Нора Робертс - Nakties sokis

– Spėju, kad čia niekas negyveno daugiau kaip dešimt metų.

– Dešimt metų, – pakartojo Klifas, – ilgas laiko tarpas.

Išgirdę atvažiuojantį automobilį jie abu atsisuko į keliuką.

– Ekspertai, – tarė Bobas ir pasitaisė skrybėlę. – Dabar jie imsis darbo.

Megė žvelgė pro langą. Nusprendė: jeigu policininkams jos prireiks, tai pakvies. Regis, jie išmano savo darbą. Ji pabus viduje, – nusprendė gerdama jau antrą puodelį juodos kavos.

Atvykėliai kasinėjo dauboje, kruopščiai apžiūrinėjo ir krovė į maišelius viską, dėl ko ir buvo atvažiavę. Megė tikino save, kad išvežus tuos radinius iš jos žemės, sugebės juos pamiršti. Jai neberūpės. Taip norėjo tuo patikėti. Tai, kas dabar keliavo į plastikinius maišelius, kažkada buvo gyvas padaras. Vyras ar moteris, turėjęs, kaip ir ji, minčių ir jausmų. Jis ilgai gulėjo vienišas vos už kelių jardų nuo tos vietos, kurią ji dabar vadina savo namais. Ne, vis dėlto sunku tikėtis, kad kada nors ji tai pamirš.

Bet kai viskas baigsis, ji norėtų sužinoti, kas buvo tas žmogus, kaip mirė ir kodėl jo kapas buvo jos žemėje. Jeigu nori ir toliau čia gyventi, ji tiesiog privalo tai žinoti. Jau buvo baigusi gerti kavą, kai vienas policininkas atsiskyrė nuo grupės ir pasuko link namo. Megė nuėjo prie durų pasitikti.

– Ponia, – jis linktelėjo jai ir parodė savo ženklelį. – Leitenantas Reikeris.

Megė pamanė, kad vyras panašus į vidutinio amžiaus buhalterį. Kažin, ar po švarku jis turi ginklą?

– Mes jau beveik baigėme. Atleiskite man už sutrukdymą.

– Nieko tokio, – Megė sunėrė rankas ir pamanė, kad mielai eitų vidun ir užsisklęstų savo muzikoje.

– Aš jau girdėjau jus apklaususio policininko ataskaitą, bet norėčiau, kad pati man papasakotumėte, kaip aptikote palaikus.

Palaikus. Megę nukrėtė šiurpas. Labai šaltas žodis. Ji dar kartą pasakojo, kaip jos šunelis aptiko kaulus. Šįkart ji tai darė ramiai, nedrebėdama.

– Jūs neseniai nusipirkote šią žemę, tiesa?

– Taip, atsikrausčiau vos prieš kelias savaites.

– Ir pasamdėte Delanį, kad sutvarkytų aplinką.

– Taip, – ji pažvelgė ten, kur stovėjo ir su kitu policininku šnekėjosi Klifas. – Darbininkas, kuris tvarko mano namą, jį rekomendavo.

– Hmm, – ekspertas užsirašinėjo. – Delanis sakė, kad norite toje dauboje kūdros.

Megė apsilaižė lūpas.

– Taip.

– Gera vieta, čia tiktų, – pasakė leitenantas. – Norėčiau, kad kelias dienas ten nieko nedarytumėte. Mums gali tekti sugrįžti ir dar kartą viską apžiūrėti.

Megė sukiojo rankose puoduką.

– Gerai.

– Mes aptversime teritoriją, – Reikeris truktelėjo savo diržą, – kad jūsų šuo ar kokie benamiai gyvūnai nelįstų.

Ir žmonės, – pamanė Megė nusprendusi, kad jis ir tai norėjo paminėti. Vakarop visa apylinkė jau kalbės apie tai. Ji buvo gera mokinė.

– Darykite viską, ką reikia.

– Dėkoju už bendradarbiavimą, panele Ficdžerald, –

Reikeris sukiojo tarp pirštų tušinuką, tarsi dar kažką būtų norėjęs pasakyti.

– Dar kas nors?

– Žinau, kad ne pats tinkamiausias metas, – tarė jis kvailokai šypsodamasis, – bet negaliu praleisti progos. Gal galėčiau paprašyti autografo? Buvau didelis jūsų motinos gerbėjas, esu girdėjęs tikriausiai visas jūsų dainas.

Megė nusijuokė. Dabar juoktis buvo kur kas maloniau. Visą dieną vienas po kito sekė vien absurdiški įvykiai.

– Be abejo, – ji paėmė iš jo tušinuką ir bloknotą. – Gal norite, kad ką nors užrašyčiau?

– Galėtumėte tiesiog parašyti: „Mano geram draugui Harviui."

Megė pakėlė akis ir pastebėjo, kad Klifas žiūri į ją. Matė jo pašaipią šypseną. Tyliai atsidususi ji pasirašė ir atidavė bloknotą.

– Nedaug teišmanau apie jūsų reikalus, – gyvai ištarė ji, – bet gal galėtumėte mane informuoti apie viską, ką sužinosite.

– Po kelių dienų turėsime medicininės ekspertizės išvadas, – įsikišęs bloknotą į kišenę leitenantas Reikeris vėl tapo savimi pasitikinčiu profesionalu. – Surinkome pakankamai informacijos. Ačiū, kad skyrėte mums laiko, panele Ficdžerald. Pasistengsime kuo greičiau viską sutvarkyti ir duoti jums ramybę.

Megė jautė Klifo žvilgsnį, tačiau į jį nepažvelgė ir apsisukusi grįžo į vidų. Po kelių akimirkų pro atvirus langus jau liejosi muzika.

Net ir atsakęs į visus klausimus Klifas liko stovėti. Jo ausys gėrė garsus, sklindančius iš muzikos kambario. Tai ne jos daina, – nusprendė, – veikiau klasikos gabalėlis, reikalaujantis greičio, susitelkimo ir aistros. Terapija, – pamanė ir suraukęs antakius žvelgė į langą. Paskui truktelėjo pečiais ir nuėjo prie savo automobilio. Nesirūpino, kad panelę tai gali nuliūdinti. Argi ji nesakė, kad atsikėlė čia norėdama pabūti atskirai nuo žmonių?

Pasukęs galvą pamatė besirengiančius išvažiuoti ekspertus. Po kelių akimirkų Megė liks viena. Pro langą besiliejanti muzika buvo kupina įtampos, beveik desperatiška. Nusikeikęs Klifas įsikišo automobilio raktelius į kišenę ir nuėjo link namo.

Megė neatsiliepė į jo beldimą. Muzika tebeskambėjo. Klifas pastūmė duris. Namas virpėjo nuo fortepijono keliamos audros. Nuėjęs iki muzikos kambario Klifas sustojo tarpduryje ir pažvelgė į Megę.

Jos akys buvo tamsios, galva palenkta, bet Klifas buvo įsitikinęs, kad klavišų Megė nemato. Talentas? Niekas negalėtų to paneigti, kaip ir jos aikštingo charakterio ar jautrumo. Vėliau jis dar klaus savęs, kodėl visos trys šios savybės vertė jį jaustis nejaukiai. Gal jis linki jai gero? To paties linkėtų kiekvienam, papuolusiam į tokią padėtį. Juk nebūtinai turi būti ypatingas, kad sulauktum paramos. Beglobiai gyvūnai ir sužeisti paukščiai buvo Klifo silpnybė. Nepatenkintas savo logika jis palaukė, kol ji baigs groti.

Megė pakėlė galvą ir krūptelėjo išvydusi jį tarpduryje.

Velniai griebtų tuos nervus, – pamanė, iš lėto sukryžiuodama rankas ant krūtinės.

– Maniau, kad išvažiavai.

– Ne, tai jie išvažiavo.

Ji nusibraukė ant akių užkritusius plaukus ir pamanė, kad jau susitvardė.

– Ar dar ką nors rado?

– Taip, – jis priėjo prie fortepijono ir pabarbeno į klavišus. Nė dulkelės, pastebėjo, nors namuose jų pilna. Jos darbas jai pats svarbiausias dalykas.

Neišgirdusi jokių smulkmenų Megė susiraukė. Klifas pastebėjo nekantrumą jos akyse.

– Kas dar?

– Galvoju apie bifšteksą.

– Atsiprašau?

Ramus klausimas užčiaupė jam lūpas. Taip, tokia ji tikrai jam patinka.

– Aš dar nevalgiau.

– Atsiprašau, – Megė išlygino natų lapus, – nesupratau.

– Yra tokia vietelė už kokių dešimties mylių nuo čia, – Klifas paėmė ją už rankos ir privertė atsistoti. – Ten kepa nuostabius bifšteksus – tikriausiai geriau ir už tave.

Suraukusi kaktą Megė žvelgė į jį.

– Važiuosime vakarieniauti?

– Taip.

– Kodėl?

Klifas vėl paėmė ją už rankos.

– Aš alkanas, – paprastai paaiškino.

Megei kilo noras priešintis, nors neatrodė, kad jis būtų tai pastebėjęs. Tada jai toptelėjo, kad ir ji pati labai norėtų kur nors išvažiuoti, bent trumpam. Anksčiau ar vėliau reikės grįžti į vienišus namus, bet tada... Ne, ji nenorėjo būti viena.

Klifas žinojo, gerai suprato, kad siūlo tai, ko jai tikrai reikia.

Nors ir vieno, ir kito galvoje sukosi daugybė minčių, eidami pro duris jie neištarė nė žodžio.

PENKTAS SKYRIUS

Kitą dieną Megė užsidarė kambaryje ketindama užbaigti įvadinę partitūros dainą. Ji sąmoningai bandė užmiršti viską, kas įvyko prieš dieną. Viską. Nebegalvojo apie tai, kas buvo palaidota ir atkasta visai arti namų, nebegalvojo apie policiją, ekspertus ir medicininę ekspertizę. Neprisileido minčių ir apie Klifą, aistringą ir jaudinantį bučinį bei keistą jų vakarienę. Sunku patikėti, kad visa tai ji patyrė su tuo pačiu vyru.