Нора Робертс - Nakties sokis

Priėjęs prie galinių durų Klifas jautėsi sutrikęs. Išties juokinga švaistyti laiką čia, kai firma turi daug didesnių ir svarbesnių darbų. Bet jis jau čia. Į priekines duris beldėsi beveik penkias minutes. Žinojo, kad Megė viduje, nes jos automobilis stovėjo ant kelio, o ir buldozerio vairuotojas patvirtino – maždaug prieš valandą ji buvo atnešusi jam kavos. Argi ji nesupranta, kad tam, kuris beldžiasi į duris, ko nors reikia?

Pro atvirus langus plūstanti muzika prikaustė Klifo dėmesį ir vaizduotę. Tokios melodijos jis dar nebuvo girdėjęs. Į ją negalima nereaguoti – ji seksuali, nors ir niūri. Vien fortepijonas, jokio styginių ar pučiamųjų instrumentų pritarimo. Tačiau ji priverčia klausytoją sustoti ir atidžiai įsiklausyti į kiekvieną natą. Kurį laiką Klifas klausėsi. Paskui rankoje laikydamas iškritusią lango pertvarą ėmė belsti į duris. Tada pamatė ją.

Megė klūpojo ant kelių ir ranka pasirėmusi į grindis su kažkokiu į glaistytuvą panašiu įrankiu plėšė nuo grindų linoleumą. Palaidi plaukai krito ant veido ir Klifas negalėjo jo matyti. Tamsiai rudo sabalo spalvos plaukus auksino pro atviras duris ir langus įspindusi saulės šviesa. Pilko velveto kelnės buvo aptempusios šlaunis, apačioje kyšojo nuogos pėdos. Ryški zomšos palaidinė buvo sukišta į kelnes. Jis pamanė, kad tokios palaidinės tikriausiai parduodamos tik prabangiose parduotuvėse ir yra labai brangios. Ja vilkinčios Megės rankos atrodė nepaprastai dailios. Klifas prisimerkęs žvelgė į tas rankas, tuo tarpu Megė timptelėjo linoleumą ir atplyšusio gabalo kraštu įsipjovė pirštą.

– Ką, po galais, jūs darote? – suriko Klifas ir Megei dar nespėjus susivokti trinktelėjęs durimis įžengė į vidų. Kai pritūpęs siekė jos rankos, ji automatiškai įsikišo pirštą į burną.

– Nieko baisaus, – tarė, – tik įsibrėžiau.

– Jums dar pasisekė, kad su ta atplaiša nenusipjovėte piršto, – nors balsas buvo šiurkštus, ranką jis laikė švelniai. Megė jos neištraukė.

Taip, jo ranka buvo švelni, nors atrodė šiurkšti kaip ir balsas. Bet šįkart ji jau galėjo matyti jo akis. Jos buvo pilkos, paslaptingos. Megės galvą užplūdo vakaro migla, kuri kartais būna pavojinga, bet visada kerinti. Tokioje migloje amžinai skendi Brigadūno kaimelis, ir prasisklaido ji tik kartą per šimtą metų. [Miuziklas apie miglose skendintį kaimelį Škotijoje (vert.)] Megė nusprendė, kad Klifas savotiškai jai patinka.

– Koks kvailys užtiesė čia linoleumą? – laisvo- sios rankos pirštais ji perbraukė atidengtą kietmedį.

– Puikus, ar ne? Bus dar puikesnis, kai nušlifuosiu ir nulakuosiu.

– Tegu Bogas tai padaro, – nukirto Klifas. – Tai ne jūsų darbas.

Visi taip sako. Megė susierzinusi atsitraukė.

– Kodėl jis turėtų daryti viską, kas įdomiausia? Aš labai atsargi...

– Turiu galimybę tuo įsitikinti, – Klifas pakreipė jos ranką taip, kad ji galėtų pamatyti žaizdą ant nykščio. Jam buvo pikta dėl sužaloto elegantiško pirštelio. – Argi jūsų profesijos žmonės neturėtų itin saugoti rankų?

– Jos apdraustos, – ji ištraukė ranką. – Manau, dar galėčiau sugroti keletą akordų net ir su tokia rimta žaizda. Ar atėjote čia manęs kritikuoti, pone Delani, ar dėl ko nors kito?

– Atėjau patikrinti, kaip vyksta darbai.

To visai nereikėjo daryti, – pagalvojo jis. Šiaip ar taip, visai ne jo reikalas, kad ji pernelyg nerūpestinga ir susižalojo ranką? Ji tėra moteris, nusileidusi jo teritorijoje, ir neabejotinai pakilsianti iš čia dar medžių lapams nenukritus. Jam tai derėjo prisiminti, kaip ir faktą, kad asmeniškai ji jo nedomina. Stodamasis jis pakėlė lango pertvarą, kurią buvo numetęs į šoną, kai sugriebė jos ranką.

– Radau lauke.

– Širdingai dėkoju.

Nedažnai jos balsas įgaudavo tokį karališką toną. Tikriausiai tai dėl jo. Ji paėmė medgalį ir atrėmė į krosnį.

– Beveik visą dieną jūsų keliukas bus nepravažiuojamas. Tikiuosi, nesiruošiate niekur išvykti.

Megė pažvelgė į jį ramiu, iššūkį slepiančiu žvilgsniu.

– Nesirengiu išvykti, pone Delani.

Jis linktelėjo galvą.

– Puiku.

Pasikeitė iš magnetolos sklindančios muzikos tempas. Ji tapo šiek tiek ritmingesnė ir primityvesnė. Tokia muzika puikiai tiktų karštoms naktims be mėnesienos. Ji Klifą žavėjo, vertė įsiklausyti.

– Kas tai? – paklausė jis. – Niekada nesu nieko panašaus girdėjęs.

Megė pažvelgė į grotuvą.

– Tai partitūra, kurią dabar kuriu. Čia įvadinės dainos melodija, – suraukusi antakius ji spoksojo į besisukančią kasetę – ši daina iš jos pareikalavo didelių pastangų. – Ar jums patinka?

– Taip.

Tai buvo pats trumpiausias ir aiškiausias atsakymas. Bet Megei to neužteko.

– Kodėl?

Klifas šiek tiek patylėjo klausydamasis – nė nepastebėjo, kad jie abu tebestovi ant to paties linoleumo gabalo, greta, būtų galėję vienas kitą paliesti.

– Šita daina smelkiasi tiesiai į kraują, tiesiai į vaizduotę. Ar ne tokia ir turėtų būti gera daina?

Tobulai pasakyta. Jos veide trumpai švystelėjo nuostabos šypsena, kuri prikaustė jo žvilgsnį – atrodė, tarsi į jį būtų trenkęs žaibas.

– Taip, būtent tokia ji ir turėtų būti, – karštai pritarė Megė ir sujudėjo, jų alkūnės akimirkai susilietė. – Šioje dainoje aš išbandžiau itin paprastas priemones. Turėjau sukurti nuotaiką filmui apie aistringus santykius – karštus, ugningus dviejų žmonių santykius. Rodės, tiedu žmonės neturi nieko bendra, tik tą nesuvaldomą aistrą. Vienas iš jų dėl to vėliau bandys žudytis.

Ji nutilo ir paskendo savo muzikoje. Matė ją ryškiomis spalvomis – skaisčiai raudoną, violetinę. Jautė kaip tvankų geidulingą orą karštą vasaros naktį. Megė susiraukė ir tarsi tai pajutusi muzika nutilo. Iš kasetės pasigirdo aštrus, dygus keiksmas ir stojo tyla.

– Kažką pamečiau, praradau tuose dviejuose taktuose... – sušnabždėjo ji ir sumosavo rankomis. – Kažkas prasprūdo pro mano tinklą. Tas kažkas turėjo sukurti neviltį, netgi daugiau negu neviltį. Laukinę aistrą.

– Ar jūs visada taip kuriate? – Klifas akimis įsisiurbė į atsigręžusią Megę, tyrinėjo taip pat kaip ir jai priklausančią žemę – nuodugniai: ir atskiras detales, ir visumą. Ji sėdėjo ant grindų parietusi kojas po savimi, jautėsi patogiai ir jaukiai, nes juodu kalbėjosi apie tai, ką ji puikiai išmanė. Diskusijoje apie muziką jis nieku gyvu jos nesužlugdys. Juk tai visas jos gyvenimas.

– Kaip? – pasitikslino ji.

– Labiau pabrėždama nuotaiką ir jausmus, nei natas ir jų dermę.

Megė kilstelėjo antakius. Viena ranka nusibraukė nuo skruosto užkritusius plaukus. Ant piršto ji mūvėjo žiedą su kvadratiniu violetiniu ametistu, kuris traukė šviesą ir spindėjo, kol Megė vėl nuleido ranką. Dar kartą panaršiusi po atmintį ji neprisiminė nė vieno žmogaus, net iš pačių artimiausių, kuris būtų tiksliau ir geriau apibūdinęs jos muziką. Jo žodžiai pamalonino širdį, nors ji ir nežinojo kodėl.

– Taip, – trumpai atsakė ji.

Tose didelėse švelniose akyse Klifas įžvelgė nesuvokiamą pavojų sau – ir tai jam nepatiko. Jis šiek tiek atsitraukė.

– Todėl jūsų muzika tokia puiki.

Megė nusijuokė. Ne dėl komplimento, bet dėl to, kaip nenoriai jis išspaudė tuos žodžius.

– Kartais jūs pasakote ir gerą žodį.

– Kai turiu ką pasakyti, – jis žvelgė į ją stovinčią ir stebėjosi grakščia jos laikysena – anksčiau manė, kad tai būdinga tik aukštoms lieknoms moterims. – Mane žavi jūsų muzika.