Нора Робертс - Nakties sokis

– Tu ir pati tai žinai, – suvapėjo Sidžėjus. – Regis, geriausias tavo kūrinys.

– Dar, – pareikalavo Megė. – Pasakyk dar ką nors. Ma- no ego alksta.

Pripažindamas savo pralaimėjimą Sidžėjus atsiduso.

– Kai pagrojau jį prodiuseriams, juos apėmė ekstazė. Siūlo tau atvažiuoti ir prižiūrėti įrašymą.

– Nė negalvok apie tai, – Megė ėmė vaikštinėti iki kriauklės ir atgal.

– Po velnių, mes atvyktume pas tave, bet tame Prasčiokvilyje nėra įrašų studijos.

– Morganvilyje, – švelniu balsu pataisė ji. – Įrašinėjant jums manęs neprireiks.

– Jie nori, kad tu pati atliktum įvadinę dainą.

– Ką? – nustebusi Megė sustingo vietoje.

– Prieš pasakydama „ne", išklausyk, – Sidžėjus išsitiesė kėdėje ir nutaisė geriausio derybininko balsą. – Aš nepamiršau, kad tu niekada nesiimi pati atlikti savo kūrinių, nenori dalyvauti juos įrašant – niekada tavęs nespaudžiau to daryti. Bet šįkart siūlau rimtai apsvarstyti. Mege, ta daina stulbinama, absoliučiai tobula, ir niekas nesugebės taip įsijausti į tavo kūrinį kaip tu pati. Kai pagrojau kasetę, visiems kambaryje prireikė šalto dušo.

Megė nusijuokė. Nebuvo lengva atsisakyti tokio pasiūlymo.

– Žinau daugybę dainininkų, kurie galėtų gerai atlikti mano dainą. Sidžėjau, jums nereikia manęs.

– Aš taip pat daug tokių pažįstu, – atšovė jis. – Bet nė vienas neprilygs tau. Dainai reikia tavęs, Mege. Bent jau pagalvok apie tai.

Ji pamanė, kad tądien jau davė jam pakankamai neigiamų atsakymų.

– Gerai, pagalvosiu.

– Šią savaitę norėčiau sužinoti, ką nuspręsi.

– Sidžėjau...

– Gerai, gerai, duodu dvi savaites.

– Sutarta. Dar kartą atsiprašau dėl telefono.

– Galėtum nusipirkti tą šlykštynę atsakiklį.

– Pagalvosiu. Rūpinkis savimi, Sidžėjau.

– Tą ir darau. O tu klausyk savo pačios širdies balso.

– Visada tik taip ir elgiuosi. Iki, – padėjusi telefono ragelį Megė sunkiai atsiduso. – Jaučiuosi taip, tarsi ką tik būčiau buvusi išbarta mokyklos direktoriaus.

Klifas stebėjo, kaip ji ima sulenktą indų šluostę, paglamžo ir vėl deda į vietą.

– Tu moki su juo kalbėti.

– Patirtis išmokė.

– Kaip iššifruoti – Sidžėjus?

– Konstantas Džitersas, – sumurmėjo ji ir papurtė galvą. – Ne, tiesą sakant, neturiu menkiausio supratimo.

– Ar jis visada tave nervina?

– Regis, taip, – ji vėl pakėlė indų šluostę. – Akivaizdu, kad naujienos jau pasiekė Pakrantės laikraščius. Negalėdamas man prisiskambinti... – ji nutilo ir pažvelgė pro langą.

– Tu įsitempusi.

Megė numetė šluostę ant kriauklės krašto.

– Ne.

– Taip, – patvirtino Klifas. – Matau tai, – jis perbraukė pirštu jai per kaklą iki peties linkio. – Jaučiu tai.

Nuo jo prisilietimo Megė suvirpėjo ir lėtai pasuko galvą.

– Liaukis...

Norėdamas padėti atsipalaiduoti Klifas ryžtingai abiem rankomis ėmė masažuoti Megei pečius. Ramino ją ar save?

– Nenori, kad tave liesčiau? – tyliai paklausė jis. – Man sunku to nedaryti.

Jausdama, kad jos pasipriešinimas silpnėja, Megė uždėjo rankas jam ant plaštakų.

– O tu pasistenk, – bandydama nustumti jo rankas patarė.

– Tik tą ir darau pastarąsias kelias dienas, – jis atkakliai spaudė pirštais jos pečius, kartojo tai tokiu ritmu, nuo kurio ją apėmė silpnumas. – Taip tik tuščiai švaistau energiją, kurią galėčiau geriau išnaudoti meilės guolyje.

Megės mintys ėmė painiotis, akis aptraukė migla, kvėpavimas pagreitėjo.

– Mes nieko negalime vienas kitam duoti.

– Ir abu tai suprantame, – Klifas palenkė galvą ir pabučiavo ją į smilkinį, kurį ji glostė kalbėdama telefonu.

Iš Megės lūpų išsiveržė atodūsis – nespėjo jo sulaikyti. Ne to ji norėjo... Tik to ji norėjo...

– Seksas yra...

– Svarbi ir maloni gyvenimo dalis, – užbaigė Klifas ir pasilenkęs pabučiavo ją į lūpas.

Gundytojas, – pagalvojo Megė ir jos mintys susijaukė. Tai buvo bevalis jausmų sužadinimas. Ji jautė, kad nebegali priešintis – pasiduoda, tirpsta, paklūsta jam. Suprato: jeigu nesugebės atsispirti, visi tiltai už jos bus sudegę.

– Mes – tik du žmonės, besidalijantys viena lova, – sumurmėjo ji.

– Daugiau nieko ir nereikia.

Gal tai buvo klausimas, gal teiginys, bet Klifas norėjo tikėti, kad jis teisingas. Jei būtų dar kažkas daugiau, visa tai niekada nesibaigtų. Ši menkai pažįstama moteris jį tvirtai apsivytų ir visą likusį gyvenimą jis turėtų praleisti su ja. Jei tai tik potraukis, jis gali pamiršti savikontrolę ir tenkinti geismą. Jei tik aistra, gali pasiimti viską, ko nori – be jokių įsipareigojimų. Argi jis rūpinosi dėl pasekmių, kai ji tirpo jo rankose?

– Leisk man tave pajusti, – sumurmėjo jai prie lūpų. – Noriu, kad mano rankos liestų tavo odą, švelnią ir karštą, noriu priversti tavo širdį smarkiai plakti.

Imk viską, ko nori, – svaigdama pamanė Megė. Buvo pasirengusi atiduoti jam bet ką, kad tik jis būtų taip arti kaip dabar, kad tik jo lūpos nesiliautų taip paslaptingai, desperatiškai, beprotiškai gundžiusios. Nuvilkęs jos marškinėlius jis ėmė ją glostyti – žemyn, aukštyn, o ji beprotiškai troško, kad tai niekada nesiliautų. Jo marškiniai kliuvo už sustandėjusių jos spenelių. Jis sugriebė jos krūtis ir švelniai suspaudė.

Dabar Klifas jautė, kaip daužosi jos širdis, o ir ji pati girdėjo tuksėjimą savo galvoje. Jos šlaunys prisispaudė prie jo šlaunų, juos skyrė tik du sluoksniai plonos, švelnios džinsinės medžiagos. Ji atsiminė kiekvieną jo kūno vingį ir tą jausmą, kuris buvo apėmęs, kai jis, nuogas, šiltas ir kupinas aistros, glaudėsi prie jos.

Klifas kvepėjo darbu ir grynu oru, šiek tiek prakaitu ir žeme. Jo kvapas skverbėsi į jos jausmus, ji lūpomis lietė jo veidą ir kaklą, ragavo jo skonį.

Jis buvo neprijaukintas kaip ir žemė, kuri laikė čia juos abu. Žavus ir paslaptingas kaip netoliese dunksančios tankios girios. Tokios buvo jos mintys apie liepsnojančią aistrą, kuri jaukė sąmonę. Čia slypėjo ir pavojus, ir malonumas, ir kažkoks stebuklas. Nustūmusi į šalį sveiką protą Megė pasidavė.

– Dabar, – kimiu balsu pareikalavo ji. – Noriu tavęs dabar.

Nebejausdami nei laiko, nei erdvės, nė kiek nedvejodami jie susmuko ant grindų. Desperatiškai grūmėsi su drabužiais, tai tik kurstė aistrą, kuri blykstelėdavo vos jiems vienas kitą palietus. Liepsna prieš liepsną – jie atrado vienas kitą.

Nei vienas, nei kitas negirdėjo, kaip suskambėjo telefonas. Savo pačių pasirinkimu ar likimo valia tą akimirką jie gyveno tik vienas kitam, realybė išnyko.

Virpulys, dejonės, šiurkščios glamonės, aistros kvapas ir įtūžis – toks buvo jų pasaulis. Vis atkakliau jie ieškojo vienas kito, lietė vienas kitą – nepasisotindami, nepavargdami. Grindys buvo lygios ir kietos, bet jiems atrodė tarytum pūkų patalai. Saulės spinduliai pro langus krito ant jų. Besimylintieji tyrinėjo vienas kitą ir atrado tai, ką buvo slėpusi naktis. Vyrui ir moteriai nebuvo svarbu nei laikas, nei vieta. Karštos pražiotos jo lūpos susirado jos lūpas ir prigludo tarsi troškulio nukamuotos prie vandens. Jis užsikėlė ją ant savęs ir nirčiai glaudė jos šlaunis prie savųjų, o jos oda gundomai lietė jo kūną. Jis jautė, kaip ji virpa, o ji – kaip jį užvaldo aistra. Susijungimo akimirką jos kūnas išsilenkė nuo stulbinamo malonumo. Viskas vyko pašėlusiai greitai, jie buvo bejėgiai, valdomi kažkokio niršulio, ir skatino vienas kitą nesustoti – nuožmiai ir negailestingai.