Нора Робертс - Nakties sokis

Pro pramerktas blakstienas Klifas matė, kaip Megė virpa kopdama į palaimos viršūnę. Ir jie abu pakilo paskutiniam liepsnojančios aistros šokui.

DEVINTAS SKYRIUS

Klifas bandė susigaudyti, kiek laiko praėjo – buvo visiškai praradęs nuovoką. Pagal saulės padėtį tai padaryti buvo gana sunku ir jis abejojo. Jautėsi žvalus, tarsi iš naujo gimęs. Pasukęs galvą pamatė šalia miegančią Megę. Nors jo atmintį gaubė migla, viskas atrodė tarsi sapnas. Prisiminė, kad užnešė ją į antrą aukštą, kur abu sukrito į lovą. Tada išsekę apsikabino ir užmigo. Visa tai skendėjo migloje, bet visa kita... ant virtuvės grindų...

Jis persibraukė ranka per veidą stengdamasis suprasti, ar yra laimingas, ar priblokštas. Ir viena, ir kita buvo sumišę jo viduje.

Jis mylėjosi su Mege ant virtuvės grindų kaip pašėlęs paauglys, kurį pirmąkart užvaldė aistra. Trisdešimties sulaukęs patyręs vyras jau turėtų būti išmokęs bent šiek tiek valdytis, elgtis švelniau. Vis dėlto jam tai nepavyko – nei pirmą, nei antrą kartą. Klifas nebūtų galėjęs tvirtinti, ar jiems mylintis šimtąjį kartą būtų kitaip. Megė gebėjo pažadinti jame ne subtilią, santūrią, o kažkokią kitokią, nepaprastą aistrą. Ir vis dėlto...

Megė buvo giliai įmigusi. Jis nubraukė plaukus jai nuo skruosto ir pažvelgė į veidą. Jam patiko į ją žiūrėti, tai jau buvo tapę maloniu įpročiu, kurio tikriausiai nebūtų lengva atsisakyti. Jiems taip ramiai gulint jį užvaldė švelnumas, noras globoti ją ir saugoti. Klifas negalėjo prisiminti, kad kokia nors moteris anksčiau būtų sužadinusi tokį jausmą. Ši mintis jam nepatiko.

Gal todėl, kad mieganti ji atrodė gležna, nedidukė, bejėgė. Silpnumas jį visada nuginkluodavo. Vis dėlto jo glėbyje ji liepsnojo tokia jėga, kokios, atrodė, niekas negalėtų suvaldyti. Iššūkiams jis nebuvo atsparus.

Kokia ji, tikroji Megė Ficdžerald? – mąstė Klifas, piršto galiuku braukdamas jai per lūpas. Nepasakytum, kad graži, bet jos veidas turėjo galią apsvaiginti vyrą ir nepalikti ramybėje. Jis nelaukė iš jos švelnumo ar užuojautos, vis dėlto rado joje šias savybes. Nesitikėjo, kad ji bus tokia savarankiška, bet ji įrodė, kad gali – net itin sudėtingomis sąlygomis.

Klifas susiraukė ir nesąmoningai prisitraukė Megę prie savęs. Ji sumurmėjo, bet neprabudo. Nors jis ir tvirtino, jog ji neturi nieko bendra su įvykiais prieš dešimt metų, Klifui nepatiko, kad ji viena gyvena dideliame nuošaliame name. Tegul Morganvilis ir ramus miestelis, bet netgi tokiuose būna pavojingų povandeninių srovių. Pastarosios dvi savaitės tai įrodė.

Kad ir kas būtų Viljamo Morgano žudikas, jau dešimt metų jis gyvena laisvėje ir tikriausiai vaikšto miestelio gatvėmis, šnekasi su žmonėmis, linksminasi per Mažosios lygos varžybas. Tai buvo nemaloni mintis. Norėdamas ramiai gyventi miestelyje, kuriame visi žino viską vienas apie kitą, nusikaltėlis galėtų padaryti bet ką. Gal tai tik pasakos, kad žudikas visada sugrįžta į nusikaltimo vietą, bet...

Megė atsibudo viena, mintys vis dar buvo pakrikusios. Ar jau rytas? – paklausė savęs, nugrimzdusi į malonų svaigulį. Atsisėdusi lovoje pabandė nusibraukti atgal plaukus ir pajuto, kad jos rankos ir kojos maloniai apsunkusios – kaip visada pasimylėjus. Atsikvošėjusi ji pažvelgė į lovą ir pamatė, kad ji tuščia. Gal ji tik sapnavo? Bet palietusi patalus šalia savęs pajuto išlikusią šilumą, o įsikniaubusi į pagalvę užuodė jo kvapą.

Prisiminė, kad mylėjosi ant virtuvės grindų – jie abu to norėjo. Kuo puikiausiai prisiminė, kaip jis užnešė ją laiptais į viršų – švelniai tarytum neįkainojąmą vertybę. Šis prisiminimas buvo šiltas, visiškai kitoks nei erotinių glamonių. Juo ji galės guostis ilgomis bemiegėmis naktimis ateityje.

Bet jis išėjo nieko nepasakęs, neatsisveikinęs.

Suauk, Mege, – paliepė ji sau. – Atgauk sveiką protą. Juk nuo pat pradžios buvo aišku: tai ne jausmai, o aistra. Jausmai iki šiol jai teikė tik skausmo. Jausmai – nepraktiškiems, pažeidžiamiems, naiviems. Argi ji nesistengė tokia nebūti?

Jis nemyli jos – ji nemyli jo. Nuo antrojo neiginio sudiegė skrandį ir Megė prikando lūpą. Ne, – dar kartą atkakliai patvirtino, – nemyli. Negali sau to leisti. Jis kietas žmogus, nors kartais ir būna kiek švelnesnis. Netolerantiškas, nekantrus storžievis, nė nenutuokiantis apie geras manieras. Jokia moteris neturėtų atverti savo širdies tokiam vyrui. Jis nedviprasmiškai leido suprasti, kad trokšta jos kūno – ir tik jo. Dukart ji jam atsidavė, taigi neturi jokios teisės apgailestauti. Netgi po to, kai jis nė neatsisveikinęs išėjo.

Megė užsidengė rankomis akis. Nenorėjo pripažinti, kad, pati to nesuprasdama, atidavė jam daugiau nei savo kūną. Staiga išgirdo virš galvos tylų girgždėjimą. Pagulėjo dar ramiai klausydamasi. Kai girgždesys pasikartojo, ją apėmė panika. Buvo pats vidurdienis, ji nemiegojo, o iš jos palėpės – ne vaizduotėje – sklido keisti garsai.

Virpėdama ji tylutėliai išsliuogė iš lovos. Šįkart nebebus bailė ir nebeužsidarys kambaryje, nes kažkas įsibrovė į jos namus. Šįkart... Rengdamasi marškinėlius Megė apsilaižė lūpas. Šįkart ji išsiaiškins, kas ten yra ir ko jam reikia. Šaltu, blaiviu protu ji paėmė nuo židinio žarsteklį ir išslinko į prieškambarį.

Laiptai į palėpę buvo Megei iš dešinės. Ji pamatė, kad durys viršuje atdaros, ir baimė vėl sukaustė kūną. Dar niekada ji nebuvo ten užlipusi. Drebėdama, tačiau ryžtingai Megė suspaudė žarsteklį ir ėmė lipti laiptais. Tarpduryje sustojo išgirdusi krebždesį. Paskui tvirtai sučiaupė lūpas, nurijo seiles ir žengė į palėpę.

– Po velnių, Mege, juk gali ką nors sužaloti šituo daiktu.

Ji atšoko ir skaudžiai atsitrenkė į durų staktą.

– Ką tu čia veiki? – paklausė ji Klifo, kuris piktai žvelgė į ją.

– Tikrinu. Kada paskutinį kartą čia buvai?

Įtampa atlėgo ir Megė atsiduso.

– Niekada. Palėpė mano sąraše viena iš paskutiniųjų, todėl niekada nebuvau čia užėjusi.

Jis linktelėjo galvą ir dar kartą apsižvalgė.

– Kažkas kitas buvo.

Megė pirmąkart apžiūrėjo kambarį. Kaip ir tikėjosi, čia beveik nieko nebuvo, tik dulkių ir voratinklių. Kambarys gana aukštas ir Klifas stovėjo nesusilenkęs – iki lubų dar buvę likęs koks colis. Į šalis lubos žemėjo pagal stogo nuolydį. Kambaryje stovėjo senoviškas supamasis krėslas, kuris atnaujintas galėtų dar visai neblogai atrodyti, sukiužusi sofa, dvi lempos be gaubtų ir didelė kelioninė skrynia.

– Neatrodo, kad čia būtų kas lankęsis daugybę metų.

– Lankėsi gal kiek anksčiau nei prieš savaitę, – patikslino Klifas. – Pažvelk.

Jis priėjo prie skrynios ir ėmė tyrinėti dulkių sluoksnį ant grindų. Megė basomis atsekė iš paskos.

– Na? – paklausė ji. – Džoisė minėjo, kad čia yra keletas visai nereikalingų daiktų. Aš patariau jai nesirūpinti, pažadėjau pati išgabenti, kai turėsiu laiko.

– Manyčiau, kažkas kažką iš čia jau išsinešė, – Klifas pritūpė prie dulkių nugultos dėžės ir bakstelėjo pirštu.

Megė susierzino. Stengdamasi sulaikyti čiaudulį ji pasilenkė prie skrynios. Ir tada pamatė: prie pat spynos buvo delno atspaudas, tiesa, labai neryškus. Bet...

Klifas sugriebė jos riešą dar jai nespėjus paliesti atspaudo.

– Aš to nedaryčiau.

– Kažkas čia buvo, – sumurmėjo ji. – Aš nieko neišsigalvojau.

Stengdamasi išlikti rami ji atsisuko į Klifą.

– Ir ko gi gali kam prireikti šitame kambaryje?

– Geras klausimas, – jis atsitiesė nepaleisdamas jos rankos.