Нора Робертс - Nakties sokis

Šiandien ji – Megė Ficdžerald, dainų rašytoja, muzikos kūrėja. Jei galvotų vien apie tai, būtų vien tokia, gal net įtikintų save, kad viskas, kas atsitiko vakar, atsitiko ne jai, o kažkam kitam. Ji žinojo, kad lauke darbininkai sėja ir sodina augalus. Jie sodino krūmus, mulčiavo, valė brūzgynus. Jei ji teisingai suprato, šįryt buvo atvežta rąstų atraminės sienelės statybai.

Tačiau dabar jos niekas nebejaudino. Reikėjo užbaigti partitūrą, ir ji dirbo. Megė gerai žinojo taisyklę – kad ir kas dėtųsi aplinkui, darbą reikia padaryti. Ji buvo mačiusi, kaip jos tėvui statant filmą sugedo visa aparatūra ir aktoriai niršo. Motina dainuodavo net karščiuodama. Didžiąją savo gyvenimo dalį Megė praleido prabangiame apsimestiniame pasaulyje, bet atsakomybės išmoko. Šiandien partitūra buvo svarbiausia – dainą reikia parašyti. Tada gal brūkštelės porą žodžių Sidžėjui. Bet tikrai nerašys apie viską, kas pastarosiomis dienomis dėjosi jos žemėje, – skrupulingai popieriuje dėliodama natas galvojo Megė. Antraip Sidžėjui neužteks viso Los Andželo rūgštingumą neutralizuojančių vaistų. Vargšelis, jis taip jaudinasi dėl to stogo, kuris gali užgriūti jai ant galvos. Nežino, kad jau užgriuvo, tik visiškai netikėtu būdu. Sužinojęs apie policininkus, besisukinėjančius jos kieme, Sidžėjus parskraidintų ją į Los Andželą pirmu reisu.

Megė svarstė, ar Klifas būtų ištempęs ją iš namų praėjusį vakarą, jei ji būtų to nenorėjusi. Tikriausiai padarytų tai be didelio vargo. Vis dėlto jis buvo idealus vakarienės partneris. Nors ji nesitikėjo, jis buvo itin dėmesingas. Nesitikėjo ir subtilaus švelnumo, bet sulaukė. Visa tai privertė ją užmiršti, kad dar neseniai laikė jį nemaloniu žmogumi.

Jie nesikalbėjo apie tai, kas tądien buvo atkasta dauboje, nebuvo jų pokalbyje visokių „kodėl" ir „kaip". Nediskutavo ir apie vienas kito darbus – paprasčiausiai šnekėjosi. Megė nebūtų galėjusi detaliai atpasakoti jų pokalbio, bet prisiminė: bendra nuotaika buvo rami. Tokia rami, kad ji net pamiršo apie aistrą, kurią jie vienas kitam spinduliavo po tylia ir kaitria popietės saule. Beveik pamiršo. Bet prisiminimo šešėlis visą vakarą jai nedavė ramybės. Jis vertė greičiau tekėti kraują, skatino spėlioti, ar ir Klifas jaučia tą patį.

Nusikeikusi Megė ištrynė penkias paskutines natas. Sidžėjui nepatiktų, kad ji maišo bosą su tenoru. Atsitiko tai, ko ji visą laiką vengė – praėjusios dienos suirutė atsiliepė darbui. Megė sėdėjo ramiai ir tol giliai kvėpavo, kol mintys praskaidrėjo. Išmintingiausia būtų visą dainą įrašyti iš naujo, nuo pradžių. Staiga ją išblaškė beldimas į duris. Ramus kaimo gyvenimas! Kažin, kur ji girdėjo šį posakį? Megė nuėjo atidaryti durų. Pamačius pistoletą prie vyro šlaunies jai suspaudė skrandį. Prie žalsvų marškinių prisegtas mažas ženklelis rodė: tai šerifas. Pažvelgusi jam į veidą Megė nustebo. Prieš ją stovėjo įdegęs blondinas mėlynomis akimis, apie kurias buvo susimetusios raukšlelės nuo juoko ar nuo saulės. Akimirką ji pagalvojo, kad Sidžėjus atsiuntė jį tiesiai iš filmavimo aikštelės.

– Panelė Ficdžerald?

Megė apsilaižė lūpas ir pasistengė surikiuoti mintis. Sidžėjus vargu ar iškrėstų tokį pokštą. Be to, pistoletas atrodė labai jau tikras.

– Taip.

– Aš šerifas Eidžis. Tikiuosi, kad nesutrukdžiau.

– Ne, – ji pabandė mandagiai nusišypsoti, bet pajuto, kad šypsena išėjo dirbtinė. Ginklai ir ženkleliai, tarnybiniai automobiliai. Per daug visko per tokį trumpą laiką.

– Jei tai nesukeltų jums nepatogumų, norėčiau užeiti ir truputėlį šnektelėti su jumis.

Tai jau sukėlė jai nepatogumų, – norėjo išrėžti ir užverti duris – ir jam, ir viskam, apie ką jis nori šnekėtis. Bailė, – pasakė sau Megė ir žengtelėjusi atgal įleido šerifą.

– Spėju, kad atėjote dėl vakarykščio radinio, – ištarė užverdama duris. – Nežinau, ką dar galėčiau pasakyti.

– Tikiu, kad jums tai bjaurus nutikimas, panele Ficdžerald. Turbūt norėtumėte kuo greičiau jį pamiršti, – šerifo balse buvo girdėti ryški simpatija, sumišusi su profesionalo pareigingumu. Megė pagalvojo, kad jis išmano savo reikalą. – Nesijausčiau atlikęs savo, kaip šerifo ir kaip kaimyno, pareigos, jei kuo galėdamas jums nepadėčiau.

Megė pažvelgė į jį dar kartą. Šįkart šypsotis buvo daug lengviau.

– Dėkoju. Pasiūlyčiau kavos, jei nekreiptumėte dėmesio į netvarką virtuvėje.

Šerifas nusišypsojo. Atrodė toks solidus ir malonus, kad Megė beveik pamiršo ginklą jo pašonėje.

– Niekada neatsisakau kavos.

– Virtuvė štai čia, – Megė nusijuokė. – Jums turbūt nereikia nieko aiškinti. Tikriausiai pažįstate kiekvieną šio namo kertelę geriau už mane.

Jis buvo vos per žingsnį nuo jos.

– Tiesą sakant, daugybę kartų esu buvęs šiose vietose – pjaudavau žolę, medžiodavau. Bet būtų galima ant pirštų suskaičiuoti, kiek kartų buvau viduje. Morganai išsikraustė iš čia, kai Džoisė dar buvo vaikas.

– Taip, ji man sakė.

– Daugiau kaip dešimt metų čia niekas negyveno. Senajam Morganui mirus Luela viską apleido, – jis pažvelgė į nusilaupiusius lubų dažus. – Ji laikė šią nuosavybę savo rankose, kol Džoisei sukako dvidešimt penkeri ir ji tapo paveldėtoja. Tikriausiai girdėjote, kad bandžiau įkalbėti Džoisę neparduoti.

– Na... – nežinodama, ką atsakyti, Megė kuitėsi prie viryklės.

– Tada galvojau, kad galėtume namą suremontuoti ir vėl išnuomoti. Bet tokiam dideliam pastatui reikėtų daug laiko ir pinigų. Džoisė tikriausiai teisingai padarė, kad jį pardavė.

Regis, šis vyras žino, kad svajonės egzistuoja, bet niekada neranda joms laiko.

– Išsirinkote gerus vyrus – Bogą namui suremontuoti, o Delanį žemei sutvarkyti, – kai Megė pažvelgė į šerifą, jis vėl nusišypsojo. – Mažuose miesteliuose naujienos sklinda žaibiškai.

– Sutinku su jumis.

– Dėl to, kas atsitiko vakar... – jis nurijo seiles. – Žinau, kad jums turėtų būti nelengva. Daugelis žmonių, sužinoję apie tokius dalykus jų kieme, būtų tiesiog susikrovę mantą ir išvažiavę gyventi kitur.

Megė paėmė iš spintelės puodukus.

– Aš niekur neišvyksiu.

– Džiugu girdėti, – žiūrėdamas, kaip ji pila kavą, šerifas minutėlę patylėjo. Megės rankos nedrebėjo. – Žinau, kad vakar čia buvo ir Klifas.

– Taip. Jis prižiūri, kaip vyksta darbai.

– O jūsų šuo atkasė...

– Taip, – Megė padėjo puodukus ant stalo ir atsisėdo. – Jis dar mažas šunytis. Dabar miega viršuje. Jam čia per daug jaudinančių nuotykių.

Šerifas rankos mostu atsisakė pasiūlytos grietinėlės ir gurkštelėjo juodos kavos.

– Atėjau čia ne norėdamas išspausti iš jūsų įvykio detalių. Valstijos policijos departamentas apie viską mane informavo. Tik norėjau pasakyti, kad visada būsiu šalia, jei jums ko nors prireiktų.

– Dėkoju. Nelabai išmanau apie tuos dalykus, bet spėju, kad vakar turėjau paskambinti jums.

– Mėgstu pats pasirūpinti savo teritorija, – lėtai ištarė šerifas, – bet kai čia toks įvykis... – jis gūžtelėjo pečiais. – Velniai rautų, vis tiek būčiau turėjęs pranešti valstijos policijai.

Megė stebėjo saulės šviesoje sublizgėjusį jo vestuvinį žiedą. Džoisė turi tokį pat, prisiminė ji. Auksinį. Neįmantrų, bet solidų.

– Atrodo, remontuojate grindis.

Megė abejingai pažvelgė žemyn.

– Na, taip, nuplėšiau senąjį linoleumą. Dabar reikėtų viską nušlifuoti.

– Išsikvieskite Džordžą Kuperį, – pasiūlė šerifas. – Telefoną rasite knygoje. Jis atsiveš elektrinę šlifavimo mašiną ir greitai viską sutvarkys. Tik pasakykite jam, kad rekomendavo Stanas Eidžis.