą neseniai baigtos dainos aranžuotėje. Mėnulis neapšvietė laiptų, todėl lipant teko pasikliauti atmintimi ir nuojauta. Buvo tamsu nors į akį durk. Įėjusi į miegamąjį ji neatsisuko, bet jautė, kad Klifas šalia. Kas toliau? Megę apėmė paniką. Ką ji sau galvoja, atsivedė jį į patį intymiausią savo kampelį? Gal jis išvažiuos supratęs šį tą daugiau, bet ji tikriausiai nieko nauja neatras. Ir vis dėlto jie abu jautė nesuvaldomą, nepaaiškinamą trauką. To nenuneigsi.

Megės nervai dar labiau įsitempė, ji apsidžiaugė tamsa kambaryje. Nenorėjo, kad jis pastebėtų jos dvejones. O ir stiprėjančio geismo negalėtų nuslėpti. Tamsoje geriau, sakė ji sau, nes tamsa slepia. Klifas palietė prieštaringų jausmų draskomą jos kūną, švelniai paglostė pečius, rankos nuslydo per nugarą. Jis nenorėjo, kad ji būtų per daug atsipalaidavusi, per daug nuolanki. Dar ne dabar. Norėjo jausti jos viduje vykstančią kovą, bandymą nepasiduoti kažkokiems gilesniems jausmams.

– Tu nenori pasiduoti savo troškimams, – tyliai tarė Klifas. – Ir man.

– Nenoriu.

Klifo rankos nuslydo po jos plonu vilnoniu megztiniu ir ji suvirpėjo: ne iš baimės – per kūną nuvilnijo malonumo virpuliai.

– Ar gali rinktis?

Niūrioje tamsoje ji įžvelgė jo veidą labai arti prie savęs.

– Velniai tave griebtų, – sušnabždėjo. – Kito pasirinkimo nėra.

Klifo rankos nukeliavo aukštyn nuoga jos nugara, išlindo pro megztinio skylę kaklui, pirštai užčiuopė plaukus.