Нора Робертс - Nakties sokis

Ne kažin kas, – nusprendė tyrinėdama užmiegotas akis. Naktį iki antros valandos kūrė savo partitūrą. Nepatenkinta Megė persibraukė ranka per veidą. Odos priežiūros ji niekada nelaikė nei prabanga, nei laiko švaistymu. Tai buvo jos kasdienė rutina, kaip ir dvidešimt ratų baseine, kuriuos gyvendama Kalifornijoje kasryt įveikdavo. Šnairuodama į savo atspindį veidrodyje Megė nusprendė, kad šiek tiek apsileido. Jau kokius du mėnesius nebuvo grožio salone. Nusiminusi timptelėjo už kirpčiukų ant kaktos. Pirmas požymis, kad reikia kažką daryti.

Apsukusi dar drėgnus plaukus rankšluosčiu ji atidarė vonios spintelę. Artimiausias „Elizabeth Arden" salonas – už septyniasdešimt mylių. Kartais ateina metas pačiai savimi pasirūpinti, – nusprendė tepdamasi ant veido purvo kaukę.

Plaudamasi rankas ji išgirdo ausį rėžiantį lojimą. Sidžėjaus dovana reikalauja pusryčių, – ironiškai pagalvojo. Apsisiautusi trumpu per siūlę prairusiu chalatu, plaukus apsukusi languotu rankšluosčiu, su purvo kauke ant veido ji nulipo laiptais žemyn pasiimti agento jai atsiųstos dovanos. Jau buvo pasiekusi apatinę laiptų aikštelę, kai trumpas beldimas į duris visai įsiutino jos mažutį buldogiuką.

– Nusiramink, – paliepė sugriebusi jį už letenos. – Šitoks sujudimas, o aš dar neišgėriau nė rytinės kavos. Leisk man truputį atsipūsti.

Ji truktelėjo durų rankeną, o šunelis nuleido galvą ir suurzgė. Miestietiškas šunytis, – pagalvojo Megė, mėgindama jį nuraminti. Svarstė, ar Sidžėjus specialiai jai tokį atsiuntė. Durys nepasidavė, buvo tarsi sulipusios su stakta. Burnodama Megė nustūmė šunį ir abiem rankomis čiupo už rankenos. Durys atsivėrė ir ji iš inercijos žengė kelis žingsnius atatupsta.

Šuniukas nėrė į kitą kambarį ir tarsi užuodęs kažką negera ėmė urgzti. Klifas žvelgė į prieškambaryje stovinčią Megę. Ši atsiduso svarstydama, kas dar galėjo atsitikti.

– Tikėjausi, kad kaime gyvenimas ramus.

Klifas išsišiepė ir užsikišo nykščius už priekinių džinsų kišenių.

– Visko pasitaiko. Gal pažadinau?

– Aš jau senokai atsikėlusi, – atsakė Megė.

– Hmm, – Klifo žvilgsnis nuslydo jos kojomis, prairusiu chalatu ir galiausiai sustojo prie tarpduryje įsitaisiusio šunyčio. Jos kojos ilgesnės nei buvo galima tikėtis, – pagalvojo. – Jūsų draugas?

Megė pažvelgė į saugiu atstumu atsitraukusį ir piktai gerklę laidantį buldogą.

– Mano agento dovana.

– Kuo vardu?

Megė metė kreivą žvilgsnį į šunytį.

– Žudikas.

Klifui bežiūrint šuo pasislėpė kambaryje.

– Geras vardas. Ar dresuosite jį kaip sarginį šunį?

– Išmokysiu pulti muzikos kritikus, – Megė pakėlė ranką norėdama senu įpročiu persibraukti per plaukus, bet prisiminė, kad jie apsukti rankšluosčiu. Staiga susivokė, kaip atrodo. Ranka palietė ant veido sukietėjusį purvo sluoksnį. – O, Dieve, – sumurmėjo ji, o Klifas dar plačiau nusišypsojo. – Prakeikimas!

Apsisukusi ji nuskubėjo laiptais aukštyn.

– Aš trumpam.

Jai skuodžiant laiptais iš po chalato buvo matyti plikos šlaunys.

Po dešimties minučių Megė grįžo susitvarkiusi. Plaukus buvo perlamutrinėmis šukomis subraukusi į šoną, veidą šiek tiek pasidažiusi. Apsirengė pirmais pasitaikiusiais drabužiais, ištrauktais iš dar neiškrauto lagamino. Aptempti džinsai įdomiai kontrastavo su didoku sportiniu megztiniu. Įsitaisęs ant grindų Klifas glostė bailiajam šuneliui pilvą, o šis tirpo iš malonumo. Megė susiraukusi pažvelgė Klifui į pakaušį.

– Kodėl nieko man nesakėte?

Jis tebeglostė šuniuką ir nė nepakėlė galvos.

– Apie ką?

Ji prisimerkė ir sunėrė rankas ant krūtinės.

– Apie nieką. Ar norite dar ką nors aptarti?

Klifas nežinojo, kodėl tas šaltas karališkas tonas jį taip žavi. Gal tiesiog smagu jausti, kad gali priversti ją taip kalbėti.

– Ar vis dar norite tos kūdros?

– Taip, vis dar noriu kūdros, – atšovė ji ir sugriežė dantimis, bet tuoj pat prisiminė, kad nedera to daryti. – Aš niekada nekeičiu nuomonės.

– Puiku. Popiet išvalysime daubą, – Klifas atsistojo ir pažvelgė jai į akis. Šuniukas gulėjo laukdamas glamonių.

– Jūs neišsikvietėte Bogo dėl virtuvės grindų.

Megė sutriko.

– Iš kur jūs...

– Morganvilyje nesunku greitai viską sužinoti.

– Na, tai ne jūsų...

– Mažuose miesteliuose sunku nuslėpti nuo kitų savo reikalus, – Klifas vėl ją pertraukė. Jam buvo smagu girdėti, kaip Megė dūsauja susierzinusi. – Šiomis dienomis jūs esate pagrindinė Morganvilio naujiena. Visi svarsto, ką mergina iš Kalifornijos veikia ant šio kalno. Kuo labiau viską slepiate, tuo jiems įdomiau.

– Tikrai? – Megė priėjo arčiau. – O jūs? Ar ir jums įdomu?

Klifas išgirdo iššūkį. Atsakys jai tuo pačiu, kai ateis laikas. Impulsyviai palietė jos smakrą ir perbraukė nykščiu per skruostą. Ji nekrūptelėjo ir neatsitraukė, tik stovėjo rami ir laukė.

– Jūsų graži oda, – sumurmėjo jis, žvelgdamas į jos skruostą. – Labai graži. Jūs rūpinkitės ja, Mege, o aš pasirūpinsiu jūsų žeme.

Jam išėjus Megė taip ir liko stovėti kaip įbesta – sukryžiavusi ant krūtinės rankas, pakreipusi galvą, apstulbusi.

Sulaukusi dešimtos valandos Megė galutinai įsitikino, kad tyla ir ramybe čia nė nekvepia, o juk dėl to ji kėlėsi į kaimą. Darbininkai lauke garsiai rėkavo, bandydami susikalbėti per mašinų riaumojimą. Sunkvežimiai jos naujuoju keliuku atvažiuodavo ir išvažiuodavo. Megė guodėsi mintimi, kad po kelių savaičių visa tai baigsis.

Tris kartus tądien skambino draugai iš Pakrantės ir domėjosi, kaip jai sekasi. Megei atsibodo pasakoti, kad ji plėšia linoleumą, klijuoja sienų apmušalus, dažo – ir visa tai jai patinka. Nukėlusi telefono ragelį ji čiupo gramdyklę ir grįžo prie darbo. Buvo atidengusi jau daugiau nei pusę medinių grindų. Tokia pažanga džiugino ir ji nusprendė šį darbą padaryti iki galo. Grindys bus gražios, ir tai jos pačios nuopelnas, – prisiminusi Klifo komentarus pridūrė ji mintyse.

Dar ne kažin kiek tebuvo nuplėšusi, kai kažkas vėl pasibeldė į duris. Ji pasuko galvą pasirengusi atsikirsti, jei Klifas Delanis vėl atėjo šaipytis iš jos, bet išvydo aukštą liekną žydrų akių rudaplaukę bendraamžę. Megė tyrinėjo žvilgsniu Džoisę Morgan Eidži ir svarstė, kodėl anksčiau neįžvelgė jos panašumo su Luela.

– Ponia Eidži, – Megė pakilo valydamasi rankas į džinsus. – Atleiskite, prašau užeiti.

Senos grindys po jos kojomis sugirgždėjo.

– Tik grindys nešvarios.

– Nenoriu jums trukdyti, – Džoisė nedrąsiai stovėjo tarpduryje ir žvelgė į grindis. – Būčiau paskambinusi, bet kaip tik grįžtu iš mamos.

Džoisės bateliai buvo dailūs ir stilingi. Megė jautė, kaip prie grindų limpa senų jos sportbačių padai.

– Galėtume pasikalbėti lauke, jei neprieštarausite.

Megė pirmoji išėjo į dienos šviesą.

– Šiuo metu čia ne itin tvarkinga.

– Taip.

Jos išgirdo vieną darbininką kažką sakantį kitam. Sakinį palydėjo keiksmažodžių papliūpa. Džoisė pažvelgė į darbininkus, bet tuoj vėl atsigręžė į Megę.

– Matau, kad jūs negaištate laiko.

– Tikra tiesa, – Megė nusijuokė ir pažvelgė į grėsmingąjį šlaitą. – Niekada nebuvau labai kantri. Kažkodėl man labiau rūpi kuo greičiau sutvarkyti aplinką, o ne namo vidų.

– Geresnės kompanijos tam darbui nerastumėte, – sumurmėjo Džoisė, žvelgdama į sunkvežimį su užrašu „Delanis".