Нора Робертс - Nakties sokis

Jis paskandino savo veidą jos plaukų jūroje.

– Mege, kur tu buvai?

Tai buvo vyras, kurį ji manė pradėjusi suprasti. Vyras, kurį ji buvo pradėjusi mylėti. Megė pažvelgė pro jo petį į namą.

– Išėjau pasivaikščioti.

– Viena? – spontaniškai paklausė nuo Megės atšlijęs Klifas. – Išėjai pasivaikščioti viena?

Megė pastiro: jos oda pašiurpo, veidas suakmenėjo, žvilgsnis buvo atšiaurus.

– Čia mano žemė, Klifai. Kodėl negalėčiau vaikščioti viena?

Jis vos susivaldė nepasakęs, kad ji turėjo palikti jam raštelį. Kas jam darosi?

– Antro aukšto kriauklėje mačiau kraujo.

– Įsipjoviau pirštą į plytelę.

Jam kilo noras ją dėl to aprėkti. Ji neturi teisės įsipjauti!

– Tokiu dienos metu tu dažniausiai groji, – sunkiai išspaudė žodžius.

– Aš neprivalau gyventi pagal kokias nors taisykles. Jeigu tau reikia mažytės ramios moterytės, kuri kasdien tau grįžus namo pultų po kojų, geriau pasiieškok kur nors kitur, – ištrūkusi iš jo gniaužtų Megė patraukė namo. Klifas liko stovėti bežadis.

Vis dar sutrikęs, nors jau šiek tiek ramesnis, jis atpėdino į virtuvę. Megė pylėsi gėrimo. Aukščiausios rūšies škotiško viskio. Protui šiek tiek praskaidrėjus Klifas pamatė, kad sveikas raudonis buvo dingęs jai iš skruostų, o kūnas vis dar buvo nuo įtampos sustingęs. Šįkart jis nepriėjo prie jos, nepaglostė.

– Kas atsitiko?

Megė pasukiojo stiklą tarp rankų ir tik tada nurijo gurkšnį.

Viskis jai pasirodė per šiltas, per stiprus, bet ji gurkštelėjo dar gurkšnelį.

– Nesuprantu, ką nori pasakyti.

Virtuvėje ėmė trūkti oro. Pasiėmusi savo stiklą Megė išėjo į lauką. Oras buvo šiltas ir švelnus. Lauke nėra nei sienų, nei lubų, lauke gali jaustis laisvas. Pavaikštinėjusi ji atsisėdo ant naujosios vejos. Vasarą galės čia sėdėti ir skaityti. Kad ir Baironą, jeigu bus nusiteikusi. Saulės spinduliai kris ant jos, švelniai apgobs, o ji skaitys, kol užmigs. Megė žvelgė į miškus, kai ant jos užkrito Klifo šešėlis.

– Mege, kas tau?

– Aš prastai nusiteikusi, – ramiai tarė ji. – Išpaikusioms įžymybėms irgi nesvetimas blogas ūpas, ar taip nemanai?

Suėmęs save į rankas Klifas atsisėdo šalia ir palietė jos smakrą. Jų žvilgsniai susitiko.

– Kas?

Mėgė suprato, kad turi jam pasakyti, tačiau dvejojo baimindamasi, kaip jis priims žinią.

– Šiandien čia lankėsi leitenantas Reikeris, – pradėjo ji ir atsargiai nustūmė Klifo delną sau nuo veido.

Apgailestaudamas, kad paliko ją vieną, Klifas tyliai nusikeikė.

– Ko jis norėjo?

Megė gūžtelėjo pečiais ir vėl gurkštelėjo viskio.

– Reikeris iš tų žmonių, kurie nemėgsta neužbaigtų darbų. Jis šį tą aptiko. Atrodo, kad tą dieną, kai buvo nužudytas, Viljamas Morganas išsiėmė iš banko sąskaitos dvidešimt penkis tūkstančius dolerių.

– Dvidešimt penkis tūkstančius?

Klifas nustebo, – pastebėjo Megė. Nuoširdžiai nustebo. Ji matė jo veido išraišką, tą mąslų surauktų akių žvilgsnį bandant susieti faktus. Ir kaip galėtų būti įsitikinusi, kad jį pažįsta?

– Pinigai taip ir neatsirado. Vienas iš Reikerio spėjimų – žudikas juos paslėpė ir kantriai laukia, kol žmonės pamirš apie Morganą.

Klifo akys išsiplėtė, jis pasuko galvą ir pažvelgė į namą.

– Čia?

– Gali būti.

– Dešimt metų – velniškai ilgas laiko tarpas, kad iškęstum neprisilietęs prie savo dvidešimt penkių tūkstančių, – sumurmėjo Klifas. Ir jam nepatiko nebaigti reikalai.

– Papasakojai jam apie skrynią palėpėje?

– Taip, parodžiau.

Pirštų galiukais Klifas palietė Megės petį, tarsi žadėdamas visokeriopą globą.

– Ir tai tave sutrikdė.

Megė nieko neatsakė, nė nepažvelgė į jį. Klifas sunerimo.

– Dar ne viskas?

– Visada būna dar kažkas, – tyliai atsakė Megė. Dabar ji klausiamai pažvelgė į jį.

– Jis sakė, kad Morgano meilužė po jo mirties iškart dingo.

Klifo pirštai mėšlungiškai suspaudė jos petį, Megė pajuto jame kylantį pyktis.

– Ji nebuvo jo meilužė, – kietai tarė Klifas. – Gal mano motina ir buvo kvaila, kad įsimylėjo tokį vyrą kaip Morganas, gal jai pritrūko išminties ir ji su juo miegojo, bet nebuvo jo meilužė.

– Kodėl nepasakei man anksčiau? – paklausė Megė. – Kodėl leidai, kad sužinočiau iš kitų?

– Tai neturi nieko bendra nei su tavimi, nei su čia vykstančiais dalykais, – Klifas pašoko apimtas nenumaldomo pykčio bangos.

– Sutapimai, – tyliai tarė Megė ir Klifas įsistebeilijo į ją. – Argi ne tu sakei nepasikliauti sutapimais?

Pykčiu degančios rudos akys jį nuginklavo. Jis ir vėl pajuto, kad turi aiškintis dėl to, dėl ko buvo niekuo dėtas.

– Mano tėvas mirė. Motina tapo vieniša ir labai pažeidžiama. Morganas sugebėjo tuo pasinaudoti. Tuo metu gyvenau Kolumbijos federacinėje apygardoje. Jei būčiau buvęs čia, gal būčiau galėjęs tam sutrukdyti, – Klifas suvaldė besiveržiantį pyktį. – Jis mokėjo manipuliuoti žmonių silpnybėmis – žaidė ir su mano motina. Kai sužinojau, kad tarp jų romanas, ketinau jį nudobti.

Šiuos žodžius Klifas ištarė, kaip ir anksčiau, šaltai ir ramiai. Megė nurijo seiles.

– Ji jau buvo pernelyg įklimpusi, kad būtų galima ką nors padaryti. Manė jį mylinti, o gal ir iš tikrųjų mylėjo. Ir protingos moterys myli. Jos su Luela daug metų buvo draugės, bet tai nebuvo svarbu. Kai upėje rado jo automobilį, mama palūžo.

Klifui buvo sunku kalbėti, bet rudos Megės akys atkakliai reikalavo tęsti.

– Ji niekur nedingo, atvyko pas mane. Buvo paklaikusi ir pirmąkart nuo to laiko, kai susidėjo su Morganu, aiškiai suvokė savo padėtį. Gėda žmones paveikia nevienodai. Mano motina nutraukė ryšius su Morganviliu ir visais jo gyventojais. Žinojo, kad jos santykiai su Morganu nebuvo paslaptis, ir dabar, kai viskas buvo baigta, paskalos būtų ją pribaigusios. Dabar ji gyvena Kolumbijos apygardoje. Susikūrė naują gyvenimą ir aš nenoriu, kad tai, kas dabar vyksta, jį sudrumstų.

Ar jis taip atkakliai gina visas savo gyvenimo moteris? – svarstė Megė. Džoisė, jo motina... Kažin, kur ji dabar yra?

– Suprantu, kaip jautiesi, Klifai. Mano motina taip pat buvo man labai brangi. Bet tu nieko negali pakeisti. Jie atkuria dešimties metų senumo įvykius, o tavo motina – viso to dalis.

Klifas suprato, kad Megė ne viską pasakė. Atsisėdęs šalia jis apglėbė jos pečius.

– Tu manai, kad ir aš galiu būti įsivėlęs į šį reikalą.

– Nereikia... – Megė bandė stotis, bet jis tvirtai ją laikė.

– Galėtum pagalvoti, kad norėdamas nutraukti tuos destruktyvius santykius aš nušoviau Morganą.

– Tu juk nekentei jo.

– Tiesa.

Megė neatitraukė nuo jo akių. Jos žvilgsnis ieškojo atsakymo. Logiškai mąstant, jis galėjo būti prikišęs pirštus, o prisiminus jo temperamentą – net labai. Tačiau dulsvai pilkose Klifo akyse Megė įžvelgė teisingą atsakymą.

– Ne, – sumurmėjo ji ir prigludo jam prie krūtinės. – Tu nekaltas, aš per daug gerai tave pažįstu.

Šilta tikėjimo banga jį nuginklavo.

– Tu tikrai tuo tiki?

– Tikrai, – sumurmėjo ji. – Bet neseniai jaučiausi labai išsigandusi.

Megė užsimerkė ir įkvėpė gerai pažįstamo jo kvapo.

Klifas ja tikėjo ir pasitikėjo – kol ji taip glaudėsi prie jo, jis buvo jos.

– Dabar jau nieko nebijau, kai tu šalia.

Jis pajuto kylančią aistrą, lėtą, švelnią trauką. Norėjo viską užmiršti, negalvoti apie nieką daugiau – ji viena dabar buvo jo gyvenime.