Нора Робертс - Nakties sokis

Neatrodė, kad Luela klausytųsi.

– Aš atsikrausčiau čia kaip jaunamartė, – moteris nusišypsojo, bet Megė toje šypsenoje neįžvelgė laimės pėdsakų. Jos akys kaip paklydėlės, – pamanė. Tarsi pastaruosius dešimt metų būtų kažkur klaidžiojusi. – Bet tada mano vyras užsigeidė ko nors modernesnio, arčiau miesto ir jo verslo. Taigi mes išsikraustėme, o namą nuomojome, – Luela vėl pažvelgė į Megę. – Toks mielas, tylus kampelis, – sumurmėjo. – Gaila, kad šitiek metų buvo apleistas.

– Miela vietelė, – pritarė Megė, bandydama neišsiduoti, kad yra sutrikusi ir jaučiasi nejaukiai. – Aš kaip tik pradėjau tvarkyti namą ir kiemą... – ji nutilo, nes Luela nužingsniavo prie priekinio lango ir pažvelgė į lauką. Dieve mano, pamanė Megė rinkdama žodžius, kuriuos galėtų ištarti. Ir ko jai čia reikia? – Didžiąją dalį dažymo ir sienų apmušalų klijavimo darbų ketinu atlikti pati.

– Priaugo žolių, – tarė Luela atsukusi nugarą.

Megė kilstelėjo antakius. Ji galvojo, ką daryti toliau.

– Na, Klifas Delanis buvo atvažiavęs šią popietę visko apžiūrėti.

– Klifas, – Luela susitvardė ir atsisuko į Megę. Šviesoje, kuri sklido pro langus be užuolaidų, ji atrodė dar blyškesnė ir silpnesnė. – Įdomus jaunas vyriškis. Šiek tiek šiurkštokas, bet labai protingas. Jis gerai pasidarbuos jūsų žemėje. Klifas yra Morganų pusbrolis, – ji nutilo ir tyliai sukikeno. – Jūs greitai įsitikinsite, kad Morganų ir jų giminaičių šiose apylinkėse apstu.

Pusbrolis, – pagalvojo Megė. Gal jis toks nedraugiškas todėl, kad yra įsitikinęs, jog namo nederėjo parduoti prašalietei. Jam tai turėtų nepatikti – juk žemė dabar jos.

– Veja priešais namą kadaise buvo puiki, – sumurmėjo Luela.

Megė pajuto apmaudą.

– Netrukus vėl bus tokia. Kiemas prieš namą bus išvalytas ir apsėtas žole. Už namo taip pat, – tarsi norėdama ją užtikrinti, Megė priėjo arčiau. Dabar abi moterys stovėjo prie lango. – Bus ir alpinariumas, o kitoje pusėje, ten, kur dabar dauba – kūdra.

– Kūdra? – Luela atsigręžė ir įsmeigė į ją žvilgsnį. – Rengiatės išvalyti daubą?

– Taip, – Megė vėl pasijuto nesmagiai. – Kūdrai ten ideali vieta.

Luela perbraukė ranka per savo rankinę, lyg būtų norėjusi nuvalyti dulkes. – Aš irgi turėjau alpinariumą. Augo gvazdikai, violetinės tūbės... Po mano miegamojo langais žydėjo visterijos ir rožės – raudonos vijoklinės rožės.

– Norėčiau visa tai pamatyti, – švelniai tarė Megė. – Turėjo būti labai gražu.

– Aš turiu nuotraukų.

– Tikrai? – Megė pamiršo nejaukumą, į galvą šovė gera mintis. – Gal galėčiau peržiūrėti? Jos man padėtų apsispręsti, ką kur sodinti.

– Pasistengsiu atsiųsti. Jūs labai maloni, kad leidote apžiūrėti namą, – Luela dar kartą peržvelgė kambarį. – Namas saugo prisiminimus.

Luela išėjo į prieškambarį, Megė nusekė iš paskos ir padėjo atidaryti didžiąsias duris.

– Viso gero, panele Ficdžerald.

– Viso gero, ponia Morgan.

Megę vėl užplūdo gailestis ir ji palietė moters petį.

– Galite ateiti čia kada panorėjusi.

Luela atsisuko, pažvelgė į ją nuvargusiomis akimis ir nusišypsojo.

– Ačiū.

Megė matė, kaip ji įsėdo į seną, dar gerai atrodantį linkolną ir nuvažiavo nuo kalvos žemyn. Šiek tiek sutrikusi ji grįžo į savo muzikos kambarį. Susipažino tik su keliais Morganvilio gyventojais, ir visi jie pasirodė jai savaip įdomūs.

Kažkoks triukšmas sutrikdė kietą Megės miegą ir perkėlė ją į keistą būseną. Bandydama paslėpti galvą po pagalve vieną akimirką ji pamanė esanti Niujorke. Tarsi būtų girgždėjusi ir riaumojusi didelė bjauri šiukšliavežė. Bet atsikėlusi iš lovos ir trindama rankomis veidą suvokė esanti ne Niujorke. Morganvilyje šiukšliavežių nebūna. Čia sumeti šiukšles į automobilio bagažinę ar pikapo priekabą ir nuveži į apylinkės sąvartyną. Savarankiškumas čia neatsiejamas nuo šito veiksmo.

Vis dėlto lauke kažkas dėjosi. Megė jau ėmė suprasti kas, bet dar pagulėjo ant nugaros spoksodama į lubas. Šviesos spinduliai nušvietė naują antklodę. Ji niekada nesikeldavo anksti, nebuvo vyturys, ir net atsikrausčiusi čia neketino keisti šio įpročio. Atsargiai pasuko galvą ir pažiūrėjo į laikrodį: 7.05. Dievulėliau...

Sunkiai prisivertusi ji atsisėdo ir tuščiai žvalgėsi po kambarį. Čia stovėjo daugybė neatplėštų dėžių. Šalia lovos viena ant kitos buvo sukrautos knygos apie kraštovaizdžio tvarkymą ir namų dekoravimą. Ant sienos švietė jos pačios užklijuoti trys paskiri apmušalų gabalai – mažos violetinės našlaitės gelsvame fone. Kampe gulėjo dar keli popieriaus ritinėliai ir klijų skardinė. Iš lauko buvo girdėti technikos riaumojimas.

Susitaikiusi su viskuo Megė išlipo iš lovos, įsispyrė į šlepetes ir niurnėdama nuėjo prie lango. Šį kambarį ji išsirinko todėl, kad norėjo žiūrėti į sutvarkytą savo kiemą, šlaitą, slėnį ir mišką už jo.

Tolumoje stūksojo sodyba raudonu stogu ir rūkstančiu kaminu. Šalia plytėjo ilgas ir platus neseniai suartas laukas, kuriame kažkas buvo pasėta. Dar toliau ji regėjo melsvas kalnų viršūnes, paskendusias ryto miglose. Pro kitą langą galės matyti kūdrą ir pušis, kurias netrukus pasodins.

Megė atidarė langą – teko gerokai pavargti, mat buvo užbrinkęs. Plūstelėjo maloniai gaivus ankstyvo pavasario oras. Buvo girdėti žemas variklio gausmas. Susidomėjusi ji atsirėmė į lango pertvarą, bet ši neatlaikiusi išlūžo. Dar viena užduotis ponui Bogui. Atsidususi Megė persisvėrė per atvirą langą. Tik tada pamatė geltoną buldozerį.

Tas Klifas Delanis laikosi žodžio, – pamanė ji ir stebėjo, kaip buldozeris lygina kelią ir stumdo akmenis. Praėjus dviem dienoms po jo apsilankymo ji gavo pažadėtuosius skaičiavimus ir sutartį. Paskambino į jo biurą ir energinga moteris užtikrino, kad darbai prasidės pirmąją savaitės dieną. Šiandien kaip tik pirmadienis, – pagalvojo Megė ir pasirėmė alkūnėmis į palangę. Labai punktualus. Prisimerkusi ji stengėsi įžiūrėti buldozeryje sėdintį vyriškį. Jis buvo menkesnio kūno sudėjimo, o ir plaukai ne tokie tamsūs. Net nematydama veido suprato – tai ne Klifas. Megė patraukė pečiais ir nuėjo nuo lango. Ir kodėl ji pagalvojo, kad Klifas Delanis pats galėtų dirbti su buldozeriu? Kodėl ji norėjo, kad taip būtų? Argi nebuvo įsitikinusi, kad daugiau jo nebesusitiks? Ji tik pasamdė jo kompaniją darbams atlikti, vėliau išrašys čekį – ir viskas.

Dėl šių keistų minčių Megė apkaltino ankstyvą kėlimąsi. Pačiupusi chalatą ji nuėjo į dušą.

Išgėrusi kavos, kurios išsivirė sau ir buldozerio vairuotojui, po dviejų valandų Megė jau klūpojo ant virtuvės grindų. Tokią ankstyvą valandą nusprendė pasimankštinti. Ant stalo stovėjo grotuvas. Skambėjo jau beveik baigta jos partitūra, tik muziką gerokai gožė mašinų burzgimas. Megė leidosi nešama muzikos garsų ir mintyse kūrė žodžius.

Atsiklaupusi ji lupo nusitrynusį virtuvės linoleumą, o mintys plaukė kartu su muzika. Tiesa, jos miegamajame tik viena siena iš dalies perklijuota, tik antro aukšto vonios lubos perdažytos, o pagrindinius laiptus dar reikia nušlifuoti ir nulakuoti – ji dirbo neskubėdama, savo malonumui. Griebdavosi vieno darbo, bet iki galo neužbaigusi stačia galva pasinerdavo į kitą. Megė galvojo, kad taip bus geriau matyti, kaip visas namas po truputį keičiasi. Tai geriau negu vienas visiškai suremontuotas kambarys, nederantis prie bendro apšiurusio namo vaizdo. Be to, netyčia virtuvėje atplėšusi linoleumo kampą ji pastebėjo, kad apačioje kažkas yra. Toliau jau vedė smalsumas.