Нора Робертс - Nakties sokis

– Nebūk bailiukas, Žudike. Neleisiu tavęs skriausti.

– Jumis dėtas neičiau artyn prie ekskavatoriaus, – tarė Klifas jai už nugaros.

Ji pasuko galvą ir prisimerkė nuo saulės.

– Aš neisiu, man ir čia gerai.

Megei nepatiko, kad saulė ją akina, ir ji atsistojo.

– Jūs čia greitai tvarkotės.

– Kol neužėjo liūtis, dar norime pasodinti augalus ir sutvirtinti šlaitą, – jis parodė pirštu į skardį. – Tada čia bus tikra velniava.

– Suprantu, – ji nusuko žvilgsnį į ekskavatorių, nes tie jo akiniai nuo saulės vėl ėmė erzinti. – Jūs turite tikrai daug darbininkų.

Klifas užsikišo nykščius už kišenių.

– Gana daug.

Prieš porą valandų pajutęs kilusį geismą Klifas manė, kad tai tik jo vaizduotė. Dabar jau nebegalėjo to neigti.

Megė nebuvo iš tų moterų, kurios jam patinka, bet vis dėlto jis troško jos. Ji nebuvo iš tų, kurią būtų norėjęs išsirinkti, – bet vis dėlto išsirinko. Kol dar nebuvo palietęs jos ranka, būtų galėjęs ramiausiai atstumti.

Jie stovėjo labai arti vienas kito. Geismas, kurį Megė pajuto prieš kelias valandas, dabar vėl veržėsi – lėtai, gundomai, kol visas jos kūnas įsitempė. Ji žinojo, kad galima pajusti potraukį visai nepažįstamam vyriškiui, su kuriuo prasilenki gatvėje. Viskas priklauso nuo temperamento. Bet jos geismas dar niekada nebuvo toks vitališkas kaip dabar. Ji beprotiškai troško, kad jo rankos ją apkabintų, troško gauti ir teikti pasitenkinimą ar dar ką nors, kas taip įaudrina jausmus. Tai jaudino, tai teikė tokį malonumą, kokio ji dar niekada nebuvo patyrusi. Megė atsigręžė į jį, visiškai nežinodama, ką sakyti.

– Man nelabai patinka visa tai, kas vyksta.

Klifas neapsimetė ne taip supratęs. Abu žinojo, kad kalbama ne apie kūdrą ar ekskavatorių.

– Ar turite iš ko rinktis?

Megė suraukė antakius – reikia elgtis truputėlį apdairiau. Jis nebuvo toks kaip visi jos iki tol sutikti vyrai, taigi standartinės taisyklės netiko.

– Atsikrausčiau, nes norėjau čia gyventi ir dirbti. Taip pat ir dėl to, kad galėčiau būti viena. Ketinu taip ir toliau gyventi.

Klifas tiriamai pažvelgė į ją, tada mostelėjo besirengiančiam pietauti ekskavatorininkui, kad pasišalintų.

– Aš ėmiausi darbo, nes norėjau sutvarkyti šią žemę. Ketinu tai ir padaryti.

Megė linktelėjo, tačiau įtampa neatslūgo.

– Mes vienas kitą teisingai supratome.

Ji nusisuko ir jau norėjo eiti, bet Klifas uždėjo ranką jai ant peties.

– Manau, kad mes abu šį tą supratome.

Jai ėmė spazmuoti pilvo raumenis. Jo pirštai vos lietė jos megztinį, ji jų net nejautė, bet per nugarą tarsi skruzdėlės perbėgo. Oras tapo tvankesnis, karštesnis, darbininkų šūksniai nutolo.

– Nesuprantu, ką turite omenyje.

– Suprantate.

Taip, ji viską gerai suprato.

– Aš jūsų visai nepažįstu, – išlemeno Megė.

Klifas švelniai suėmė jos plaukų sruogelę.

– Aš negalėčiau pasakyti to paties.

Megei sukilo pyktis, nors ji ir suprato, kad jis ją tyčia erzina.

– Ar tikite viskuo, ką perskaitote bulvariniuose laikraščiuose ir žurnaluose? – norėdama išlaisvinti plaukus ji loštelėjo galvą. – Stebiuosi, kad dosniai gamtos apdovanotas vyriškis, kuriam gerai sekasi gyvenime, gali būti toks tamsuolis.

Klifas ramiai priėmė smūgį ir linktelėjo galvą.

– O aš stebiuosi, kad moteris, kuriai taip gerai sekasi ir kuri yra taip dosniai apdovanota gamtos, gali būti tokia kvaila.

– Kvaila? Ką, po velnių, norite pasakyti?

– Man atrodo kvaila skatinti žurnalistus aprašinėti kiekvieną savo gyvenimo detalę.

Megė sukando dantis ir pabandė giliai įkvėpti. Nei viena, nei kita nepadėjo.

– Aš išvis neskatinu žurnalistų nieko daryti.

– Bet ir nekliudote, – atrėžė Klifas.

– Kliudymas ir yra skatinimas, – atkirto ji.

Sukryžiavusi rankas ant krūtinės Megė žvelgė į pavojingąjį skardį.

– Bet kodėl aš visa tai kalbu? – sumurmėjo ji tyliai. – Jūs nieko neišmanote, o aš nesirengiu jums aiškinti.

– Aš žinau, kad jūs davėte interviu apie save ir savo vyrą vos kelios savaitės po jo mirties.

Jis išgirdo gilų jos atodūsį ir mintyse keikė save, kad visai ne laiku palietė per daug asmeniškus dalykus.

– Ar bent nutuokiate, kaip įkyriai spauda mane atakavo? – Megės balsas buvo žemas, ji nebežiūrėjo į jį. – Ar žinote, kokį šlamštą jie tada spausdino? – jos pirštai įsitempė. – Išsirinkau patikimą reporterį, daviau jam patį nuoširdžiausią interviu – tai vienintelis būdas nepabloginti situacijos. Interviu buvo skirtas Džeriui. Tik tiek dėl jo tegalėjau padaryti.

Klifas norėjo jai bakstelėti, gal net skaudžiai įdurti, bet tikrai nenorėjo įskaudinti.

– Atleiskite man.

Jis uždėjo ranką Megei ant peties, bet ji atsitraukė.

– Nebekalbėkime apie tai.

Šįkart jis suėmė ją už pečių ir atsuko į save.

– Aš nepamirštu smūgių žemiau juostos, ypač kai smogiu pats sau.

Megė pabandė susitvardyti ir vėl prakalbo:

– Esu išgyvenusi daugybę smūgių. Patarčiau jums nekritikuoti to, ko nepajėgiate suprasti.

– Juk atsiprašiau, – jis nepaleido Megės pečių, nors ji ir bandė ištrūkti. – Bet nesu linkęs klausyti patarimų.

Megė nurimo. Jie vėl stovėjo arti vienas kito, beveik lietėsi. Pyktis, sumišęs su aistra, tapo vis sunkiau valdomas.

– Tada nebeturime ką pasakyti vienas kitam.

– Klystate, – Klifo balsas buvo labai tylus, bet tvirtas. – Mes dar nė nepradėjome kalbėtis.

– Jūs dirbate man...

– Aš dirbu sau, – pataisė Klifas.

Toks Klifo išdidumas Megei buvo suprantamas ir ją žavėjo. O jo rankos tebebuvo jai ant pečių.

– Aš moku jums už darbą.

– Jūs mokate mano kompanijai. Tai verslas.

– Tegul verslu viskas ir baigiasi.

– Ir vėl klystate, – sumurmėjo jis, bet atitraukė rankas.

Ketindama piktai atsikirsti Megė pravėrė burną, tik staiga nerimastingai ėmė loti šuo. Norėdama parodyti, kad šuo jai rūpi labiau, ji atsuko Klifui nugarą. Neištarusi nė žodžio nusileido šlaitu į daubą, kur ekskavatorius buvo iškasęs krūvą žemių ir akmenų.

– Gana, Žudike, – užkliuvusi už akmens Megė sodriai nusikeikė. – Vis tiek nieko gero toj krūvoj nerasi.

Tačiau šunelis jos nepaisė ir rausė toliau. Lojimas nutilo, kai jis giliau įkišo nosį ir mėgaudamasis naujuoju žaidimu ėmė smagiai vizginti uodega.

– Nustok, – pasilenkusi tarė Megė ir bandė jį iš ten ištraukti, bet pargriuvo pati. – Po velnių, Žudike.

Gulomis ji sugriebė šunį viena ranka ir patraukė į save – nuo viršaus nuriedėjo keletas akmenų.

– Pasisaugokite! – iš viršaus sušuko Klifas džiaugdamasis, kad nė vienas akmuo neužkrito jai ant kojų.

– Tikrai kvailas šuo! – atsišaukė Megė, kai šunelis vėl ištrūko jai iš rankų. – Dievai žino, ką jis rado šiame sąvartyne. Vien žemės ir akmenys, – sumurmėjo atstumdama iki jos atriedėjusius akmenis.

– Na, čiupkite jį ir lipkite atgal, kol dar abu sveiki.

– Tai jau taip, – sumurmėjo ji ir atsiduso. – Jūs tikrai labai padėjote.

Šlykštėdamasi ji ėmė iš ten kabarotis, bet netikėtai pirštai sulindo į sudūlėjusią uolą, ant kurios buvo uždėjusi ranką. Tuštuma, – smalsiai pamanė. Dėmesį patraukė nesiliaujantis šuns lojimas ir Megė pažvelgė žemyn. Staiga ėmė klykti. Klykė garsiai ir ilgai, net šuo išsigandęs užbėgo į viršų.

Pirma Klifo mintis bėgant šlaitu žemyn – gyvatės. Pribėgęs sugriebė ir instinktyviai pakėlė ją ant rankų. Megė nustojo klykusi, bet kvėpavo tankiai ir nelygiai. Kol jis nešė ją šlaitu į viršų, ji laikėsi įsitvėrusi Klifo marškinių.