Нора Робертс - Nakties sokis

Jis pažvelgė į jos ranką po savąja. Ji buvo balta, maža, bet stipri.

– Gal aš ir nežinau, kokia esi, – jis žvilgsniu sugavo jos žvilgsnį, – bet ketinu išsiaiškinti.

– Ar nemanai, kad šiam reikalui tau reikės mano pagalbos?

Šiek tiek pralinksmėjęs Klifas pakėlė antakį.

– Pažiūrėsim.

Jos balsas tapo dar šaltesnis.

– Norėčiau, kad išeitum. Turiu labai daug darbo.

– Pasakyk man, apie ką galvojai rašydama dainą.

Kažkas šmėstelėjo jos veide, jis net nebuvo tikras, ar tai panika, ar aistra. Bet ir viena, ir kita jam tiko.

– Juk sakiau – noriu, kad išeitum.

– Išeisiu... kai pasakysi, apie ką galvojai.

Megė stovėjo pakėlusi smakrą ir nuleidusi akis.

– Galvojau apie tave.

Klifas nusišypsojo. Paėmė jos ranką ir pabučiavo į delną. Nuo šito netikėto gesto Megės galvoje ėmė trankytis perkūnija.

– Gerai, – sumurmėjo jis. – Dar pagalvok. Aš sugrįšiu.

Jam pasišalinus Megė sugniaužė kumščius. Neliko kitos išeities, kaip daryti tai, ką jis liepė.

Kai Megė pabudo, buvo vėlyva naktis. Užsimiegojusi pamanė, kad ją sujaudino sapnas. Pakeiksnojo Klifą ir apsivertė ant kito šono. Nenorėjo jo sapnuoti. Tikrai nenorėjo prabusti vidury nakties ir galvoti apie jį.

Žiūrėdama į lubas ji klausėsi tylos. Tokiomis akimirkomis dažnai pamanydavo esanti vieniša. Nebuvo patarnautojų, miegančių apačioje, kaip buvo įpratusi per gyvenimą. Jos artimiausias kaimynas tikriausiai už ketvirčio mylios važiuojant miškais. Nėra naktinių klubų nei visą parą dirbančių vaistinių. Jei nori televizijos, pačiai reikia pasirūpinti, kad būtų prijungta lauko antena. Pačiai reikia daryti viską – to ji ir norėjo.

Bet kodėl tada jos lova staiga pasirodė jai tokia tuščia, o naktis tokia ilga? Versdamasi ant šono Megė pasistengė nuvyti šalin liūdną nuotaiką ir mintis apie Klifą.

Kažkur viršuje sugirgždėjo lenta, bet ji nekreipė dėmesio. Seni namai naktį skleidžia įvairiausius garsus. Megė tai greitai suprato.

Graužiama nerimo ir negalėdama užmigti ji truputį pasikėlė ir pažvelgė į dylantį mėnulį.

Nenorėjo, kad Klifas būtų čia, šalia, nors ir suprato nuėjusi per toli. Tiesa, jų kūnai stipriai traukia vienas kitą. Moteris ne visada gali suvaldyti kūno poreikius, bet gali valdyti savo mintis. Ji prisivertė galvoti apie darbus, kuriuos reikės atlikti rytoj.

Kai garsas vėl pasikartojo, Megė susiraukė ir mašinaliai pažvelgė į lubas. Girgždesys retai kada trukdydavo jai, nes šiame name ji miegodavo labai kietai. Anksčiau, iki Klifo Delanio, – pamanė ir ryžtingai užmerkė akis. Tyliai uždaromų durų garsas privertė vėl atsimerkti. Kol sveikas protas įveikė paniką, Megės širdis spėjo šoktelėti į gerklę ir ėmė smarkiai daužytis. Ji turėtų būti viena, bet name buvo dar kažkas. Galvoje atgijo visi košmarai, kokie kada nors yra kamavę vienišą moterį. Pirštai tvirtai įsitvėrė į patalus, Megė gulėjo įsitempusi ir atidžiai klausėsi. Ar ji iš tikrųjų girdėjo kažką lipant laiptais, ar tai tik vaizduotė? Kai baimė pradėjo smelktis dar giliau, pagalvojo apie daubą. Bandydama sulaikyti klyksmą prikando lūpą. Labai lėtai pasuko galvą ir pažvelgė į šunytį, miegantį šalia lovos. Jis nieko negirdėjo. Megė vėl užsimerkė ir stengėsi kvėpuoti lygiai. Jei šuo nieko negirdėjo, vadinasi, nieko ir nebuvo. Tik lentos sugirgždėjo. Bet bandydama save tuo įtikinti Megė vėl išgirdo kažką ant laiptų. Vėl girgžtelėjo. Virtuvės durys? – paklausė ji savęs jausdama, kad užplūsta panika. Stengdamasi nekelti triukšmo pasiekė telefoną šalia lovos. Pridėjusi ragelį prie ausies išgirdo pypsėjimą ir prisiminė, kad virtuvėje nukabino ragelį – nenorėjo, kad kas nors trukdytų. Dabar telefonas niekuo negelbėjo. Megė jautė kylantį isterijos priepuolį, bet stengėsi tvardytis.

Mąstyk, – liepė ji sau. – Nurimk ir mąstyk. Jei jau esi viena namuose ir negali prisišaukti pagalbos, turi pasikliauti savimi. Juk daugybę kartų per šias kelias savaites ji tvirtino, kad pati gali savimi pasirūpinti.

Megė prispaudė ranką prie burnos, kad kvėpavimas netrukdytų klausytis. Niekas nebegirgždėjo, nesigirdėjo jokio dunksėjimo.

Atsargiai, stengdamasi nesukelti jokio garso Megė išlipo iš lovos ir susirado židinio žarsteklį. Sustingo pasirėmusi į kėdę ir spoksojo į duris. Su žarstekliu rankose ji meldėsi, kad greičiau ateitų rytas.

ŠEŠTAS SKYRIUS

Kelias dienas Megė niekaip negalėjo pamiršti garsų savo namuose. Tą rytą po įvykio pasijuto tikra kvailė. Ją prižadino šunelis – jis laižė nuogas jos kojas, o ji miegojo ant kėdės, sustingusi nuo ilgo laukimo. Žarsteklis gulėjo ant kelių tarsi viduramžių kardas. Skaisti saulė ir paukščių čiulbėjimas įtikino, kad viskas buvo tik vaizduotės žaismas – ji išsigando kažkokių krebždesių kaip vaikas šešėlių. Nors manė galinti gyventi viena, matyt, dar nebuvo prisitaikiusi prie naujos aplinkos. Visa laimė, kad buvo nukėlusi telefono ragelį virtuvėje, antraip dabar jau visas miestelis galvotų, kad ji – baikšti idiotė.

Išsigandau, – pagalvojo Megė. Bet tokiomis aplinkybėmis tai visiškai suprantama. Darbininkai iškasė kieme žmogaus kaulus, šerifas patarė įsigyti geresnius užraktus, o dar ir Klifas Delanis – mintys apie jį baidė miegą. Vienintelis geras dalykas per visą savaitę – užbaigta partitūra. Megė tikėjosi, kad patenkintas darbu Sidžėjus bent kelias dienas atstos nuo jos ir nebeįkalbinės grįžti į Los Andželą.

Nusprendė, kad protingiausia būtų nunešti įrašą bei natas į paštą ir išsiųsti. Vėliau gal atšvęs, juk tai pirmieji muzikiniai pasiekimai naujajame name.

Ji neskubėdama mėgavosi išvyka į miestelį. Siauri maži keliukai buvo apaugę medžiais, kurie po kelių savaičių jau galės paslėpti nuo karščio. Dabar saulė lengvai skverbėsi pro sprogstančius lapelius ir apšvietė kelią. Šen bei ten tarp miškų buvo įsiterpę laukai, suartos rudos žemės lopinėliai. Ji matė ūkininkus, dirbančius su traktoriais, ir svarstė, ką jie sėja. Kukurūzus, žoles, kviečius? Iš visų žmonių, kurie turėjo bent kokį ryšį su naujuoju jos gyvenimu, ji pati apie tai nusimanė mažiausiai. Megė pagalvojo, kad turėtų būti įdomu stebėti, kaip visa tai auga ir bręsta.

Pamatė karves, žindančias mažus veršiukus, ir moterį, nešančią kibirą į vištidę. Aptvertame kieme lakstė šuo ir įnirtingai skalijo atsisukęs į Megės automobilį. Prieš kelias dienas apėmusi panika dabar atrodė tokia juokinga, kad ji apie ją net nebegalvojo.

Megė važiavo pro namus. Vienus iš jų vargiai pavadintum trobelėmis, o kiti buvo tokie nauji ir modernūs, kad net rėžė akį. Ji piktinosi matydama kai kurių senų namų kiemuose styrančius iškirstų medžių kelmus. Kodėl žmonės, užuot sunaikinę, nepalieka visko kaip buvę? Ir nusijuokė iš savęs pačios. Ji ima mąstyti kaip Klifas Delanis. Žmonės juk turi teisę gyventi kur nori ir kaip nori. Bet jai labai patiko seni, visokio oro matę plytiniai ar mediniai namai, apsupti medžių.

Įvažiuodama į Morganvilį Megė pastebėjo, kad namai glaudžiasi vis arčiau vienas prie kito. Tai jau miesto gyvenimas, – pamanė ji. Čia buvo ir šaligatvių, keli automobiliai stovėjo prie šaligatvio bortelio. Žolė kiemuose buvo nupjauta. Pasižvalgiusi į gėlių darželius Megė nusprendė, kad čia jau vyksta lenktyniavimas. Tai priminė jai, kad reikia pasižiūrėti, kaip laikosi jos petunijos. Pašto skyrius buvo už kampo – mažas raudonų plytų pastatas su aikštele dviem automobiliams. Šalia jo, atskirtas ne daugiau kaip dviejų pėdų pločio žolės juosta, stovėjo Morganvilio bankas. Du vyrai rūkė šalia lauke kabančios pašto dėžutės ir kalbėjosi. Jie stebėjo, kaip Megė pasistatė automobilį ir išlipusi nuėjo pašto link.