Нора Робертс - Nakties sokis

Abu pamažu linko vienas prie kito, kol lūpos susilietė.

Tai buvo galinga trauka. Iki tol ji nė nenutuokė, kad tarp dviejų žmonių gali atsirasti toks begalinis, toks tyras jausmas. Dabar jau žinojo, kad ir po daugybės metų, netgi tapusi akla ir kurčia, šį žmogų atpažintų vien iš jo lūpų palytėjimo. Akimirksniu pažino jo lūpų formą, liežuvio skonį, šiurkštoką paviršių. Jos lūpos buvo prie jo lūpų, jo rankos ant jos rankų – ir tik tiek. Tą akimirką nieko daugiau ir nereikėjo.

Tas nelauktas bučinys buvo agresyvus, netgi šiurkštus. Jokio saldumo, jokių dvejonių, tokių būdingų pirmiesiems bučiniams. Vis dėlto Megė neatsitraukė. Tikriausiai tai buvo išsipildymas to, ką nujautė tada, kai pirmąkart pamatė jį, išlipantį iš automobilio. Kitoks, jis buvo kitoks nei tie vyrai, vienaip ar kitaip prisilietę prie jos gyvenimo, netgi kitoks nei vyras, su kuriuo ji dalijosi savo kūnu. Megė tai suprato nuo pat pirmo susitikimo su Klifu. Dabar, jo lūpoms išjudinus jos jausmus, ji pasijuto dėkinga. Nebenorėjo, kad viskas būtų kaip anksčiau, jai nebereikėjo prisiminimų apie tai, ką kažkada turėjo ir prarado. Šis vyras nebuvo iš tų, kurie garbina ir lepina. Jis buvo pakankamai stiprus, reikalaujantis stiprybės ir iš kitų. Ji pajuto, kaip jo liežuvis glamonėja jos liežuvį ir braunasi gilyn. Megė mėgavosi šia akimirka.

Prigludęs Megei prie lūpų Klifas iškart pamiršo elegantišką jos kūną, trapią išvaizdą. Jis turėjo nujausti, kad moteris, kurianti tokią seksualią muziką, ir pati yra labai aistringa. Bet kaip galėjo žinoti, kad ta aistra pasirinks jį, nors ir laukė to daugybę metų? Kai pajuto jos lūpų skonį, iškart pamiršo, kad ne tokią moterį norėjo sutikti gyvenime. Bet juk turėjo suprasti, kad ji turi galių priversti vyrą pamesti protą ir nebegalvoti apie logiką. Megės lūpos buvo šiltos ir drėgnos, o jų skonis aitrus kaip netoliese išverstos žemės. Kilo troškimas apglėbti ją ir pamylėti čia, po ryškia popietės saule – nieko daugiau jam nereikėjo. Stengdamasis atsispirti skausmingam aistros proveržiui Klifas atsitraukė.

Sulaikiusi kvapą, visa virpanti Megė žvelgė į jį. Ar galėjo tas vienas karštas lūpų susilietimas sujaudinti jį taip kaip ją? Ar jo mintys irgi plaukioja kaip jos? Ar ir jo kūnu tvinkčioja laukinis geismas? Iš jo veido negalėjai suprasti. Nors Klifas žvelgė tiesiai jai į akis, jo akių išraiška buvo neįskaitoma. Jei ji paklaustų, ar jis atsakytų, kad niekada dar nejautė tokios užburiančios ir triuškinančios aistros? Ji paklaustų, jei tik galėtų kalbėti. Taip sėdint ir stengiantis atgauti kvapą į atmintį sugrįžo visi tos dienos įvykiai. Staiga Megė pašoko ant kojų.

– Dieve, ką mes darome? – paklausė ji ir virpančia ranka nusibraukė nuo veido plaukus. – Kaip galime čia sėdėti, kai tas... tas daiktas yra vos už kelių jardų nuo mūsų?

Klifas paėmė ją už rankos ir atsuko į save.

– Ar dabar tai svarbu?

– Ne. Nežinau, – jausdama malonų maudimą po krūtine Megė pažvelgė į jį. Jos jausmai visada imdavo viršų. Ir nieko čia nepadarysi. Jau daug metų bandė tai pakeisti, bet sumaištis, savigrauža, aistra spinduliuote spinduliuodavo iš jos, būdavo beveik apčiuopiama.

– Tai, ką mes radome, siaubinga, neįtikėtinai siaubinga, o prieš kelias akimirkas aš sėdėjau ir galvojau, ar gera būtų su tavimi mylėtis.

Kažkas suspindo Klifo akyse, bet tuoj pat užgeso. Skirtingai nuo Megės, Klifas seniai buvo išmokęs valdyti savo emocijas.

– Tu tiesiog nesugebi pamiršti to, kas negera.

– Kad pamirštum, reikia daug laiko ir pastangų, – išgirdusi jo įprastą ramų balsą Megė giliai atsiduso. – Žinai, aš nesitikėjau tokio... proveržio. Man atrodo, kad visa tai ant manęs kažkaip netikėtai... užgriuvo ir aš reaguoju perdėm jautriai.

– Jautriai, – jos žodžiai sukėlė Klifui šypseną. Dabar, kai ji jau nusiramino, jis vėl užsigeidė paliesti ją. Ištiesęs ranką švelniai perbraukė pirštų galais jai per skruostą. Oda tebebuvo sušildyta aistros. – Apie tave to nepasakytum. Atrodai kaip moteris, kuri žino, ko nori ir kaip norimą gauti.

Jeigu Klifas norėjo supykdyti Megę, tai nieko geresnio nebūtų galėjęs sugalvoti.

– Liaukis, – staigiu judesiu ji nustūmė jo ranką sau nuo veido. – Jau esu sakiusi – tu manęs nepažįsti. Ir kaskart, kai būname kartu, vis labiau įsitikinu, jog nenoriu, kad geriau pažintum. Tu labai patrauklus vyras, Klifai. Bet labai nemalonus. O nuo tokių aš linkusi trauktis.

Jam toptelėjo į galvą, kad dar niekada nėra pralaimėjęs ginčo. Pastarosiomis dienomis viskas ėmė keistis.

– Tokioje mažoje bendruomenėje sunku laikytis atokiau nuo kokio nors žmogaus.

– Aš labai pasistengsiu.

– Tai beveik neįmanoma.

Bandydama neparodyti paniekos Megė prisimerkė.

– Labai norėdama galiu padaryti bet ką.

– Taip, taip, – jis vėl užsidėjo akinius nuo saulės. Nusišypsojo ir jo sąmoningas įžūlumas tapo perdėm patrauklus, kad būtų galima atsispirti. – Tikiu, kad gali.

– Ar stengiesi būti gudrus, ar žavus?

– Nei viena, nei kita.

– Gerai pagalvok, – stengdamasi nenusišypsoti Megė nusisuko. Netikėtai susivokė žiūrinti į daubą. Per nugarą nuvilnijo šalčio banga. Burnodama ji susikryžiavo rankas ant krūtinės. – Negaliu patikėti, – sumurmėjo, – negaliu patikėti, kad esu čia, dalyvauju absurdiškame pokalbyje, o ten... – ji suprato, kad negali to ištarti, ir pasišlykštėjo savimi. – Turbūt pasaulis ėmė suktis į kitą pusę.

Klifas neketino leisti Megei nualpti, nes vėl tektų nešti ją ant rankų. Silpnumo akimirkomis ji būdavo kur kas pavojingesnė.

– Tai, ką aptikome dauboje, guli ten jau labai seniai, – jo balsas buvo gyvas ir energingas, – ir su tavimi neturi nieko bendra.

– Žemė mano, – atkirto Megė ir atsisuko žėrinčiomis akimis, veidas buvo šiek tiek pakreiptas. – Taigi tai susiję su manimi.

– Tada bent nustok drebėti vos prisiminusi.

– Aš nedrebu.

Netardamas nė žodžio Klifas paėmė jos ranką ir abu pamatė, kaip ji dreba. Įsiutusi Megė vėl ją atitraukė.

– Kai norėsiu, kad liestum mane, pasakysiu, – iškošė pro sukąstus dantis.

– Jau pasakei.

Ji dar nebuvo sugalvojusi tinkamo atsakymo, kai išbėgęs šuo ėmė įnirtingai loti. Po kelių sekundžių jie išgirdo atvažiuojantį automobilį.

– Iš jo išeitų neblogas sarginis šuo, – švelniai pasakė Klifas. Šunytis sukosi aplink lyg pašėlęs, kol galiausiai pasislėpė už akmens. – Gal...

Pasirodė tarnybinis automobilis. Prieš eidamas jo pasitikti, Klifas pasilenkė prie šuns ir paplekšnojo per galvą. Megė skubėjo iš paskos stengdamasi neatsilikti. Jos žemė, jos rūpestis, jos ir atsakomybė, – pamanė ji. Ji ir su policininku kalbėsis.

Policininkas išlipo iš automobilio, kilstelėjo skrybėlę ir nusišypsojo.

– Sveikas, Klifai, nesitikėjau čia tavęs sutikti.

– Sveikas, Bobai, – sveikindamiesi jie nepaspaudė vienas kitam rankos ir Megė pamanė, kad vyrai tikriausiai gerai pažįstami ir dažnai matosi. – Mano kompanija čia atlieka žemės darbus.

– Senoji Morganų žemė, – susidomėjęs policininkas apsižvalgė aplinkui. – Jau senokai čia nebuvau. Radote kažką, apie ką mes turėtume žinoti?

– Atrodo.

– Dabar čia Ficdžerald žemė, – gyvai įsiterpė Megė.

Policininkas sveikindamasis pakėlė ranką prie skrybėlės. Jis atidžiai pažvelgė į Megę ir išsprogdino akis.

– Ficdžerald, – pakartojo jis. – Ei, ar tik jūs ne Megė Ficdžerald?

Ji nusišypsojo, nors ir nesijautė pamaloninta.