Нора Робертс - Nakties sokis

Megė pasekė jos žvilgsnį.

– Visi man taip sako.

– Noriu, kad žinotumėte, kaip aš džiaugiuosi... Jūs taip stropiai tvarkotės, – Džoisė ėmė maigyti savo rankinės dirželį. – Beveik nepamenu to laiko, kai čia gyvenau. Kai išsikėlėme, buvau dar vaikas. Bet visada niršau, kad ši vieta taip nyksta, – nusišypsojusi ji dar kartą perbėgo akimis aplink ir papurtė galvą. – Nemanau, kad būčiau galėjusi čia gyventi. Man patinka miestas, kur kaimynai visada šalia ir mano vaikai turi su kuo žaisti kieme. O ir mano vyras Stanas nori būti visada pasiekiamas.

Akimirką pagalvojusi Megė prisiminė:

– Juk jūsų vyras šerifas, tiesa?

– Taip. Morganvilis ramus miestelis, ne toks kaip Los Andželas, bet ir čia jam pakanka darbo, – Džoisė nusišypsojo, bet Megė netikėtai pajuto jos balse įtampą. – Na, mes tiesiog ne miesto žmonės.

– Taigi, – Megė irgi nusišypsojo. – Ir aš supratau, kad esu ne miesto žmogus.

– Man keista, kad jūs galėjote mesti... – Džoisės veidas išdavė ją kažką žinant. – Norėjau pasakyti – čia visiškai kitoks gyvenimas negu Beverli Hilse.

– Kitoks, – pritarė Megė. Ar tik nėra kokios potekstės šiuose Džoisės žodžiuose, kaip ir anąkart svajingame ir padrikame Luelos kalbėjime? – Bet kitokio aš ir norėjau.

– Ką gi, aš tikrai džiaugiuosi, kad jūs nusipirkote šią žemę, ir dar taip greitai. Stanas pyktelėjo, nes ėmiausi reikalo nepasitarusi su juo. Kas žino, jei nebūtumėte taip netikėtai čia atvykusi, gal jis dar būtų mane atkalbėjęs.

– Matyt, mes abi turėtume būti dėkingos likimui, kad atvykusi čia pastebėjau užrašą: „Parduodama".

Megė bandė mintyse viską surikiuoti. Atrodo, namas išskirtinai priklausė Džoisei, jos vyras ar motina neturėjo į jį jokių teisių. Bet kodėl Džoisė neišnuomojo ar nepardavė jo anksčiau?

– Iš tikrųjų, panele Ficdžerald, aš atvykau dėl savo mamos. Ji sakė man, kad lankėsi čia prieš kelias dienas.

– Taip. Miela moteris.

– Tiesa, – Džoisė pasisuko į besidarbuojančius darbininkus ir sunkiai atsiduso. Megė jau neabejojo: čia iš tiesų yra kažkokia paslaptis. – Norėčiau paprašyti jūsų paslaugos. Jei ji imtų jums trukdyti, pirmiau pasakykite man, o ne jai.

– Kodėl ji turėtų man trukdyti?

Džoisės atodūsyje galėjai išgirsti nuovargį ar neviltį.

– Mama gyvena praeities prisiminimais. Ji taip ir neatsigavo po mano tėvo mirties. Kai kuriuos žmones tai trikdo.

Megė prisiminė tą nejaukumą apsilankius Luelai. Vis dėlto ji papurtė galvą.

– Jūsų motina gali čia kartkartėmis lankytis, ponia Eidži.

– Dėkoju, bet pažadėkite, kad pranešite man, jeigu... Na, jei norėsite, kad ji nebesirodytų pas jus. Dažnai čia ateidavo, netgi kai namas jau buvo negyvenamas. Nenoriu, kad maišytųsi jums po kojų. Ji nežino, kas jūs esate. – Džoisė staiga sutriko ir pasitaisė: – Norėjau pasakyti, mama nesupranta, kad tokie žmonės kaip jūs būna labai užsiėmę.

Megė prisiminė klaidžiojančias akis, nelaimingas lūpas. Ją vėl suėmė apmaudas.

– Gerai, jei ji kels man nepatogumų, pranešiu jums.

Džoisės veidas nušvito palengvėjimu.

– Dėkoju, panele Ficdžerald.

– Mege.

– Na, taip... – Džoisė nedrąsiai nusišypsojo. – Suprantu, kad jūsų padėties žmonės nemėgsta, kai jiems kas nors nuolat lenda į akis.

Megė nusijuokė prisiminusi, kad visą rytą ją trukdė telefono skambučiai iš Kalifornijos.

– Aš nesu atsiskyrėlė, – tarė ji, nors jau nebebuvo tuo tvirtai įsitikinusi. – Ir nesu labai karšto būdo. Kai kurie žmonės netgi laiko mane normalia.

– Na... Neturėjau to galvoje...

– Žinau. Atvažiuokite, kai būsiu suremontavusi grindis, išgersime kavos.

– Ačiū, būtų smagu. Ak, vos nepamiršau, – ji įkišo ranką į savo drobinį krepšį ir ištraukė voką. – Mama sakė, kad norėjote jas pamatyti. Kelios senos nuotraukos.

– Taip, – Megė džiugiai paėmė voką. Ji nė nesitikėjo, kad Luela atsimins ir perduos jas. – Tikiuosi, jos padės man suplanuoti, kaip čia viską sutvarkyti.

– Mama sakė, kad galite laikyti jas kiek tinkama, – Džoisė neryžtingai maigė rankinės dirželį. – Jau turiu skubėti namo. Mano jaunėlis grįžta iš darželio vidurdienį, ir Stanas kartais pareina pietų, o aš dar nesutvarkiau namų. Tikiuosi, susitiksime kada nors mieste.

– Tikrai susitiksime, – Megė pasikišo voką po pažastimi. – Perduokite savo mamai linkėjimų nuo manęs.

Megė buvo beeinanti į namą, bet uždėjusi ranką ant durų rankenos pastebėjo, kad prie Džoisės priėjo Klifas. Smalsumas privertė ją sustoti. Klifas paėmė brunetę už rankų. Nors per motorų ūžesį ji negirdėjo, apie ką jie kalbasi, bet buvo aišku, kad gerai pažįsta vienas kitą. Klifo veidas buvo švelnus – tokio ji dar nebuvo mačiusi – ir šiek tiek susirūpinęs. Jis pasilenkė arčiau, tarsi Džoisė būtų kalbėjusi labai tyliai, ir palietė jos plaukus. Broliškas prisilietimas? – svarstė Megė. O gal meilužio?

Ji matė, kaip Džoisė papurtė galvą, apgraibomis susirado durelių rankeną ir įlipo į automobilį. Klifas akimirką pasilenkė prie lango. Ar jie ginčijasi? Megė pajuto kažkokią įtampą tarp jų. O gal jai tik pasirodė? Stebėdama tylią sceną ant keliuko Megė matė, kaip Klifas atsitraukė nuo lango ir automobilis nuvažiavo. Klifas pastebėjo Megę, kai ši vėrė duris, ir jų žvilgsniai susidūrė.

Juos skyrė gal šimtas pėdų, ore aidėjo darbininkų šūksniai, burzgė mašinos. Saulė kaitriai kepino ir Megei su megztiniu pasidarė per karšta. Nugara netikėtai sudrėko nuo prakaito. Gal tai priešiškumas? Megė bandė save įtikinti, kad tikrai priešiškumas, o ne pirmieji pavojingos aistros ženklai.

Ji troško perbėgti tą šimtą pėdų per kiemą ir pažiūrėti, kas bus toliau. Vien pagalvojus apie tai Megei užvirė kraujas. Klifas nejudėjo, bet ir akių nuo jos nenuleido. Netikėtai nutirpusiais pirštais ji pasuko durų rankeną ir įėjo į vidų.

Po dviejų valandų Megė vėl išėjo į lauką. Ji ne toks žmogus, nebėgs nuo iššūkių – nei nuo savo jausmų, nei nuo nesėkmių. Dėl viso to tikrai kaltas tik Klifas Delanis. Plėšdama linoleumą Megė prisiekinėjo sau, kad jeigu ir leis Klifui priartėti prie jos, tai tik dėl jo patrauklaus vyriškumo ir seksualumo. Ir dar dėl to, kad jis kitoks. Kitoks nei visi iki šiol jos sutikti vyrai. Jis jai nepataikavo – toli gražu. Nedemonstravo tuščio žavesio. Nesididžiavo savo kūno sudėjimu, išvaizda ar išprusimu. Tikriausiai dėl jo išskirtinumo jai buvo sunku apsispręsti, kaip elgtis.

Vaikščiodama aplink namą Megė nusprendė, kad Klifo kompanija gerai padirbėjo jos žemėje. Ji stabtelėjo prie skardžio. Vijoklių, erškėčių ir storų žagrenių nebebuvo. Ten, kur neseniai kerojo apleistos raizgios džiunglės, dabar buvo suverstos krūvos gero dirvožemio. Nebebuvo ir medžio, pavojingai palinkusio virš jos namo – liko tik kelmas. Du darbininkai blizgančiomis nuo prakaito nugaromis ritino akmenį ten, kur šlaitas pereina į veją.

Nusprendusi, kad Klifas Delanis puikiai viską kontroliuoja, Megė nuėjo apžiūrėti kitos kiemo pusės. Čia visa, kas labiausiai rėžė akį, irgi buvo išvalyta. Vyras su neįprastai didele barzda ir darbo drabužiais sėdėjo aukštai ekskavatoriaus sėdynėje tarsi patogiame fotelyje. Ekskavatorius giliai suleisdavo tuščius savo gniaužtus į akmenuotą žemę ir ištraukdavo pilnus. Megė prisidengė akis nuo saulės ir stebėjo ekskavatoriaus darbą, kol šunytis ėmė trintis jai apie kojas ir urgzti. Kiekvienąkart, kai ekskavatorius išpildavo žemes, šuo pradėdavo loti. Juokdamasi Megė pritūpė prie jo, pakasė paausius, paglostė.