Нора Робертс - Nakties sokis

Ir šįkart balso tonas pasakė daug daugiau nei žodžiai. Dabar jau nebuvo juokinga, netgi erzino.

– Ir tai vienintelis dalykas, susijęs su manimi, kuriuo žavitės?

– Aš jūsų nepažįstu, – atkirto Klifas.

– Aš jums nepatikau jau tada, kai anądien pirmąkart atvažiavote čia savo pikapu, – Megė pajuto kylantį pyktį ir įsirėmusi rankomis į šonus pažvelgė jam tiesiai į veidą. – Galima pagalvoti, kad nepatikau jums jau daugybę metų prieš mums susitinkant.

Kaip pirštu į akį, – mintyse nusprendė Klifas. Megė Ficdžerald, žavi mergina iš Pakrantės, nemėgsta išsisukinėti. Jis taip pat.

– Aš turiu savo nuomonę apie žmones, kurie maudosi prabangoje. Per daug vertinu realybę.

– Prabangoje, – tyliai, labai tyliai pakartojo Megė. – Kitaip tariant, jei jau gimiau turtinga, tai negaliu pažinti tikrojo pasaulio.

Nežinia kodėl šie žodžiai jam pasirodė juokingi. Gal dėl jos veidą užplūdusio raudonio. O gal dėl to, kad atrodė pasirengusi čiupti bokso pirštines ir sumalti jį į miltus. Bet jis nenusišypsojo. Klifui atrodė, kad jei šiai moteriai paduosi pirštą, jai tuoj prireiks visos rankos.

– Tai ir viskas. Žvyrą keliukui atvešime apie penktą valandą, tada ir paskleisime.

– Viskas? – įpratusi pati baigti pokalbį Megė pačiupo jį už rankos, kai jis jau ėjo pro duris. – Jūs siauraprotis snobas ir nieko nežinote apie mano gyvenimą.

Klifas pažvelgė į liauną grakščią rankutę, įsikirtusią į raumeningą jo dilbį. Ametistas žėrėjo ant piršto.

– Panele Ficdžerald, kiekvienas mūsų šalies gyventojas apie jus žino viską.

– Tai vienas iš pačių kvailiausių pareiškimų, kuriuos man yra tekę girdėti, – Megė vėl pabandė susitvardyti, bet numojo ranka. – Leiskite šį tą jums pasakyti, pone Delani. – Telefonas nutraukė jos žodžius ir sutrukdė kaip reikiant išsiplūsti. Megė nusikeikė. – Likite čia, – nurodė eidama prie telefono.

Klifas kilstelėjo antakius ir iš lėto atsirėmė į virtuvės bufetą. Nusprendė pasilikti. Ne dėl to, kad toks buvo nurodymas. Tiesiog knietėjo išgirsti, ką ji pasakys.

Megė paėmė telefono ragelį ir šaltai tarė:

– Klausau.

– Malonu girdėti tavo balsą. Tikiuosi, kad palengva apsipranti su kaimišku gyvenimu ir pradedi pritapti.

– Sidžėjau, – Megė pasistengė suvaldyti emocijas. Nenorėjo, kad jis imtų klausinėti ir pamokslauti: „Aš juk tau sakiau..." – Atsiprašau, tu užklupai mane pačiame filosofinės diskusijos įkarštyje. – Nors ji girdėjo, kaip Klifas suprunkštė, bet nekreipė dėmesio. – Kas nors atsitiko, Sidžėjau?

– Na, jau kelios dienos kaip iš tavęs jokių žinių...

– Juk sakiau, kad skambinsiu kartą per savaitę. Liaukis nerimavęs.

– Pati žinai, kad negaliu.

Megė nusijuokė.

– Žinau. Jei nuo to tau bus lengviau ant širdies – dabar kaip tik tvarkomas mano keliukas. Kitą kartą atvažiavęs galėsi nebesirūpinti dėl duslintuvo.

– Nuo to man nė kiek ne lengviau, – suniurzgė Sidžėjus. – Aš košmariškuose sapnuose matau, kaip tas stogas krenta tau ant galvos, visas namas griūva...

– Bet čia niekas negriūva, – Megė pasisuko ir netyčia užkliudė lango pertvarą, kuri tarškėdama nuslydo per grindis. Tą akimirką jos ir Klifo akys susitiko. Jis vis dar stovėjo atsirėmęs į bufetą netoli durų ir buvo pasirengęs kuo greičiau pasišalinti. Dabar Klifas šaipėsi. Megė pažvelgė į medgalį, tada į Klifą, ir slopindama kikenimą prisidengė burną.

– Kokie ten garsai? – paklausė Sidžėjus.

– Garsai? – Megė nurijo seiles. – Negirdėjau jokių garsų.

Klifas vėl ėmė juoktis ir ji pridengė delnu ragelį.

– Ša, – sušnibždėjo šypsodamasi. – Sidžėjau, – kalbėjo ji, stengdamasi išblaškyti jo nerimą, – partitūra jau beveik baigta.

– Kada išsiųsi? – tuoj pat paklausė Sidžėjus, to Megė ir tikėjosi. Ji linktelėjo Klifui.

– Didžioji dalis nušlifuota. Užkliuvau už įvadinės dainos. Jei man netrukdysi ir leisi grįžti prie darbo, įrašas gulės tavo biure kitą savaitę.

– Kodėl tau pačiai neatvežus? Galėtume papietauti.

– Nė negalvok apie tai.

Sidžėjus atsiduso.

– Pamaniau, pabandysiu... Norėdamas įrodyti, kad tu man rūpi, išsiunčiau dovanėlę.

– Dovanėlę? „Godiva" šokoladinių saldainių?

– Būk kantri ir sužinosi, – išsisukinėjo Sidžėjus. – Turėtum gauti ryt ryte. Tikiuosi, kad ji tave sujaudins ir pirmuoju lėktuvu grįši į Los Andželą man asmeniškai padėkoti.

– Sidžėjau...

– Grįžk prie darbo. Ir skambink man, – pridūrė jis gerai žinodamas, kada trauktis, o kada pulti. – Aš vis dar kartkartėmis regiu tave, krintančią nuo to kalno.

Sidžėjus padėjo ragelį – kaip dažnai būdavo, paliko ją tarp džiugesio ir susierzinimo.

– Tai mano agentas, – tarė Megė kabindama telefono ragelį. – Nerimauja.

– Taigi.

Klifas liko kur buvęs, ji taip pat. Vienintelė kvaila akimirka sugriovė juos skiriančias kliūtis. Nejaukumas ištirpo. Staiga jis užuodė gundantį jos kvapą, pastebėjo liauną kaklą. Ją žavėjo primityvus jo vyriškumas – prisiminė tvirtą, šiurkštų delną. Megė nurijo seiles.

– Pone Delani...

– Klifai, – pataisė jis.

Ji šypsojosi bandydama nusiraminti.

– Klifai, mes tikriausiai per daug nuklydome į lankas. Jei grįžtume prie to, kas domina mus abu – mano žemės – gal išvengtume konfliktų.

Klifas klausėsi, bet tik viena mintis kirbėjo galvoje – ką pajustų palietęs jos odą.

– Gerai, – pritarė jis ir atsitiesė. Priėjo prie jos svarstydamas, ką bando – save ar ją. Megė stovėjo tarp jo ir krosnies.

Jis jos nepalietė – abu jautė, kas gali atsitikti. Šiurkščios rankos – švelni oda. Šiluma, greitai virstanti karščiu. Ir lūpos – pasitikinčios, aistringos – ieškančios kitų lūpų.

– Jūsų žemė man – iššūkis, – tyliai tarė jis nenuleisdamas nuo Megės akių. O ji nebegalvojo apie miglą – tik apie dūmus. Dūmus ir liepsną. – Todėl aš ir nusprendžiau šiam projektui skirti šiek tiek daugiau dėmesio.

Megės nervai buvo įsitempę kaip styga. Ji nesitraukė atgal, nors buvo įsitikinusi, kad jis to nori. Drąsiai sutiko jo žvilgsnį. Jautė – jei jos akis užtemdys bent menkiausias geismo pėdsakas, kelio atgal nebebus.

– Negaliu jums prieštarauti.

– Žinoma, – Klifas nežymiai šyptelėjo. Suprato, kad turi eiti, nes po akimirkos pažins jos lūpų skonį. Tikriausiai tai būtų didžiausia jo gyvenimo klaida. Jis pasuko prie galinių durų.

– Išsikvieskite Bogą, – Klifas atsidarė duris. – Jūsų pirštai sutverti fortepijonui, ne glaistytuvui.

Durys užsitrenkė ir Megė sunkiai atsiduso. Ar jis sąmoningai taip elgiasi? – svarstė prispaudusi ranką prie spurdančios širdies. Ar įpratęs, kad merginos tirpsta prieš jį? Ji papurtė galvą ir pažadėjo sau tai pamiršti. Šioje srityje Megė tikrai turėjo patirties, mokėjo išvengti profesionalių mergišių pinklių. Jai nereikia meilės romano su geidžiamiausiu Morganvilio vyriškiu.

Suraukusi kaktą ji vėl atsiklaupė ant grindų, paėmė glaistytuvą ir kerštingai ėmėsi linoleumo. Megė Ficdžerald gali pati savimi pasirūpinti.

TREČIAS SKYRIUS

Trečią rytą iš eilės Megė pabudo nuo automobilių gausmo ir darbininkų balsų už lango. Taip jau nutiko, kad jai, jau spėjusiai priprasti prie tylos, vėl nelengvai tenka taikstytis su triukšmu, su visu tuo kilusiu chaosu. Buldozerį pakeitė benzininiai pjūklai, didžiulės žoliapjovės ir sunkvežimiai. Jai buvo sunku keltis taip anksti, bet nieko negalėjo pakeisti. Penkiolika po septynių ji išėjo iš dušo ir pažvelgė į vonios kambaryje kabantį veidrodį.