Нора Робертс - Nakties sokis

Saulė jau buvo žemai, dangus nusidažė rausva spalva. Klifas važiavo senosios Morganų žemės link. Galvoje kirbėjo daugybė klausimų.

Viljamas Morganas nužudytas. Nušautas ir pakastas savo paties valdose. Tada kažkas paslėpė pėdsakus – nukreipė jo automobilį į upę.

Klifas artimai pažinojo Morganus ir, kaip visi Morganvilio gyventojai, žinojo: dažnas žmogus mieste galėjo trokšti Viljamo Morgano mirties. Tai buvo kietas, šaltas žmogus. Jis gebėjo prasimanyti pinigų ir įsigyti priešų. Bet ar galėjo jį nužudyti kuris nors iš Klifo pažįstamų, su kuriais kasdien kalbasi gatvėje?

Tiesą sakant, jam buvo nusispjauti į senąjį vyrą, labiau jaudinosi dėl Luelos ir Džoisės – ypač dėl Džoisės. Tą vakarą ji jam nepatiko – tokia rami, abejinga, be jokio jaudulio. Ji jam reiškė daugiau nei kuri kita moteris, bet, regis, jis negali jai niekuo padėti. Tai Stano rūpestis. Privažiavęs posūkį Klifas perjungė pavarą.

Dievaži, ar policija kada nors ateina su geromis žiniomis? Jis netikėjo, kad po įvykio praėjus daugybei metų taip gali nutikti. Vadinasi, Džoisė turės gyventi žinodama, kad jos tėvas buvo nužudytas, o žudikas vis dar vaikšto laisvėje. Ar ji stebės kaimynus ir įtarinės kiekvieną? Nusikeikęs Klifas įsuko į keliuką, vedantį į Morganų žemę. Jis jaudinosi ir dėl kitos moters, nors jų draugystė nebuvo nei ilga, nei artima.

Prakeikimas, juk jis visai nenori jaudintis dėl tos Megės Ficdžerald. Ji – ateivė iš kitur, mėgstanti blizgančius vakarėlius ir visokius atidarymus. Kai jis rinktųsi vienatvę, ji pasirinktų minią. Ji norėtų šampano, jis – šalto alaus. Ji pirmenybę teiktų kelionėms į Europą, jis – ramiam pasiplaukiojimui upe. Dėl jos jam mažiausiai reikia jaudintis.

Megė buvo susituokusi su dainininku, kuris suliepsnojo tarsi kometa ir greitai sudegė. Ją visą laiką supo garsiausios įžymybės. Smokingai, šilkiniai šaliai ir deimantinės segės, – pašaipiai mąstė Klifas. Ką, po velnių, ji veikia šioje maišalynėje? Ir ką, po velnių, ji veikia jo gyvenime? Jis sustojo už jos automobilio ir susimąstęs įsispoksojo į namą. Tikriausiai po viso to, kas čia nutiko, ji apsispręs grįžti į Vakarus. Jam nuo to būtų tik geriau. Tik kvailys galvotų kitaip. Ji neturėjo jokios teisės lįsti į jo mintis. Dar ta muzika. Prisiminęs jis vėl nusikeikė. Ta nakties muzika. Klifas suprato: jis trokšta Megės taip, kaip dar nė vienos moters nėra troškęs. Tai buvo jėga, kurios jis negalėjo įveikti. Vargiai begalėjo valdyti.

Tai kodėl tada jis čia? Kodėl taip veržiasi susitikti, nors ji ir nenori? Todėl, kad galvodamas apie jų santykius jis trokšta daugiau. Šiąnakt jis nenori tramdyti savęs.

Eidamas link priekinių durų Klifas priminė sau, kad turi reikalą su moterimi, kuri visai nepanaši į kitas. Nusprendęs būti atsargus jis pabeldė į duris.

Megė abiem rankomis sugriebė rankeną ir patraukė. Prireikė dviejų bandymų, kol atidarė duris, o Žudikas tuo metu nepaliaujamai lojo.

– Turėtum paprašyti Bogo, kad sutaisytų duris, – tarė Klifas.

Jis pasilenkė ir pašiaušė šuns kailį. Žudikas apsivertė ant nugaros siūlydamas paglostyti pilvą.

– Paprašysiu, – Megė apsidžiaugė, kad Klifas atvažiavo. Pamanė, kad būtų patenkinta kiekvienu svečiu, bet pažvelgusi į Klifą suprato, jog bando save apgauti. Visą popietę jo laukė. – Vis ruošiuosi tai padaryti.

Klifas pastebėjo, kokia ji įsitempusi – iš to, kaip stovi įsitvėrusi durų rankenos. Jis tyčia įžūliai nusišypsojo.

– Kas vakarienei?

Megė nusijuokė ir įtampa atslūgo.

– Mėsainiai.

– Mėsainiai?

– Tu pats save pasikvietei, – priminė ji. – Ir liepei nepersistengti.

– Liepiau, – Klifas dar pakasė Žudikui paausį ir įėjo į vidų.

– Ką gi, tu pirmasis svečias mano namuose ir aš nusprendžiau pagaminti savo firminį patiekalą. Gali rinktis – mėsainiai arba sriuba iš skardinės ir šalti sumuštiniai.

– Ar čia atvykusi taip ir maitiniesi? Nenuostabu, kad esi tokia liekna.

Susiraukusi Megė nužvelgė save.

– Ar pastebėjai, kad mėgsti kritikuoti?

– Nesakiau, kad nemėgstu lieknų moterų.

– Aš ne apie tai. Skųstis gali išeiti už durų, o aš kepsiu mėsainius.

Eidamas per svetainę Klifas pastebėjo, kad kai kur Megė buvo nuplėšusi sienų apmušalus. Matyt, ji rimtai kalbėjo apie didžiulį darbą – namo remontą. Jiems einant pro muzikos kambarį jis pažvelgė į fortepijoną. Turėdama tiek pinigų ji gali nusisamdyti visą armiją dekoratorių ir meistrų. Darbas būtų atliktas per kelias savaites, o ji pati vargs kelis mėnesius, gal net metus. Klifo žvilgsnis užkliuvo už šviežiai nušlifuotų virtuvės grindų.

– Gerai pasidarbavai, – jis pritūpė ir perbraukė pirštais grindų paviršių. Šuo tai suprato kaip pasiūlymą palaižyti jam veidą.

Megė kilstelėjo antakį.

– Ką gi, ačiū.

Norėdamas pamatyti jos veido išraišką Klifas pakėlė galvą. Nebūtų galėjęs paneigti, kad nuo pat pradžių nedavė jai ramybės savo pašaipomis ir kritika. Tam turėjo savų priežasčių. Svarbiausia iš jų – Megė stipriai jį traukė.

– Tik... – tarė jis keldamasis, – kodėl tu visa tai darai?

– Kad grindys būtų gražesnės, – Megė nusisuko į stalą ruošti paplotėlių.

– Klausiu, kodėl tu darai?

– Čia mano namas.

Klifas perėjo per kambarį ir atsistojo šalia jos. Ir vėl pagavo save stebintį jos rankas.

– Ar Kalifornijoje tu irgi pati šlifuodavai grindis?

– Ne, – susierzinusi Megė sudėjo paplotėlius ant grotelių. – Kiek suvalgysi?

– Užteks vieno. Kodėl tu šlifuoji grindis ir klijuoji sienų apmušalus?

– Todėl, kad čia mano namai, – Megė pagriebė iš šaldytuvo salotas ir ėmė smulkinti.

– Kalifornijoje juk irgi buvo tavo namai.

– Ne taip kaip čia, – ji numetė salotas ir pažvelgė jam į veidą. Nekantrumas, susierzinimas, nusivylimas – visos šios emocijos aiškiai švietė veide. – Klausyk, aš nesitikiu, kad tu suprasi. Man nesvarbu, ar suprasi. Šis namas ypatingas. Netgi po viso to, kas atsitiko, jis ypatingas.

Klifas nesuprato, bet pamanė, kad norėtų suprasti.

– Ar policija buvo atvykusi?

– Taip, – Megė taip įnirtingai ėmė plėšyti salotas, lyg būtų norėjusi joms atkeršyti. – Tas detektyvas, leitenantas Reikeris, buvo čia šįryt, – jos pirštai smigo į šaltus šlapius lapus. – Po velnių, Klifai, aš jaučiuosi siaubingai. Paskambinau Džoisei ir pasijutau kaip idiotė, kaip įsibrovėlė. Nežinojau, ką sakyti.

– Tikrai? – sumurmėjo Klifas. Keista, kad Džoisė jam apie tai neužsiminė. Kita vertus, Džoisė jam išvis mažai ką besakė. – Tau nereikėjo jai skambinti, – jis uždėjo rankas Megei ant pečių ir pajuto, kaip jos kūnu perbėgo drebulys. – Tai toks dalykas, su kuriuo susidoroti turi pati Džoisė, jos motina ir policija. Su tavimi tai neturi nieko bendra.

– Aš bandau sau tai įteigti, – tyliai tarė Megė. – Protu suvokiu, bet... – ji atsisuko, nes jai reikėjo kokio nors žmogaus. Reikėjo Klifo. – Tai įvyko visai čia pat, už durų. Aš įtraukta į visa tai, susijusi – noriu to ar nenoriu. Vos už kelių jardų nuo mano namo buvo nužudytas žmogus. Nužudytas ten, kur tikėjau būsiant mano kūdrą, o dabar...

– O dabar, – įsiterpė Klifas, – praėjo jau dešimt metų.

– Argi tai ką nors keičia? – paklausė ji. – Mano tėvai žuvo prieš dešimt metų – laikas nieko nepakeičia.

– Tai jau tiesiogiai su tavimi susiję, – atrėmė jis ne taip švelniai, kaip būtų norėjęs.

Atsidususi Megė leido sau silpnybę – priglaudė galvą jam prie krūtinės.