Нора Робертс - Nakties sokis

– Gera mintis.

– Palauk! Aš nesakiau...

– O gal tu nemoki ruošti valgio?

– Žinoma, kad moku, – atšovė ji.

– Puiku. Septintą?

Megė pažvelgė į Klifą pačiu negailestingiausiu, pačiu karališkiausiu žvilgsniu.

– Šįvakar klijuoju sienų apmušalus.

– Bet kartkartėm pravartu ir užkąsti, – Megei dar nespėjus nė prasižioti Klifas pabučiavo ją. Tas trumpas, bet gana stiprus bučinys Megę sujaudino. – Pasimatysime septintą, – tarė jis ir įšoko į savo pikapą.– Mege, – šūktelėjo pro atvirą langą, – tik nepersistenk gamindama. Aš neišrankus.

– Tu... – pradėjo Megė, bet pikapo variklio riaumojimas ją nutildė. Ji liko vidury automobilių stovėjimo aikštelės ir supykusi burnojo. Jausdama bent tuziną į ją įsmigusių porų akių Megė atmetė galvą ir įsėdo į automobilį.

Visą trijų mylių kelią namo ji keiksnojo Klifą – to jau buvo pramokusi. Grįžusi tikėjosi rasti kieme Klifo darbininkus. Paprastas juodas automobilis keliuko gale, šiaip ar taip, buvo staigmena. Apvažiuodama jį Megė pajuto, kad nėra nusiteikusi priiminėti svečius, susipažinti su užsukusiais kaimynais ar šiaip smalsuoliais. Norėjo būti viena ir šlifuoti grindis iš Džordžo Kuperio išsinuomota šlifavimo mašina.

Išlipusi iš automobilio ji pamatė ilgakojį vyrą žilstelėjusiais plaukais, ateinantį per kiemą iš daubos pusės. Megė atpažino jį.

– Panele Ficdžerald.

– Labas rytas. Jūs leitenantas Reikeris, ar ne?

– Taip, ponia.

Kaip turi elgtis žmogus, kai grįžęs namo prie durų randa detektyvą iš žmogžudysčių skyriaus? Megė nusprendė būti formali, bet draugiška.

– Ar galiu jums kuo nors padėti?

– Ketinau prašyti jūsų pagalbos, panele Ficdžerald, – leitenantas stovėjo visą svorį perkėlęs ant vienos kojos, tarsi kitą būtų skaudėję. – Tikriausiai norėtumėte tęsti žemės tvarkymo darbus, bet mes prašytume kuriam laikui atidėti kūdros kasimą.

– Suprantu, – atsitiko tai, ko ji ir baiminosi. – Gal galėtumėte pasakyti kodėl?

– Gavome preliminarias medicininės ekspertizės išvadas ir tęsiame tyrimą.

Gal būtų geriau neklausti ir nieko nežinoti. Bet Megė nebuvo įsitikinusi, kad sprukusi į krūmus vėliau nesigailės.

– Leitenante, nežinau, ką galite man pasakyti, bet tikriausiai turiu teisę kai ką žinoti. Čia mano žemė.

– Jūs nesusijusi su tuo, panele Ficdžerald. Šis reikalas labai senas.

– Jei mano žemėje kažkas atsitiko, aš irgi susijusi, – Megė susivokė maiganti rankinės dirželį, kaip ir Džoisė per savo apsilankymą, ir susitvardė. – Man būtų lengviau, leitenante, jei žinočiau.

Reikeris persibraukė ranka per veidą. Tyrimas dar tik pradėtas, o jam jis jau pabodo. Galbūt tai, kas dešimt metų pragulėjo po žeme, ten turėtų ir likti. Kartais taip būtų geriau, nusprendė jis niūriai.

– Medicininės ekspertizės specialistas nustatė, kad tai vos į šeštą dešimtį įžengusio kaukaziečio vyro palaikai.

Megė nurijo seiles. Viskas tapo realu. Pernelyg realu.

– Ar ilgai... – pradėjo ji ir vėl nurijo seiles. – Ar ilgai jie ten išgulėjo?

– Specialisto manymu, apie dešimt metų.

– Tiek metų šis namas stovėjo tuščias, – sumurmėjo ji. Atsitokėjusi priminė sau, kad jos tai neliečia. Iš esmės su ja tai neturi nieko bendra. – Ar jiems pavyko nustatyti mirties priežastį?

– Nušautas, – Reikeris matė, kaip jos akys plečiasi iš siaubo. – Atrodo, kad šauta iš trisdešimto kalibro šratinio šautuvo, tikriausiai iš arti.

– Dieve mano.

Žmogžudystė. Argi ji to nenujautė nuo pat pirmos akimirkos? Megė pažvelgė į mišką ir pamatė medžio kamienu bėgančias dvi voveres. Kaip tai galėjo atsitikti?

– Po tiek metų... – pradėjo ji ir vėl nurijo seiles. – Ar įmanoma po tiek metų atpažinti?..

– Jis šįryt buvo identifikuotas, – Reikeris matė, kad Megė išblyško, jos vyzdžiai išsiplėtė. Pasijuto kaltas. Prieš dvidešimt metų jis, kaip ir kiekvienas kitas vyras šioje valstijoje, vaizduotėje kūrė nuostabius meilės romanus su jos motina. O Megė dar tokia jauna, galėtų būti jo dukra. Tokiomis akimirkomis Reikeris gailėdavosi pasirinkęs detektyvo profesiją.

– Dar radome žiedą, seną žiedą su daugybe prašmatnių raižinių ir trimis akutėmis briliantams. Prieš valandą Džoisė Eidži atpažino, kad jis jos tėvo. Toje dauboje buvo nužudytas ir pakastas Viljamas Morganas.

Betgi tai netiesa! Megė persibraukė ranka per plaukus ir pabandė surikiuoti mintis. Nesvarbu, kad Reikeris taip užtikrintai kalba – tai netiesa.

– Negali būti. Man sakė, kad Viljamas Morganas žuvo važiuodamas automobiliu.

– Prieš dešimt metų jo automobilis įsirėžė į tilto, vedančio į vakarų Virdžiniją, turėklus ir nulėkė žemyn. Automobilis buvo ištrauktas iš Potomako upės, bet be kūno. Jo kūno niekas niekada taip ir nesurado... iki šių dienų.

Pro turėklus į vandenį, – mąstė pritrenkta Megė. Kaip Džeris. Jie nerado Džerio kūno beveik savaitę. Tą savaitę jos gyvenimas buvo virtęs tikru pragaru. Megė stovėjo žvelgdama tiesiai prieš save ir jautėsi susidvejinusi – tarsi du žmonės skirtingame laike.

– Ką darysite toliau?

– Bus oficialus tyrimas. Jūs čia niekuo dėta, tik paprašysime netęsti darbų toje jūsų valdos dalyje. Šįvakar čia atvažiuos grupė darbuotojų, kurie dar kartą viską apžiūrės.

– Gerai. Jei jums daugiau nieko nereikia...

– Nereikia, ponia.

– Eisiu į vidų.

Eidama per veją namo link ji tikino save, kad tai, kas įvyko prieš dešimt metų, jos neliečia. Prieš dešimt metų ji tebebandė atsigauti po tėvų žūties. Lipdama laiptais į prieangį Megė nesusivaldė ir žvilgtelėjo per petį į daubą.

Džoisės Eidži tėvas. Megę nukrėtė šiurpas. Džoisė pardavė savo namą nežinodama, kas čia bus atrasta. Megė prisiminė dailią sutrikusią jauną moterį, dėkingą už paprastą gerumą jos motinai. Paėmusi prie telefono gulinčią telefonų knygą ji nedvejodama paskambino Džoisei Eidži. Atsiliepė švelnus, vos garsesnis už šnabždesį balsas. Megė pajuto jai simpatiją.

– Ponia Eidži, Džoise, čia Megė Ficdžerald.

– Ak... Taip, laba diena.

– Nenorėčiau trukdyti...

O kas toliau? – paklausė Megė savęs. Ji nėra visos tos istorijos dalis, jai tik priklauso tas žemės lopinėlis, ilgą laiką gerokai apleistas.

– Noriu, kad žinotumėte: aš labai apgailestauju ir jei tik galėčiau ką nors padaryti... Norėčiau jums padėti.

– Dėkoju, bet jūs niekuo padėti negalite, – Džoisės balsas tapo garsesnis, bet tuoj ir vėl susilpnėjo. – Mus tai sukrėtė. Visada manėme....

– Taip, žinau. Prašau negalvoti, kad turite kalbėtis su manimi ir būti mandagi. Aš tik paskambinau, nes kažkodėl... – Megė nutilo ir persibraukė ranka plaukus. – Nežinau. Jaučiu kažkokią savo kaltę.

– Geriau žinoti tiesą, – Džoisės balsas staiga tapo ramus. – Visada geriau žinoti. Aš jaudinuosi dėl mamos.

– Ar ji gerai jaučiasi?

– Aš... aš nesu tikra, – Megė išgirdo jos balse nuovargį, ne ašaras. Gerai suprato, kad taip kartais irgi pasireiškia širdgėla. – Ji pas mus. Su ja gydytojas.

– Tada netrukdysiu jums, Džoise. Mes menkai pažįstame viena kitą, bet norėčiau jums padėti. Prašau pranešti, jei ko nors prireiktų.

– Pranešiu. Ačiū, kad paskambinote.

Megė padėjo ragelį. Tai nieko nekeičia, – pamanė. Tai nieko nekeičia, nes ji nepažįsta Džoisės Eidži. Kai tave prislegia širdgėla, reikia ko nors kito, kaip jai Džerio po tėvų žūties. Nors žinojo, kad Džoisė turi vyrą, Megė pagalvojo apie Klifą – kaip jis laikė tos moters rankas, prisiminė rūpestingą jo žvilgsnį, kai juodu kalbėjosi. Jis buvo pasirengęs jai padėti. Dabar jau Megė norėjo žinoti, ką jie vienas kitam reiškia. Norėdama išlieti susikaupusią energiją ji įjungė išsinuomotą šlifavimo mašiną.