Нора Робертс - Nakties sokis

– Kaulai, – sušnabždėjo ji. Paskui užmerkė akis ir padėjo galvą Klifui ant peties.

– O, Dieve!

Klifas pažvelgė žemyn ir išvydo, ką mašina ir šuo buvo atkasę. Dauboje, tarp akmenų ir žemių, gulėjo, kaip Megė ir sakė, žemėti kaulai, nors galėjo būti tik paprasčiausios baltos lazdelės. Bet visos abejonės išsisklaidė, kai vos už kelių colių nuo tos vietos, kur buvo nugriuvusi Megė, Klifas pamatė ant kaulų užkritusią žmogaus kaukolę.

KETVIRTAS SKYRIUS

– Man jau geriau, – Megė sėdėjo virtuvėje prie stalo ir laikė Klifo paduotą stiklinę vandens. Kai skausmas pirštuose šiek tiek atslūgo, ji ištiesė juos. – Taip rėkiau, kad dabar jaučiuosi tikra kvailė.

Klifas matė, kad ji vis dar išblyškusi. Nors stiklinę laikančios rankos nebedrebėjo, krumpliai buvo išbalę. Plačiai atmerktos, pilnos ką tik patirto siaubo akys atrodė šiek tiek per didelės jos veidui. Jis paglostė jos plaukus, bet tuoj susikišo rankas į kišenes.

– Natūrali reakcija.

– Turbūt, – Megė pažvelgė į jį ir pabandė nusišypsoti. Buvo šalta ir ji kone meldėsi, kad nepradėtų priešais jį drebėti. – Dar niekada nebuvau atsidūrusi tokioje... situacijoje.

Klifas kilstelėjo antakį.

– Aš taip pat.

– Tikrai? – kažkodėl ji norėjo manyti, kad ir jam taip yra buvę. Tada nebūtų taip baisu – ir ne taip asmeniška.

Nieko nematančiomis akimis Megė žvelgė į grindis, kol suinkštė jai prie kojų gulintis šuo.

– Bet argi jūs dirbdami neatkasate daugybės visokių... – ji sudvejojo nežinodama, kaip suformuluoti klausimą, – ...daiktų?

Megė buvo visai arti, ir numanė ji tai ar ne, bet tos didelės rudos akys pasufleravo Klifui paprastą atsakymą.

– Tokių neteko.

Tylos akimirką jų žvilgsniai susitiko ir Megė linktelėjo galvą. Jeigu ji ko nors ir išmoko pasirinkusi tokią sunkią, reikalaujančią įtempti visas jėgas profesiją – tai priimti viską taip, kaip yra.

– Taigi nė vienas iš mudviejų neturime nė menkiausio supratimo, iš kur jie ten atsirado, – lengvas atodūsis buvo paskutinis jos silpnumo ženklas. – Manau, reikėtų kreiptis į policiją.

– Taip.

Kuo labiau rimo Megė, tuo sunkiau darėsi Klifui. Ji išklibino kažką, ką jis buvo nusprendęs laikyti užgniaužęs savyje. Rankos kišenėse buvo suspaustos į kumščius – Klifas iš visų jėgų stengėsi įveikti troškimą ją paliesti. Atstumas – geriausia gynyba.

– Jūs pati paskambinkite, – gyvai tarė Klifas, – o aš pasirūpinsiu, kad darbuotojai nelįstų prie daubos.

Megė ir vėl linktelėjo galvą. Ji žvelgė į jį, einantį prie durų. Klifas atidarė jas ir stabtelėjo. Stovėjo dvejodamas. Būtų stipriai nusikeikęs, jei tik būtų radęs tam priežastį. Kai atsisuko, ji pastebėjo jo veide susirūpinimą, kurį jau buvo mačiusi jam kalbantis su Džoise.

– Mege, ar gerai jaučiatės?

Klausimas ir balso intonacija ją nuramino. Gal padėjo patyrimas, kai žinai, ką reiškia būti prislėgtam kito žmogaus silpnumo.

– Taip, dėkui.

Palaukusi, kol už jo užsitrenkė durys, Megė padėjo galvą ant stalo.

Gerasis Dieve, kur ji pateko?! Normaliame pasaulyje žmonės neranda savo kiemuose kitų žmonių lavonų. Sidžėjus pasakytų, kad tai visiškai necivilizuota. Nurijusi isterišką juoką Megė atsitiesė. Vis dėlto nepaneigsi – žmogaus palaikai tikrai yra ir ji turi kažką daryti. Giliai atsidususi nuėjo prie telefono ir surinko operatorės numerį.

– Sujunkite mane su policija, – greitakalbe išbėrė Megė.

Po kelių minučių ji išėjo į lauką. Tikėjosi pranešusi policijai apie radinį nusiraminti. Taip neatsitiko. Ji nėjo prie daubos, bet negalėjo viena sėdėti namuose ir laukti. Sukdama ratus pievelėje priešais namą rado patogų akmenį ir atsisėdo. Šunelis išsitiesė saulės atokaitoje prie jos kojų ir užmigo.

Megė beveik patikėjo, kad radinys toje žemių ir akmenų krūvoje – tik jos vaizduotės vaisius. Tokiems dalykams šios vietos pernelyg ramios. Oras per švelnus, saulė per šilta. Jos žemė šiek tiek atšiauri, bet rūpestis dėl jos turėtų atitolinti kitas, daug rimtesnes bėdas. Megė svarstė, ar ne dėl to ji ir pasirinko gyvenimą čia. Gal norėjo apsiginti nuo pasaulyje vyraujančio chaoso? Čia rado prieglobstį nuo nuolatinio spaudimo ir reikalavimų, kurie jau taip seniai temdė jos gyvenimą. Ar ši vieta ir yra tie namai, kurių ji visada troško, ar tik laikinas prieglobstis? Ji stipriai užmerkė akis. Jei taip, ji silpna ir nenuoširdi – o šių dviejų savybių Megė labiausiai nemėgo. Kodėl ką tik nutikęs įvykis iškėlė jai klausimus, apie kuriuos anksčiau nė nepagalvodavo? Mėgindama vėl atgauti dvasios ramybę ji pajuto, kad kažkas užstojo saulės šviesą. Atsimerkusi išvydo Klifą.

Nežinia kodėl jai tai suteikė jėgų. Ji nė už ką neprisipažintų jam suabejojusi savimi. Tik ne jam.

– Kas nors netrukus turėtų atvažiuoti, – ji rankomis apsikabino kelį ir pažvelgė į mišką.

– Gerai.

Juodu keletą minučių patylėjo žvelgdami į medžius. Galiausiai Klifas pritūpė prie jos. Keista, – pagalvojo, – bet dabar ji atrodo daug silpnesnė nei tada, kai jis nešė ją į virtuvę. Ne visi vienodai reaguoja, nusprendė ir panoro vėl laikyti ją glėbyje, tvirtai ir švelniai kaip tada. Tas artumas išjudino kažkokius stiprius jo geidulius. Kaip jos muzika – beveik taip pat, kaip jos muzika.

Pagalvojo, kad reikėjo nepriimti užsakymo. Nusigręžti ir nueiti tada, kai pirmąkart ją pamatė. Jis pažvelgė į ją, paskui į besileidžiantį daubon šlaitą.

– Ar kalbėjote su Stanu?

– Stanu? – išsiblaškiusi Megė žvelgė į Klifo profilį. Tą akimirką jis buvo visai šalia, bet tarsi už tūkstančio mylių. – A, su šerifu? – akimirksnį ji panoro, kad jis ją paliestų. Paprasčiausiai uždėtų ranką. – Ne, skambinau ne jam. Paprašiau operatorės, kad sujungtų su policija. Ji sujungė mane su Hagerstauno policijos skyriumi, – Megė nutilo ir laukė komentaro apie tipiškai miesčionišką jos poelgį.

– Aš paleidau darbininkus, – sumurmėjo Klifas. – Taip geriau. Bus mažiau painiavos.

– Ak, – Megė tikrai jautėsi ne savo kailyje, nes nė nepastebėjo, kad darbininkų ir sunkvežimių nebėra. Prisivertė pakelti akis ir pamatė ekskavatorių, tebestovintį toje pačioje vietoje, ant šlaito virš daubos – tokį didelį, geltoną ir tylų. Saulė kaitino jai nugarą, bet oda buvo šalta kaip ledas. Reikia ką nors pasakyti, – pamanė ir atsilošė. – Taip, neabejoju, kad jūs teisus. Ar paskambinti jums į biurą, kai policija leis tęsti darbus? – balsas skambėjo dalykiškai. Jos gerklė išdžiūvo nuo minties, kad gali likti viena, visiškai viena su visu tuo, kas guli dauboje.

Klifas pasuko galvą. Nieko nesakydamas nusiėmė akinius nuo saulės ir jų akys susitiko.

– Pamaniau, dar kurį laiką pabūsiu su jumis.

Megė pajuto palengvėjimą. Ji žinojo, kad tai parašyta jos veide, bet neišdrįso išdidžiai atstumti pasiūlytos pagalbos.

– Norėčiau, kad pasiliktumėte. Kvaila, bet... – ji žvilgtelėjo daubos pusėn.

– Visai nekvaila.

– Gal čia labiau tiktų žodis „silpnumas", – suvapėjo ji mėgindama nusišypsoti.

– Tai žmogiška, – Klifas paėmė jos ranką, nors ir buvo nusiteikęs to nedaryti. Raminamas prisilietimas sukėlė grandininę jausmų reakciją – per greitą, kad būtų galima sustabdyti. Megė taip sutriko, kad norėjo kuo greičiau grįžti į namą. Jis galėjo ją sustabdyti, galėjo ir paleisti. Megė pati nežinojo, ko labiau nori, ir nė nesujudėjo.

Pajutusi jo žvilgsnį, nuo kurio užliejo deginantis karštis, ji liko sėdėti. Niekas daugiau neegzistavo. Niekas nebeturėjo reikšmės. Jautė jo pirštus ant savo rankos, keistai įsitempusius. Tai buvo trauka. Ar ji sklido iš jo, ar iš jos, Megė nežinojo. Tikriausiai iš abiejų. Jo akys temo, iš rainelių liko vien šešėliai, šviesesni už vyzdžius. Atrodė, mato kiaurai ir skaito jos chaotiškas mintis. Popietės tyloje buvo girdėti, kaip jis kvėpuoja. Tas garsas tik stiprino jaudulį.