Нора Робертс - Nakties sokis

– Gerai, – pokalbis turėjo padėti Megei atsipalaiduoti, bet ji vis dar jautėsi įsitempusi. – Ačiū.

– Jei jums ko nors prireiktų, paskambinkite mums. Džoisė norėtų pakviesti jus vakarienės. Jos keptas kumpis gardžiausias visoje apylinkėje.

– Būtų smagu.

– Džoisė niekaip negali patikėti, kad toks žmogus kaip jūs galėjo atsikelti gyventi į Morganvilį.

Šerifas siurbčiojo kavą, tuo tarpu Megės kava vėso nė nepaliesta. Jis sėdėjo kėdėje atsilošęs ir atsipalaidavęs, o ji – tiesi ir įsitempusi.

– Aš nelabai domiuosi muzika, bet Džoisė viską žino apie jūsų kūrybą. Ji skaito visus tuos žurnalus. Ir štai netikėtai žmogus, nuolat žvelgiantis iš jų puslapių, atsikrausto į senąjį jos namą, – jis tingiai pažvelgė į galines duris. – Jums reikėtų pasikalbėti su Bogu, kad sutvarkytų užraktą.

Pažiūrėjusi į iškritusią lango pertvarą Megė prisiminė, kad reikia sutepti vyrius.

– Užraktą?

Nusijuokęs jis ištuštino puodelį.

– Štai kas nutinka, kai esi šerifas. Visada galvoji apie saugumą. Mūsų bendruomenė maža ir rami, panele Ficdžerald. Nenorėčiau, kad susidarytumėte kitokį įspūdį. Bet man būtų ramiau, jei įsistatytumėte geras spynas, juo labiau, kad gyvenate viena.

Stodamasis šerifas nevalingai palietė savo pistoleto dėklą.

– Ačiū už kavą. Tik nepamirškite paskambinti, jeigu ko prireiks.

– Gerai, nepamiršiu.

– Aš jau eisiu, nebetrukdysiu jums dirbti. Ir paskambinkite Džordžui Kuperiui.

– Gerai, – Megė palydėjo jį iki galinių durų. – Dėkoju, šerife.

Akimirką Megė pastovėjo įrėmusi galvą į durų staktą. Jai nepatiko, kad taip lengvai susinervina. Šerifas atėjo jos nuraminti, parodyti, kad bendruomenė, kurioje ji nusprendė gyventi, turi rūpestingą ir savo darbą išmanantį įstatymų vykdytoją. Dabar jos smegenys jau buvo visiškai išdžiūvusios nuo tokios daugybės pokalbių su policija. Tiek daug policininkų buvo tada, kai mirė Džeris. Daug policininkų ir daug klausimų. Ji manė viską jau užmiršusi, bet dabar prisiminimai vėl sugrįžo. „Jūsų vyras nuvažiavo nuo skardžio, ponia Brauning. Mes dar neradome jo kūno, bet darome viską, ką galime. Apgailestauju."

Taip, iš pradžių ji sulaukė užuojautos. Iš policijos, jos ir Džerio draugų. Bet paskui pasipylė klausimai: „Ar jūsų vyras vairavo išgėręs?", „Ar jis buvo susijaudinęs, o gal supykęs?", „Ar jūs pykotės?"

Dieve, ar negana to, kad jis nebegyvas? Kodėl jie puola ją ir skaudina visais tais klausimais? Dėl kokių priežasčių dvidešimt aštuonerių metų vyras galėjo nuvažiuoti automobiliu nuo skardžio?

Taip, jis gėrė. Daug gėrė nuo to laiko, kai jo karjera ėmė slysti iš po kojų, o jos – kilti. Taip, jie pykdavosi, nes nesuprato, kur dingo tos svajonės, kurias kažkada turėjo. Ji atsakinėjo į klausimus, kentė spaudos atakas tol, kol suprato, kad tuoj išprotės.

Megė stipriai užmerkė akis. Viskas baigta. Ji nebegali susigrąžinti Džerio ir išspręsti jo problemų. Jis pats rado sprendimą. Nusisukusi nuo durų ji nupėdino į muzikos kambarį.

Savo darbe Megė atrado ramybę ir tvarką, kurios taip troško. Jai visada to trūko. Pabėgdavo į savo muziką, kad išlaisvintų jausmus. Taip ji mokėsi viską sudėlioti į savo vietas. Stengėsi išsilaisvinti. Kurdama ji išlaisvindavo savo emocijas, o jos klausytojai – savąsias. Megei tai sekėsi, o daugiau nieko ir nereikėjo.

Tačiau vien talento neužtenka. Jo neužteko Džeriui. Šalia talento į darbą turi būti įkinkyti disciplina ir kūrybingumas. Dabar Megė taip ir daro.

Laikui bėgant ji susiliejo su muzika ir su savo užsibrėžtu tikslu. Įvadinė daina turėjo būti aistringa, kupina judesio ir seksualumo – taip sufleravo pats pavadinimas. Megė norėjo, kad nuskambėjusi ji sudrebintų pojūčius ir sukeltų didžiulius troškimus bei ilgesį.

Dar nebuvo numatyta, kas atliks šį kūrinį, taigi ji galėjo kurti bet kokį stilių. Megė norėjo bliuzo ir mintyse girdėjo aimanuojant saksofoną. Seksualiai ir aistringai. Norėjo tylios pučiamųjų raudos ir ritmingo boso tvinkčiojimo. Vakar iki paryčių negalėdama užmigti ji parašė keletą sakinių. Dabar eksperimentavo su jais, bandydama sujungti muziką ir žodžius.

Beveik iškart suprato, kad rado atsakymą. Raktas buvo nepaaiškinama, nevaldoma aistra. Geismas, nustumiantis į šalį visa, kas civilizuota. Pasiutimas ir kaitra, kurią vyras ir moteris lieja vienas kitam tol, kol visiškai išsenka. Dabar ji turi raktą. Megės pulsas pradėjo daužytis muzikos ritmu, nes ji pati buvo tai patyrusi. Vakar, ant kalvelės, saulės atokaitoje su Klifu.

Pamišimas. Tai buvo pirmas į galvą atėjęs žodis. Aistra yra pamišimas. Užmerkusi akis jautė, kad pradeda lietis žodžiai ir melodija. Argi ji nepajuto to pamišimo, jo saldumo ir skausmo, kai jis lūpomis įsisiurbė jai į lūpas? Argi nenorėjo jausti jo šalia, ar nenorėjo stipriai prisiglausti? Jis privertė ją galvoti apie tamsias naktis – meilės naktis be mėnulio, kai oras toks tirštas, kad tiesiog limpa prie tavo kūno.

Tada ji iš viso nieko negalvojo, nes aistra buvo pamišėliška.

Megė leido laisvai lietis žodžiams, bereikšmiams pažadams, leido sklandyti jiems virš muzikos kaitros. Viliojantys ir dviprasmiški, jie išlaisvino visus jos jausmus. Mylimojo žodžiai, desperatiškas šnabždesys, sklindantis iš Megės lūpų, užtvindė kambarį. Nė vienas, tai išgirdęs, neturėjo likti abejingas. Toks buvo jos troškimas.

Pabaigus Megei iš laimės užėmė kvapą, ji linksma ėmė suktis po kambarį. Norėdama atsukti kasetę ir dar kartą pasiklausyti paspaudė grotuvo mygtuką ir tada pastebėjo tarpduryje stovintį Klifą. Jos rankos nutirpo, o pulsas, ir taip tankus, dar labiau patankėjo.

Ar iškviečiau jį savo daina, – pamanė paklaikusi. Ar burtai buvo tokie stiprūs? Jis nieko nesakė. Ji išjungė grotuvą ir tarė jau išmoktu ramiu balsu:

– Ar kaime tai priimtina – įeiti į žmonių namus nepasibeldus?

– Tu negirdi mano beldimo, kai dirbi.

Ji klausėsi šiek tiek palenkusi galvą.

– Tai tikriausiai reiškia, kad nemėgstu būti trukdoma.

– Tikriausiai.

Trukdoma. Jis vos nepradėjo juoktis iš šito žodžio. Gal jis ir sutrukdė jos darbą, bet tai niekis palyginti su tuo, kaip jį paveikė daina – kaip dainuojanti Megė paveikė jį. Klifas iš visų jėgų stengėsi valdytis, kad nenutemptų jos nuo fortepijono kėdės ir nepasiguldytų ant dulkėtų grindų. Jis priėjo arčiau žinodamas, kad tuoj pajus jos kvapą, kuris taip svaigina.

– Vakar šiek tiek sugaišau, – Megė nurijo gumulą, kuris trukdė kalbėti. Jos kūnas dar virpėjo, buvo pažeidžiamas dėl aistros, kuri veržte veržėsi iš jos. – Artėja galutinis terminas, kai turėsiu atiduoti partitūrą.

Jis pažvelgė į jos rankas. Troško, kad jos liestų jį taip pat kaip fortepijono klavišus. Žvilgsnis lėtai slydo jos pečių linkiu prie veido. Abu jautė, tarsi jis būtų glamonėjęs ją ne žvilgsniu, o ranka.

Megės kvėpavimas buvo nelygus, akys neramios. Buvo taip, kaip jis norėjo. Klifas dažnai karštai įtikinėdavo save, kad geriau būtų nuo jos atsitolinti, bet suprato: dabar tai jau beveik nebeįmanoma. Ji nebuvo jam skirta – jis buvo tuo save įtikinęs. Bet abu jie turėjo kažką, ką reikėjo išlaisvinti ir ko reikėjo paragauti.

– Iš to, ką girdėjau, – sumurmėjo jis, – suprantu, kad jau baigei.

– Tai nuspręsiu aš.

– Paleisk kasetę iš naujo, – tai buvo iššūkis. Iš Megės akių Klifas matė, kad ji suprato. Šis iššūkis galėjo atsiliepti abiem. – Paskutinę dainą – noriu dar kartą ją išgirsti.