Нора Робертс - Nakties sokis

– Taip, aš.

– Kad mane kur, atrodote visai kaip iš žurnalo. Tikriausiai nėra tokios jūsų dainos, kurios negalėčiau paniūniuoti. Tai nusipirkote Morganų žemę...

– Taip.

Policininkas atsismaukė skrybėlę ir Megė pagalvojo apie kaubojus.

– Tai sukils emocijos, kai pasakysiu savo žmonai! Per mūsų vestuves buvo grojama Amžinai. Pameni, Klifai? Klifas buvo vyriausiasis pabrolys.

Megė pasuko galvą ir pažvelgė į šalimais stovintį vyriškį.

– Tikrai?

– Jeigu jau baigei giedoti ditirambus, – ramiai tarė Klifas, – gal norėtum žvilgtelėti į daubą?

Bobas vėl draugiškai išsišiepė:

– Dėl to čia ir atvykau.

Jie visi kartu nuėjo daubos link.

– Žinote, vien pažiūrėjus sunku nuspręsti, ar čia žmogaus, ar gyvūno kaulai. Gali būti, ponia, kad jūs aptikote paprasčiausius elnio griaučius.

Megė pažvelgė į Klifą. Vėl prisiminė, kaip jos ranka sulindo į tą šiurpią angą.

– Norėčiau taip manyti.

– Nusileiskime į apačią – pasiūlė Klifas, nesureagavęs į jam mestą žvilgsnį. – Šlaitas nelygus.

Sklandžiu ir apgalvotu judesiu jis užstojo Megei kelią. Ši vos nepargriuvo ir turėjo griebtis jo rankos.

– Kodėl tau nepalaukus čia?

Būtų buvę nesunku tai padaryti. Pernelyg lengva.

– Čia mano žemė, – tarė Megė ir stumtelėjusi jį ėmė leistis į pakalnę. – Šuo pradėjo raustis šioje krūvoje, – savo balse ji išgirdo jaudulio gaideles ir pabandė jas nuslopinti. – Nulipau jo pasiimti, štai tada ir pamačiau... – nutilusi ji parodė pirštu į tai, apie ką kalbėjo.

Policininkas pritūpė ir švilptelėjo.

– Po perkūnais, – sumurmėjo ir pasuko galvą. Bet ne į Megę, o į Klifą. – Nepanašu, kad būtumėte atkasę elnią.

– Taigi, – Klifas atsistojo taip, kad užstotų Megei reginį. – Ką dabar darysi?

Bobas atsistojo. Jis nesišypsojo ir Megė pamanė jo veide pastebėjusi nerimą.

– Turėsiu paskambinti į tyrimų skyrių. Tie vaikinai tikrai norės čia užmesti akį.

Jiems lipant šlaitu aukštyn Megė neištarė nė žodžio. Tylėdama laukė, kol policininkas nuėjo iki savo automobilio ir per raciją pranešė tyrimų skyriui apie radinį. Vėl prabilusi ji sąmoningai vengė kalbos apie kaulus.

– Tai jūs pažįstami, – taip pradedamas paprastas pokalbis niekuo neišsiskiriančią dieną.

– Mes su Bobu lankėme tą pačią mokyklą, – Klifas stebėjo virš medžių skraidančią didelę varną. Jis prisiminė Megės žvilgsnį jai ėmus klykti. – Galiausiai prieš keletą metų jis vedė vieną iš mano pusseserių.

Megė pasilenkė, nusiskynė laukų gėlę ir pradėjo plėšyti.

– Ar daug turi pusbrolių ir pusseserių?

Klifas gūžtelėjo pečiais. Varna nusileido ant medžio šakos ir ramiai tupėjo.

– Gana daug.

– Keletas iš jų – Morganai.

Tai neprasprūdo jam pro ausis.

– Keletas? – lėtai paklausė jis. – Kodėl?

– Gal dėl giminystės su jais tau nepatinka, kad dabar ši žemė priklauso man.

Klifas svarstė, kodėl kitų žmonių tiesmuką nuoširdumą jis vertina, o jos negali pakęsti.

– Ne.

– Bet tau tai nepatinka, – Megė laikėsi savo. – Nemėgai manęs dar nė nematęs.

Tai buvo tiesa ir tas jausmas vis stiprėjo nuo tos dienos, kai jis pajuto jai aistrą.

– Džoisė turėjo teisę parduoti savo žemę kada panorėjusi ir kam panorėjusi.

Megė linktelėjo. Ji žvelgė į išraustose žemėse žaidžiantį šunelį.

– Ar ir ji tavo pusseserė?

– Ką nori tuo pasakyti?

Pakėlusi galvą Megė sutiko nekantrų Klifo žvilgsnį.

– Aš tik bandau suprasti mažų miestelių gyvenimo ypatumus. Šiaip ar taip, juk ruošiuosi čia gyventi.

– Pirmas dalykas, kurį tau teks įsikalti į galvą – žmonės nemėgsta, kai juos per daug klausinėja. Jie gali papasakoti daugybę dalykų, ko reikia ir ko nereikia, bet klausinėjami mažai ką tepasako.

Megė kilstelėjo antakį.

– Turėsiu omenyje.

Apsidžiaugusi, kad jį suerzino, Megė atsisuko į priėjusį policininką.

– Netrukus čia atvyks ekspertų grupė, – jis žvilgtelėjo į Megę, paskui į Klifą, galiausiai įsmeigė akis į daubą už Klifo pečių. – Pasisukios čia truputėlį ir pasiims viską, ką ras.

– O kas tada?

Bobas vėl atsisuko į Megę.

– Geras klausimas.

Ieškodamas atsakymo jis šiek tiek pamindžikavo vietoje.

– Tiesą sakant, aš dar niekada nebuvau susidūręs su tokiu atveju, bet spėju, kad radinius jie išsiųs medicininei ekspertizei į Baltimorę. Ekspertas turi viską patikrinti prieš pradedant tyrimą.

– Tyrimą? – pakartojo Megė ir pajuto, kaip kažkas užgniaužė gerklę. – Kokį tyrimą?

Policininkas pasičiupinėjo nosį.

– Ką gi, ponia, kaip aš suprantu, nėra jokios prasmės ką nors užkasti tokioje dauboje, nebent...

– Nebent kas nors vis dėlto užkasė, – užbaigė Klifas.

Megė spoksojo į šalia keliuko ramiai žaliuojančius medžius.

– Manau, mes visi galėtume išgerti kavos, – sumurmėjo ji ir nelaukdama pritarimo nužingsniavo į namą.

Bobas nusiėmė skrybėlę ir atžagaria ranka nusibraukė prakaitą nuo kaktos.

– Apie tai būtų galima parašyti knygą.

Klifas pastebėjo draugo žvilgsnį, kuriuo jis nusekė išklerusiais laiptais lipančią moterį.

– Apie ką? Šitą ar tą? – jis mostelėjo į daubą.

– Apie viena ir kita, – Bobas išsitraukė pakelį kramtomosios gumos ir atsargiai išvyniojo gabaliuką.

– Pirma, ką tokia moteris kaip ji, tikra žvaigždė, veikia šiose girių platybėse?

– Galbūt suprato, kad mėgsta medžius.

Bobas įsikišo gumą į burną.

– Čia dešimt ar dvylika akrų.

– Dvylika.

– Man atrodo, kad ji nusipirko daugiau nei tikėjosi. Po perkūnais, Klifai, visoje apylinkėje dar nėra buvę sensacingesnio įvykio nuo to laiko, kai pamišėlis Melas Stikleris padegė tuos tvartus. Dabar mieste...

– Ar nemanai, kad šiek tiek per daug įsijautei?

Bobas taip gerai pažinojo Klifą, kad puikiausiai suprato jo humorą bei potekstes.

– Man patinka, kai kas nors vyksta, – paprastai tarė jis. – O ši moteris – dainų kūrėja – tarsi rojaus paukštė, nusileidusi mūsų miestelyje.

– Kaip Kerol Anė?

Klifui užsiminus apie jo žmoną Bobas nusišypsojo.

– Panašiai. Klausyk, Klifai, jei koks vyras jos nepastebi ir neįvertina, jam pats laikas kreiptis į gydytoją. Juk neketini man sakyti, kad nepastebėjai, kokia graži tos merginos figūra.

– Pastebėjau, – jis pažvelgė į šalimais stūksančią uolą. Jie sėdėjo ant jos ir bučiavosi. Nebūtų sunku prisiminti kiekvieną tų akimirkų pojūtį. – Bet man įdomesnė jos žemė.

Bobas nusijuokė.

– Jei taip yra iš tikrųjų, tai nuo vidurinės mokyklos laikų tu labai pasikeitei. Pameni, lankydavomės čia pas tas dvi blondines, palaikymo komandos šokėjas, kurių tėvai kurį laiką nuomojosi šitą namą? Tavoji Čivė štai čia buvo pametusi šalikėlį.

– Pamenu.

– O kaip vaikščiodavome po miškus, – dalijosi prisiminimais Bobas. – Buvo gražiausios mokyklos merginos, bet tėvas gavo darbą kitur ir jas išsivežė.

– Kas atsikėlė po jų? – garsiai svarstė Klifas.

– Ta sena porelė iš Harisburgo – Faradėjai. Jie čia gyveno ilgai, bet kai senasis vyras pasimirė, moteriškė persikėlė gyventi pas vaikus.

Mėgindamas prisiminti Klifas prisimerkė.

– Tai buvo keli mėnesiai prieš Morganui nuriedant nuo tilto. Po to niekas nebegyveno šiame name.

Bobas gūžtelėjo pečiais. Abu pažvelgė į daubos pusę.