Нора Робертс - Nakties sokis

Pavojinga. Megė pajuto pavojų. Kol ji dvejojo, jo lūpų linija keitėsi. To pakako. Netardama nė žodžio ji paspaudė mygtuką, kad atsuktų kasetę atgal. Daina fantastiška, pamanė. Fantastiška – kaip ir filmas. Daina apie filmo veikėjus ir neturi nieko bendra su ja. Nei su juo. Ji paspaudė kitą mygtuką, vėl suskambėjo muzika.

Reikia klausytis bešališkai, – nusprendė Megė, kai muzika užliejo kambarį. Ji klausys kaip muzikė, iš techniškosios pusės. To reikia jos darbui. Tačiau netruko pastebėti, kad jos pačios balsas pradėjo ją gundyti, kad ji klausosi kaip moteris. Atsikėlusi nuėjo prie lango. Kai troškimas toks stiprus, vienintelis išsigelbėjimas – atstumas.

„Sulauk nakties karščio ir jos beprotybės,ir aš priversiu tavo kraują šėlti.

Sulauk nakties, kai aistra sukyla tarsi potvynis kaitros šokyje, o geismas trykšta laisvai ant vandens paviršiaus."

Klausydamasis Klifas jautė, kaip jo kūnas susilieja su muzika ir atsako į pažadus, kuriuos tas žemas balsas šnabžda. Troško visko, kuo jis viliojo. Viso to – ir dar daugiau.

Perėjo per kambarį. Matė, kokia Megė įsitempusi. Beveik girdėjo, kaip spragsi ir šnypščia oras dainos sukeltoje kaitroje. Kai jis priartėjo, Megė atsisuko. Saulė švietė jai iš už nugaros sukurdama aplink ją aureolę, kuri kontrastavo su tamsiomis jos akimis. Juodos kaip naktis, – pamanė Klifas. Dainos žodžiai užpildė visą kambarį. Tų žodžių ir užteko.

Jis nieko nesakė, tik uždėjo ranką jai ant sprando ir ėmė masažuoti. Ji nieko nesakė, tik pasimuistė bandydama išsilaisvinti. Jos akyse įsižiebė pyktis – sau ir jam. Į tokią padėtį ji įstūmė save, išlaisvinusi savo svajones ir jausmus. Tai ne tas pamišimas, kurio ji troško. Atvirkščiai, tai stabilumas. Čia nėra nieko laukinio, audringo, ko ji ieškojo – tik ramybė. Jis nepasiūlys jai tų dalykų.

Kai Megė pabandė atsitraukti, jo pirštai tapo atkaklesni. Tai nustebino abu. Jis pamiršo civilizuoto viliojimo taisykles, kaip ir tai, kad atėjo čia tik pažiūrėti, kaip ji laikosi. Muzika, žodžiai nublankino jos pažeidžiamumą, kuris anksčiau kėlė susirūpinimą. Dabar jis savo pirštuose juto jėgą. Jos laikysenoje įžvelgė iššūkį ir drąsą, persipynusią su pykčiu, kurį išdavė akys. Nieko kito iš Megės jis ir nenorėjo.

Klifas žengė žingsnį arčiau. Kai ji pakėlė ranką protestuodama, jis sugriebė už riešo. Pajuto jos pulsą, kuris tvinkčiojo taip pat stipriai, kaip muzikos ritmas kambaryje. Jų žvilgsniai susitiko, susirėmė – aistra prieš aistrą. Vienu judesiu jis prisitraukė ją prie savęs ir įsisiurbė į lūpas.

Megė išvydo ryškias spalvas ir šviesas, kurias kadaise tik įsivaizduodavo. Paragavo nevaldomo geismo skonio. Glausdama jį dar arčiau prie savęs išgirdo, kaip iš jos pačios lūpų išsprūdo pasitenkinimo dejonė. Visas pasaulis staiga išnyko, liko tik ši akimirka – ir vis tęsėsi.

Ar to ji laukė? Šito beprasmio, nors ir jaudinančio malonumo? Ar šiuos pojūčius, ar šiuos jausmus ji taip seniai bandė išreikšti savo muzika? Atsakymų nebuvo, tik dar daugiau klausimų.

Klifas prarado mąstymo dovaną. Kažkur smegenų kamputyje kirbėjo mintis, kad prarado ir protą. Megė privertė jį pajusti – intelektui čia nėra ką veikti. Jo rankos apkabino ją, paskui įslydo po palaidinuke ieškodamos švelnios šiltos odos, apie kurią jis svajojo. Ji spaudėsi prie jo siūlydama dar daugiau. Jis pajuto, kaip jos lūpos prie jo burnos dėlioja jo vardą ir viduje pabudo laukinis geismas. Klifas nebuvo švelnus, nors kaip mylimasis dar niekad nėra buvęs šiurkštus. Tik pernelyg stipriai geidė liesti ją, nė nepagalvodamas, kad gali įskaudinti daug trapesnį už save sutvėrimą. Bučinys darėsi pašėlusiai laukinis. Jis suprato, kad neįmanoma ja pasisotinti. Troško vis daugiau ir daugiau – kaip ir ji.

Jis varė Megę iš proto. Dar niekas nebuvo parodęs jai tokios nežabotos aistros. Patenkintas troškimas įplieksdavo dar karštesnę ugnį. Ji suprato, kad abu gali nusvilti. Gali sudegti toje karštoje liepsnoje ir likti be nieko. Nuo šios minties ji vėl sudejavo ir dar stipriau apkabino Klifą. Norėjo daugiau. Bet vis dėlto bijojo, kad gali paimti per daug – tiek, kiek pati duoti nebegalės.

– Ne.

Jo lūpos ant kaklo vertė ją tirpti iš malonumo.

– Ne, tai beprotybė, – šiaip ne taip išspaudė ji.

Klifas pakėlė galvą. Dabar jo akys buvo beveik juodos, kvėpavimas trūkčiojantis. Pirmą kartą Megė jo išsigando. Ką ji žino apie šitą vyrą?

– Tu pavadinai tai pamišimu, – sumurmėjo Klifas. – Buvai teisi.

Taip, ji buvo teisi, nes rašydama žodžius šiai dainai mąstė apie jį. Bet dabar jai tikrai praverstų bent lašelis sveiko proto.

– Neturėtume to norėti – nei tu, nei aš.

– Neturėtume, – Klifas jautė, kad tuoj nebegalės savęs valdyti. Jis perbraukė ranka jai per plaukus. – Bet jau per vėlu sustoti. Aš trokštu tavęs, Mege, ir man nesvarbu, gerai tai ar blogai.

Jei jis nebūtų ištaręs jos vardo... Iki tol ji nesuvokė, kad išsprūdęs jam iš lūpų jis gali taip ją paveikti. Užplūdo geismas ir ji padėjo galvą Klifui ant krūtinės. Tai buvo natūralus, nesąmoningas veiksmas, kuris nuskaidrino jo įsišėlusias mintis ir suvaldė aistrą.

Ta moteris gali įsiskverbti giliai į vyro širdį. Jei taip nutiktų, jis jau niekada nebegalėtų išsivaduoti. Supratęs tai Klifas visomis jėgomis stengėsi nepasiduoti nenugalimai užgaidai vėl prisitraukti ją prie savęs. Jis troško jos ir ketino gauti. Bet tai nereiškė, kad nebegali valdytis. Jie abu jautė, kad tarp jų įsižiebusi kibirkštis anksčiau ar vėliau turi virsti tikra ugnimi. Tai paprasta – tiesiog elementaru. Ir jiems abiem nuo to tik geriau.

Klifas nesirūpino dėl sukilusio geismo, bet švelnumas, kurį dabar jautė, kėlė nerimą. Būtų geriau sugrįžti į teisingas vėžes. Jis suėmė Megę už pečių ir šiek tiek atstūmė nuo savęs.

– Mes geidžiame vienas kito, – paprastai pasakė Klifas ir buvo pasiryžęs tuo tikėti.

– Taip, – ji linktelėjo galvą, vėl beveik rami. – Esu tikra, kad tu, kaip ir aš, jau žinai, jog ne visada gali turėti tai, ko nori.

– Tai tiesa. Bet šįkart nėra jokių priežasčių, kad kuris nors iš mudviejų negalėtų gauti to, ko trokšta.

– Galėčiau vieną kitą sugalvoti. Pirmoji – aš tave dar labai menkai pažįstu.

Klifas susiraukęs žvelgė jai į veidą.

– Ar tau tai labai svarbu?

Megė staiga metėsi atgal ir jo rankos nusviro.

– Tu tikrai tiki viskuo, ką perskaitai, – šįkart jos balsas buvo nervingas, akys šaltos. – Los Andželas, nuodėmių ir nusidėjėlių žemė. Apgailestauju, bet turiu tave nuvilti, Klifai – mano gyvenimas nėra užpildytas bevardžių ir beveidžių mylimųjų. Štai kas jį užpildo, – ji tekštelėjo ranka per fortepijoną taip, kad popieriai nukrito ant žemės. – Ir kadangi tiek daug skaitai, tai daug ir žinai apie mane. Tikriausiai tau ne paslaptis ir tai, kad prieš dvejus metus dar buvau susituokusi. Turėjau vyrą ir, kad ir kaip juokingai tai gali skambėti, šešerius metus buvau jam ištikima.

– Tai, ką pasakiau, su tuo neturi nieko bendra, – jo balsas buvo daug švelnesnis už jos ir Megė sustingo – tai kėlė nepasitikėjimą. – Kalbėjau apie mudu, tik apie tave ir mane.

– Dar galiu pridurti, kad laikausi taisyklės – negulti į lovą su vyru, kurio nepažįstu. Kalbu ir apie tave.

Klifas perėjo per kambarį ir palietė jos ranką, gulinčią ant fortepijono.

– Gal bent šiek tiek mane pažįsti?

– Ko gero, niekada geriau ir nepažinsiu, – ji stengėsi suvaldyti norą ištraukti ranką. Šiandien jau buvo pakankamai apsikvailinusi. – Laikausi ir kitos taisyklės – šalintis žmonių, kuriems nepatinka, kas aš esu ir kokia esu.