Нора Робертс - Nakties sokis

Nusprendusi išmėginti sėkmę ji pasuko galvą ir nusišypsojo.

– Labas rytas.

– Labą rytą, – atsakė jie vienu metu. Vienas iš jų kilstelėjo kepurę. – Gražus automobilis.

– Dėkui.

Nudžiugusi, kad užmezgė kažkokį ryšį, ji įėjo į vidų. Už langelio stovinti darbuotoja plepėjo su jaunesne moterimi, kuri ant klubo laikė pasisodinusi kūdikį.

– Nė neįsivaizduoju, kiek laiko jie ten dūlėjo, – skaičiuodama pašto ženklus kalbėjo pašto viršininkė. – Po Faradėjų ten niekas negyveno, praėjusį mėnesį suėjo jau dešimt metų. Senoji ponia Faradėj kiekvieną mielą savaitę ateidavo nusipirkti ženklų už dolerį. Aišku, tais laikais jie buvo pigesni, – ji pastūmė pašto ženklus pro langelį. – Iš tavęs penki doleriai, Eime.

– Kaip baisu, – jaunoji moteris pakrutino kūdikį ant klubo, o šis bandė kažką savo kalba pasakyti Megei. Moteris susikišo pirkinį į rankinę. – Jei aš savo kieme rasčiau kažkieno senus kaulus, tą pačią dieną parduočiau namus.

Nuo šių žodžių džiugi Megės nuotaika priblėso.

– Bilas sakė, kad į tą daubą tikriausiai įkrito koks bastūnas, todėl niekas iki šiol nieko ir nežinojo.

– Gali būti. Tikėkimės, kad valstijos policija greitai viską išsiaiškins.

Pašto viršininkė baigė pokalbį ir pasisuko į Megę.

– Ar galėčiau jums padėti?

– Taip, – Megė priėjo prie langelio. Jaunoji moteris pažvelgė į ją smalsiu žvilgsniu ir išsinešė mažylį į lauką. – Norėčiau išsiųsti registruotą siuntinį.

– Ką gi, pažiūrėkime, kiek jis sveria, – pašto viršininkė paėmė paketą ir padėjo ant svarstyklių. – Ar norėsite patvirtinimo apie pristatymą?

– Taip, prašyčiau.

– Gerai, – ji išsitraukė iš už ausies pieštuką ir peržvelgė lentelę, priklijuotą prie svarstyklių. – Kainuos šiek tiek daugiau, bet būsite tikra, kad siuntinys pasiekė adresatą. Pažiūrėkime, kur siunčiate... – Pamačiusi atgalinį adresą pakuotės kampe ji nutilo ir prieš pradėdama pildyti formą atidžiai pažvelgė Megei į veidą. – Jūs ta dainų kūrėja iš Kalifornijos. Nusipirkote Morganų žemę.

– Taip, – nežinodama, ką sakyti po nugirsto pokalbio, Megė nesileido į kalbas.

– Kuriate gražią muziką, – pašto viršininkė rašė kruopščiai išraitydama raides. – Dabartinės aš dažniausiai net nesuprantu. Turiu keletą jūsų motinos įrašų. Ji buvo geriausia dainininkė. Niekas jai neprilygsta.

Megės pajuto jai palankumą, kaip ir kiekvienam, kas gražiai atsiliepdavo apie motiną.

– Tiesa, aš irgi taip manau.

– Pasirašykite čia.

Vykdydama nurodymą Megė jautė pašto viršininkės žvilgsnį. Jai dingtelėjo, kad per šios moters rankas pereis visi jos ir jai siunčiami siuntiniai. Tai buvo keistas jausmas, bet gana malonus.

– Didelis senas namas, Morganų žemė, – moteris užrašė sumą ant mažo balto lapuko. – Kaip jums sekasi įsikurti?

– Po truputį. Dar daug ką reikia atlikti.

– Visada taip būna, kai persikeli į naujus namus, ypač jeigu jie daugybę metų stovi tušti. Turbūt viskas čia kitaip nei ten, kur gyvenote anksčiau?

Megė pakėlė galvą.

– Taip. Bet man patinka.

Gal dėl atviro Megės žvilgsnio, o gal dėl neįmantrios kalbos pašto viršininkė pritariamai linktelėjo galvą. Megė pajuto, kad pirmą kartą čia rado sau palankų žmogų.

– Bogas gerai jums viską sutvarkys. Kaip ir Delanis jaunesnysis.

Ieškodama piniginės Megė šyptelėjo. Maži miesteliai. Nėra jokių paslapčių.

– Tą dieną jūs turbūt patyrėte tikrą siaubą.

Megė išklausė visa tai ramiai ir laukė dar kokio nors komentaro.

– Nenorėčiau dar kartą to išgyventi.

– Na, ko gero, niekas nenorėtų. Pamirškite visa tai ir džiaukitės naujuoju būstu, – patarė pašto viršininkė. – Senais laikais jame vykdavo įvairiausių renginių. Luela puikiai tvarkėsi. O radiniu pasirūpins policija.

– Taip, tikiuosi, – Megė įsikišo grąžą į kišenę. – Ačiū.

– Pasistengsime paketą išsiųsti kuo greičiau. Geros dienos.

Patenkinta savimi Megė išėjo į lauką. Įkvėpė švelnaus pavasariško oro, dar kartą nusišypsojo dviem šalia pašto dėžutės besišnekučiuojantiems vyrams ir pasuko prie savo automobilio. Šypsena dingo, kai pamatė Klifą, kuris kilstelėjo kepurę ir paprastai pasakė:

– Anksti išvažiavai.

Jis buvo sakęs, kad tokio dydžio miesteliuose sunku išvengti susitikimo su kokiu nors žmogumi. Megė nusprendė, kad Klifas visada teisus, ir susierzino.

– Ar neturėtum būti darbe?

Jis nusišypsojo ir ištiesė jai sodos vandens buteliuką.

– Tiesą sakant, dabar aš kaip tik iš vienos darbų aikštelės važiuoju į kitą.

Ji nepaėmė iš jo vandens buteliuko, tada Klifas pakėlė jį prie lūpų ir atsigėrė.

– Čia, Morganvilyje, nedaug tokių pamatysi, – jis dūrė pirštu į jos „Aston Martin" markės automobilį.

Megė apėjo Klifą ir priėjo prie mašinos.

– Atsiprašysiu, – ištarė ramiai, – aš užsiėmusi.

Klifas paėmė ją už rankos ir nekreipdamas dėmesio į rūstų žvilgsnį bei du smalsuolius vos už kelių jardų pažvelgė jai į veidą.

– Tavo paakiai pajuodę. Prastai miegojai?

– Miegojau kuo puikiausiai.

– Netiesa, – jis vėl ją sulaikė ir pakėlė ranką jai prie veido. Megė nė nesuprato, kad kaskart, kai atsiskleisdavo jos silpnumas, jam žemė imdavo slysti iš po kojų. – Maniau, kad nevengi žmonių.

– Klausyk, aš užsiėmusi.

– Tave labai paveikė tas radinys dauboje.

– O jeigu ir paveikė? – pratrūko Megė. – Ir aš žmogus. Tai normali reakcija.

– Aš ir nesakau, kad nenormali, – Klifas kilstelėjo jos smakrą. – Šiomis dienomis tu labai greitai susierzini. Ar visa tai dėl tos daubos, ar yra ir kitų priežasčių?

Megė stovėjo ramiai ir nebebandė atsitraukti. Gal jis nepastebėjo tų dviejų vyrų bei pašto viršininkės, kurie smalsiai juodu stebėjo.

– Ne tavo reikalas, susierzinusi aš ar ne. Jei galėtum baigti šią sceną, norėčiau grįžti namo.

– Ar viešumas tave trikdo? – šįkart Klifas patenkintas prisitraukė ją prie savęs. – Sunku patikėti. Daugybę kartų žurnaluose mačiau tavo nuotraukas.

– Liaukis, Klifai, – Megė įrėmė rankas jam į krūtinę. – Dėl Dievo meilės, mes stovime pagrindinėje gatvėje.

– Taip. Ir jau tapome karščiausia dešimtos valandos naujiena.

Dar nespėjusi suvokti, jog jis sako tikrą tiesą, Megė išgirdo juoką.

– Tau tai didelis malonumas, ar ne?

– Na... – pasinaudojęs Megės sutrikimu Klifas ją apglėbė. – Galbūt. Aš tik noriu su tavimi pasikalbėti.

Pro juos praėjo moteris su laišku rankoje. Megė pastebėjo, kad ji užtruko prie pašto dėžutės.

– Manau, galėtume rasti tam tinkamesnę vietą. Ne tai turėjau omenyje, – pasipiktino Megė, kai Klifas nusijuokė. – Ar paleisi mane?

– Palauk. Atsimeni tą vakarą, kai kartu vakarieniavome?

– Taip, atsimenu. Klifai... – pasukusi galvą Megė pamatė, kad tuodu vyrai vis dar tebespokso į juos. Moteris taip pat. – Tai tikrai nejuokinga.

– Noriu pasakyti, – tęsė jis, – kad mūsų miestelyje toks paprotys: jei kas nors pakviečia tave vakarienės, turi atsilyginti tuo pačiu.

Stengdamasi išsilaisvinti iš jo glėbio Megė ėmė muistytis, bet nuo to tik dar labiau užkaito.

– Šiuo metu neturiu laiko jokiai vakarienei. Pasikalbėsime po poros savaičių.

– Surenkime vaišes, atsinešiu maisto.

– Vaišes? – pakartojo Megė. – Mano namuose?