Нора Робертс - Nakties sokis

– Žinau, kaip dabar jaučiasi Džoisė. Kur tik pasižiūriu, kas nors man viską primena.

Kuo daugiau Megė kalbėjo apie Džoisę, tuo mažiau Klifas galvojo apie tyliąją brunetę ir daugiau apie Megę. Jo pirštai paniro jai į plaukus. Tai, ką jis dabar jautė, nebuvo geismas, greičiau nuožmus poreikis ją apsaugoti. Tai ir turėčiau padaryti, – nusprendė jis ir atsitraukė.

– Tu nebuvai pažįstama su Viljamu Morganu.

– Ne, bet...

– Aš buvau. Jis buvo šaltas, kietaširdis žmogus ir netikėjo tokiais dalykais kaip užuojauta ar kilnūs jausmai, – Klifas stumtelėjo Megę į šoną ir pasilenkė prie mėsos, kepančios ant grotelių. – Prieš dešimt metų pusė miestelio gyventojų būtų džiūgavę dėl jo mirties, tik ne Luela. Ji mylėjo tą vyrą. Džoisė taip pat jį mylėjo, nors abi nežmoniškai bijojo. Policijai nebus lengva išsiaiškinti, kas jį nužudė, o miestelio gyventojams tai nė kiek nerūpi. Aš ir pats jo nekenčiau, turėjau tam savų priežasčių.

Megei nepatiko, kad apie žmogžudystę Klifas kalba taip ramiai ir šaltai. Ir vėl, kaip jau buvo sakiusi ne kartą, jie vienas kito nesuprato. Likusi be darbo Megė grįžo prie salotų.

– Dėl Džoisės? – paklausė ji.

– Taip, ir dėl jos. Morganas mėgo tvarką. Senamadišką tvarką. Džoisė man lyg sesuo. Kai pamačiau Morganą, einantį prie jos su diržu – tuomet jai buvo jau šešiolika – pagrasinau jį nužudyti.

Klifas pasakė tai taip paprastai, kad Megei sustingo kraujas. O jis išvydo jos akyse daugybę dvejonių ir klausimų.

– Ir šitai, – pridūrė Klifas, – kaip girdėjau iš pasakojimų, norėjo padaryti pusė Morganvilio gyventojų. Niekas neliūdėjo, kai gelbėtojai ištraukė Viljamo Morgano automobilį iš upės.

– Niekas neturi teisės nutraukti gyvybės siūlo, – tarė Megė drebančiu balsu. – Nei savo, nei kieno kito.

Klifas prisiminė, kad gelbėtojai iš vandens ištraukė ir Megės vyro automobilį. Galutinė versija – savižudybė.

– Geriau negretink tų dviejų atvejų, – tarė šiurkščiai.

– Jie patys gretinasi.

– Tai, kas nutiko Džeriui Brauningui, buvo tragiškas gyvenimo ir talento švaistymas. Ar dėl to tu irgi nori prisiimti kaltę?

– Aš niekada jos neprisiėmiau, – atrėmė Megė.

– Ar tu jį mylėjai?

Jos akys degė, bet balsas buvo ramus.

– Nepakankamai.

– Pakankamai, kad liktum ištikima šešerius metus, – atšovė Klifas.

Išgirdusi sugrįžtant savo pačios žodžius Megė nusišypsojo.

– Tu teisus, tam pakankamai. Bet meilė – daugiau nei ištikimybė, tiesa?

Klifo ranka vėl švelniai palietė jos veidą.

– Sakei, kad neprisiėmei kaltės.

– Atsakomybė ir kaltė – skirtingi dalykai.

– Ne, – jis papurtė galvą, – šįkart nėra nei atsakomybės, nei kaltės. Ar nemanai, kad atsakomybė dėl kieno nors kito veiksmų – egoizmo viršūnė?

Ji jau rengėsi atsikirsti, bet staiga suprato, kokie taiklūs jo žodžiai.

– Galbūt. Gal taip ir yra, – nebuvo lengva, bet ji nusikratė blogos nuotaikos ir nusišypsojo. – Mėsainiai turbūt jau iškepė. Užkąskim.

SEPTINTAS SKYRIUS

Megei buvo jauku virtuvėje. Kvepėjo karštu maistu, buvo girdėti ką tik prasidėjusio lietaus lašų barbenimas į langus. Pagalvojo, kad dar niekada nebuvo patyrusi tikro jaukumo. Jos tėvai gyveno milžiniškuose namuose su didžiuliais elegantiškai apstatytais kambariais, kuriuose būdavo rengiami prašmatnūs vakarėliai, lankydavosi triukšmingi, ekscentriški draugai. Ir jos pačios namai Beverli Hilse buvo tokie pat. Tuo gyvenimo tarpsniu jai tikriausiai viso to reikėjo, o gal jau buvo tapę įpročiu. Megė neprisiminė, kada ėmė tuo bodėtis, nežinojo, ar kada nors anksčiau jautėsi tokia atsipalaidavusi, kaip tą akimirką, kai savo pusiau suremontuotoje virtuvėje valgė mėsainius su vyriškiu, apie kurį dar tiek mažai žinojo.

Jis stiprus, – pamanė ji. Turbūt jos gyvenime tokio stipraus vyro dar nebuvo. Tėvas buvo stiprus. Jis darė tai, ką norėjo, gaudavo tai, ko užsigeisdavo – ir tik todėl, kad to norėjo. Tai buvo ne fizinė, greičiau jau asmenybės ir valios jėga. Jos motina papildė jį ištverme ir energija. Megė niekad nematė tobulesnių vyro ir moters santykių. Jų meilė buvo aistringa ir tvirta, nestokojanti praktiškumo, užuojautos ir entuziazmo. Jie niekada nekonkuravo ir nepavydėjo vienas kitam sėkmės. Tikriausiai tai ir buvo jų gerų santykių garantas. Visiška abipusė parama. Megės santuokoje to nebuvo ir ji manė, kad jos tėvai unikalūs.

Kažkas sutrikdė jos ir Džerio santykių pusiausvyrą. Tuo metu, kai jis silpo, ji stiprėjo. Netikėtai suvokė, kad laiko visus keturis namų kampus, o Džeris viskuo tik naudojasi. Vis dėlto ji jo nepaliko, nes neįstengė pamiršti draugystės. Draugai nelaužo priesaikos.

Žvelgdama į Klifą Megė svarstė, koks draugas būtų jis. O koks būtų mylimasis?

– Apie ką mąstai?

Klausimas buvo toks netikėtas, kad Megė vos neapvertė savo taurės. Ji greitai surikiavo mintis ir atsirinko mažiausiai asmeniškas. Sunkiai būtų galėjusi pasakyti, kuri iš jų buvo paskutinė.

– Galvojau, – pradėjo ji ir pakėlė taurę, – kaip jauku vakarieniauti čia, virtuvėje. Tikriausiai valgomąjį nustumsiu į galą remontuojamų kambarių sąraše.

– Apie tai ir mąstei? – iš Klifo žvilgsnio Megė suprato, kad jis nujaučia buvus kitokių jos minčių.

– Daugmaž, – visą gyvenimą klausinėjama, daugybę interviu davusi moteris mokėjo išsisukti. Ji paėmė butelį ir vėl pripildė Klifo taurę. – Šis bordo – dar viena mano agento dovana. Arba bandymas papirkti.

– Papirkti?

– Jis nori, kad baigčiau kvailiojusi šioje laukinėje gamtoje ir grįžčiau į civilizaciją.

– Ir tiki, kad gali to pasiekti dovanodamas šuniukus ir prancūziško vyno?

Megė nusijuokė.

– Jei nebūčiau taip prisirišusi prie šios vietos, būtų užtekę ir kurios nors vienos dovanos.

– Ar tai tiesa? –susimąstęs paklausė Klifas. – Prisirišusi?

Po šito klausimo Megės akys ir švelnios lūpos surimtėjo.

– Tu esi verslo žmogus ir turėtum žinoti, kad kai kurie dalykai greitai įtraukia.

– Kai kurie taip, – tarė jis. – Bet vėliau žmogus vis tiek negali gyventi naujoje aplinkoje.

Megė piršto galu pabarbeno į savo taurę. Ji stengėsi suprasti, kodėl Klifo dvejonės taip giliai ją veikia.

– Tu nelabai tiki manimi, ar ne?

– Gal ir ne, – jis gūžtelėjo pečiais, tarsi diskutuojama tema jau nebebūtų turėjęs tvirtos nuomonės. – Šiaip ar taip, man įdomu stebėti, kaip tu bandai prisitaikyti.

Megė nusprendė palaikyti tokią nuotaiką.

– Ir kaip man sekasi?

– Geriau nei tikėjausi, – Klifas kilstelėjo taurę tarsi skelbdamas tostą. – Bet išvadas daryti dar per anksti.

Megė nusijuokė, nes ginčytis atrodė beprasmiška.

– Ar tu gimei cinikas, Klifai, ar to išmokai?

– O tu gimei optimistė?

Megės antakiai pakilo ir pasislėpė už tamsiai rudų kirpčiukų.

– Gerai pasakyta, – tarė ji. Maistas nebebuvo įdomus, ji žvelgė į vyrą. Jo veidas jai ėmė patikti, nors akys taip ir liko neįskaitomos. Stipri savikontrolė, pamanė ji. Tik jis pats gali leisti perskaityti jo mintis. – Žinai, aš nebepykstu ant tavęs ir džiaugiuosi, kad šįvakar esi čia, – iš lėto tarė ji ir nusišypsojo. – Antraip nežinau, kada būčiau atidariusi šį vyno butelį.

Šįkart jau jis nusišypsojo.

– Aš erzinu tave?

– Manau, kad kuo puikiausiai tai žinai, – ištarė Megė. – Ir dėl kažkokių asmeninių priežasčių tau tas labai patinka.