Нора Робертс - Nakties sokis

– Taip, – įsiterpė Klifas, – nes Morganas norėjo, kad ji medžiotų. Jo aistra buvo... ginklai.

Nuo vieno iš jų jis ir žuvo, – pamanė Megė ir suvirpėjo. Ji padėjo nuotraukas.

– Neradau, šerife, kad kas būtų dingę.

Stanas žvelgė į nuotraukų krūvelę.

– Ką gi, apžiūrėsiu duris ir langus, ar nėra įsilaužimo pėdsakų.

– Galite žiūrėti, – atsiduso Megė, – bet aš net nežinau, ar buvau užrakinusi duris. Ir beveik pusė langų buvo atviri.

Stanas pažvelgė į ją kaip tėvas į vaiką, kai šis iškrečia kokią kvailystę, nors to ir buvo galima tikėtis.

– Šiaip ar taip, pašniukštinėsiu čia dar truputėlį. Negali žinoti, gal aptiksiu ką.

Kai jis išėjo, Megė žnektelėjo ant sofos, tyli ir susimąsčiusi. Nesugalvojęs nieko geresnio Klifas priėjo prie laikrodžio, stovinčio ant židinio atbrailos, nusprendęs prisukti. Iš po sofos išlindo Žudikas ir ėmė trypčioti vietoje. Kambaryje tvyrojo įtampa. Megė jau beveik nebesitikėjo, kad ji kada nors atslūgs.

Kuriam galui kažkam laužtis į seną skrynią, nenaudojamą jau daugybę metų? Kodėl Klifas buvo čia, kai tai išaiškėjo, kaip ir tada, kai dauboje buvo rasti palaikai? Kas pastūmėjo ją įsimylėti šį vyrą? Ar ši aistra kada nors išblės, kaip kad užgęsta ugnis? Jei rastų atsakymą į bent vieną iš šių klausimų, kiti tikriausiai savaime išaiškėtų ir ji žinotų, ką daryti toliau.

– Neatrodo, kad būtų išlaužta kuri nors spyna, – sugrįžęs į kambarį tarė Stanas. – Nuvažiuosiu į miestą ir užpildysiu formalų pranešimą, o tada vėl grįšiu prie šio reikalo, bet... – žiūrėdamas į Megę jis papurtė galvą. – Nieko negaliu pažadėti. Siūlau laikyti duris užrakintas. Pasistenkite sutvarkyti sugedusias spynas.

– Liksiu čia kelioms dienoms, – pareiškė Klifas. Stanas ir Megė liko be žado. Tarsi nepastebėjęs jų reakcijos, Klifas tęsė: – Megei nesaugu būti vienai, nors ir atrodytų, kad viskas, ko kažkam reikėjo šiame name, jau paimta.

– Taip, – bandydamas nuslėpti pašaipų šypsnį Stanas pasikasė nosį. – Turbūt man jau metas. Tai jau eisiu.

Megė nesusiprato nė atsisveikinti, tik spoksojo į Klifą, kol durys užsitrenkė.

– Ką tu nori tuo pasakyti?

– Pirmiausia reikės nuvažiuoti į maisto parduotuvę. Neišgyvensiu čia vien tuo, ką turi virtuvėje.

– Niekas neprašė tavęs čia gyventi, – pašokusi atšovė Megė. – Ir niekas neprašė likti. Nesuprantu, kodėl turiu tiek kartų vis iš naujo tau priminti, kieno šis namas ir ši žemė.

– Ir aš nesuprantu.

– Tu pasakei jam, – tęsė ji. – Tai tas pats, kaip pareikšti visam miesteliui, kad mudu...

– Esame tokie, kokie esame, – paprastai užbaigė Klifas. – Geriau apsiauk batus, važiuosime į miestelį.

– Aš nevažiuosiu į miestelį, o tu neliksi čia.

Jis priėjo taip sparčiai, kad ji nespėjo nė susivokti, ir suėmė ją už rankų.

– Neleisiu tau likti čia vienai tol, kol nesužinosime, kas vyksta.

– Jau esu sakiusi, kad galiu pati savimi pasirūpinti.

– Gal ir gali, bet neerzinsime likimo. Aš lieku.

Megė ilgai spoksojo į jį. Tikra tiesa, ji nenori būti viena. Tiesa ir tai, kad jis ją traukia, gal net per stipriai. Vis dėlto juk pats primygtinai reikalauja pasilikti, pamanė, kai jos įniršis šiek tiek atvėso. Jeigu reikalauja, tikriausiai jam ji rūpi labiau, negu jis būtų norėjęs pripažinti. Gal laikas jai surizikuoti?

– Jeigu leisiu tau pasilikti... – pradėjo ji.

– Aš lieku.

– Jei leisiu tau pasilikti, – atkakliai tęsė ji, – tu šįvakar ruoši vakarienę.

Klifas nustebęs kilstelėjo antakius, jo rankos šiek tiek atsileido.

– Įvertinęs tai, ką anąkart patiekei, tikrai negalėčiau ginčytis.

Stengdamasi neįsižeisti Megė linktelėjo galvą.

– Puiku. Apsiausiu batus.

– Vėliau, – jai dar nespėjus susigaudyti jie abu atsidūrė ant sofos. – Mes turime visą dieną.

DEŠIMTAS SKYRIUS

Gyvenimo ironija – vos pradėjusi priprasti prie vienišo žmogaus gyvenimo, Megė jau nebegyveno viena. Klifas pasistengė, kad ji nejaustų šito perėjimo. Jokio nervinimosi ir jokių rūpesčių. Gyvas, tačiau subtilus gebėjimas organizuoti atrodė neatskiriamas nuo jo būdo. Megė visada gerbė tokius žmones – tačiau tik per atstumą.

Paprastai Klifas išvažiuodavo anksti, jai dar nespėjus susivokti, kad reikia keltis. Vaikščiodavo tyliai ir atsargiai, niekada jos nepažadindavo. Užsimiegojusi apgraibomis ji nulipdavo vėlyvą rytą į apačią ir šalia kavinuko rasdavo greitosiomis parašytą raštelį: „Telefonas vėl buvo nukeltas" arba: „Trūksta pieno. Išvažiavau nupirkti". Nelabai panašu į meilės laiškelius, – ironiškai galvodavo Megė. Toks vyras kaip Klifas nesivargina užrašinėti savo jausmų ant popieriaus skiautelės, kaip ji būtų norėjusi. Tai buvo tik vienas iš daugelio jo bruožų, kurie neatitiko jos susikurto idealo. Megė niekada nebuvo tikra, kokius jausmus Klifas jai jaučia – dažnai jis būdavo nepakantus, kartkartėmis netolerantiškas. Manydavo suvirpinusi švelnesnes jo stygas, bet jis vis tiek niekada neatrodė tikras įsimylėjėlis. Nenešdavo jai gėlių, bet pasodino gluosnį. Nepataikavo ir nesistengė kalbėti aukštomis frazėmis, bet ji prisiminė jo akis. Nebuvo poetas, nebuvo romantikas, tačiau tas žvilgsnis – tas vienintelis ilgas gilus žvilgsnis pasakydavo daugiau, nei kuri kita moteris yra kada nors girdėjusi. Galimas dalykas, prieš savo ir jo norą ji jau ėmė jį suprasti. Juo geriau suprato, juo sunkiau galėjo slėpti savo meilę. Klifas nebuvo iš tų vyrų, kurių jausmus būtų galima sukelti, valdyti ar nukreipti kur nors. O ji buvo jausmams pasiduodanti moteris, ir visai nesvarbu, kuria kryptimi jie liejosi.

Nors dar tik mėnesį gyveno netoli Morganvilio, Megė jau spėjo įsisąmoninti kelias pagrindines mažo miestelio gyvenimo taisykles. Viskas, ką ji daro, visiems tampa žinoma dar nespėjus darbo užbaigti. Kiekvienas įvykis sukelia daugybę skirtingų nuomonių, kurios galiausiai susiklosto į vieną bendrą. Keli pagrindiniai asmenys tam procesui turėjo daugiausia įtakos. Megė suprato, kad Klifas – vienas iš jų. Jei tik jam tai rūpi. Kiti du buvo Stanas Eidžis ir pašto viršininkė. Megė netruko susivokti, kad paisoma ir Bogo nuomonės, ją rūpestingai pasveriant.

Politiniai žaidimai Morganvilyje buvo žaidžiami gal kiek mažesniu mastu nei pietų Kalifornijos muzikos industrijoje, bet Megė pastebėjo, kad jie ir čia maždaug tokie pat. Los Andžele, šiaip ar taip, ji buvo antros kartos karališkasis asmuo, tuo tarpu čia – pašalietė. Atėjūnė, kurios socialinis statusas galėjo būti arba paniekintas, arba pripažintas. Ligi šiol ją lydėjo Fortūna, nes didžioji svarbiausių asmenų dalis buvo linkusi ją pripažinti. Galvodama apie mažus miestelius Megė nusprendė, kad prie jos pripažinimo labai prisidėjo gyvenimas su Klifu.

Ne gyvenimas su juo, – pasitaisė Megė, pildama klijų ant ką tik nuluptų vonios grindų. Jis negyvena su ja, o tik laikinai būna. Tai skirtingi dalykai. Juk nepersikraustė čia, nesusivežė daiktų. Niekada nekalbėjo, kaip ilgai rengiasi čia būti. Tarsi svečias, kurio nesijauti įsipareigojęs linksminti, neprivalai stengtis įsiteikti.

Niekieno neprašomas, savo paties noru, Klifas nusprendė būti jos asmens sargybiniu. O naktį, kai nusileisdavo saulė ir nurimdavo miškai, jos kūnas atitekdavo jam. Jis priimdavo jos aistrą, jos troškimus ir poreikius. Gal kurią dieną priims ir jos jausmus, kurie siautėjo beveik taip pat stipriai ir karštai? Bet pirmiausia turėtų įsiklausyti į ją, pradėti ją suprasti, kaip kad ji pradėjo suprasti jį. Be šito, kaip ir be pagarbos, kurią skatina supratimas, jausmai ir net aistra nuvystų ir išnyktų. Megė įklijavo į vietą dar vieną kvadratinę plytelę, tada atsilošė pasigrožėti, kiek jau yra padariusi. Raštuotos keraminės plytelės nebuvo įmantrios ir ji nesunkiai galėjo dėlioti spalvų derinius. Norėjo, kad jos namuose niekas neatrodytų pernelyg pedantiška ar įsprausta į rėmus. Visus pagražinimus ir patobulinimus ji irgi norėjo atlikti pati.